Kalbant apie meršaumą, neišvengiamai bus minimos pypkės, tad idant nekiltų nesusipratimų, iš pat pradžių norime pabrėžti, jog tai tikrai nėra tabako vartojimo arba rūkymo reklama. Pypkės, pagamintos iš meršaumo, kitaip tariant, iš „jūros putos“, šį kartą pagerbiamos tik kaip meno kūriniai. Beje, šių kūrinių nevalia painioti su kukurūzinėmis, vadinamomis Misurio meršaumo pypkėmis. Taigi pabandykime atsakyti į klausimą, kaip išsirinkti tikrai dėmesio vertą suvenyrą, kaip išvengti klastočių bei kaip meršaumo pypkę prižiūrėti, jei vis dėlto ji būtų naudojama pagal savo pirminę paskirtį.
Kas gi tas meršaumas?
Meršaumas ir meršauminės pypkės… Kadaise jos buvo aristokratų, turtuolių ir visų dabitų pasididžiavimas, privalomas jų atributas ir netgi simbolis. Neatsiejama Vakarų Europos Naujųjų amžių kultūros ir istorijos dalis. Gaminiai iš meršaumo (dažniausiai – pypkės ir mundštukai (vok. Mundstück)) dažnai yra taip genialiai išgraviruotos, kad nuo jų sunku atitraukti akį.
Pats žodis „meršaumas“, kuris reiškia ne ką kitą kaip „jūros putą“, yra vokiškos kilmės – „Meerschaum“. Neapdorotas uolienos gabalas atrodo tarsi sustingę jūros purslai. Oficialusis jo pavadinimas ganėtinai keblus – „Hydrous Magnesium Silicate“. Dar jis vadinamas „afroditu“ arba „sepiolitu“. Ši uoliena pasižymi lengvumu, ji labai porėta, lengvai sugeria drėgmę ir lygiai taip lengvai ją grąžina į aplinką. Atspari karščiui, kurį irgi sparčiai išspinduliuoja. Šis mineralas išgaunama tik dviejose pasaulio vietose: Turkijoje ir Tanzanijoje. Visiškai baltas aukščiausios kokybės mineralas be jokių priemaišų išgaunamas Turkijos regione Eskišechire (Eskisehir lietuviškai reiškia „Senas miestas“. Bizantijos imperijoje tai buvo miestas Dorilėja, gr. Δορύλαιον). Tanzanijoje randamas mineralas yra su priemaišomis, rausvai rudos spalvos. Jo savybės nuo turkiškojo „afrodito“ gana ryškiai skiriasi.
Puikavosi džentelmenai, neatsiliko ir damos
Gaminiai iš meršaumo, dažniausiai pypkės, taip pat įvairios paskirties interjero detalės (dėžutės, statulėlės ir t.t.) Vakarų Europoje ėmė plisti XVIII a. pirmojoje pusėje ir gana greitai tapo didikų „vizitine kortele“. Pirmiausiai Austrijoje – Vengrijoje, po to Vokietijoje ir galiausiai užkariavo visą Europą.
Meršaumas pasižymi ypatinga fizine savybe: gaminiai nuo ilgo čiupinėjimo, o pypkės ir mundštukai dar ir nuo rūkymo, juos tinkamai eksploatuojant, keičia spalvą. Nauja balta pypkė, pradedant čiubuku, ilgainiui tamsėja. Tad nelygu išraižytas ornamentas, meršaumas gali pradėti lietis visa švelnių spalvų gama: nuo pastelinių iki juosvai rudos ar net rožinės. Būtent todėl muziejuose ar kolekcijose nepamatysime baltų pypkių, jei tik jos buvo naudotos.
Verta paminėti, kad buvo metas, kai su balta meršaumo pypke madų besivaikantis dabita visuomenėje net nesirodydavo. Tai buvo laikoma prastu tonu. Tokiu atveju pypkės buvo sendinamos dirbtinai: arba naudojant specialų patamsinantį vašką arba, duodant kurį laiką parūkyti tarnui. Po tokios procedūros belikdavo tik pakeisti mundštuką.
XIX a. antrojoje pusėje atėjus į madą cigaretėms, damoms buvo pradėti skobti mundštukai. Šie gaminiai ne mažiau, o galbūt netgi daugiau verti dėmesio nei pypkės, nes raižiniai būdavo neįtikėtinai meniški. Žinoma, mundštukai taip pat keitė spalvą.
Gaminiai tik rankų darbo
Iš šio mineralo pypkės jau daugiau kaip tris šimtus metų gaminamos tik rankiniu būdu. Kad ir kas ką pasakotų, bet vertinga ir iš tiesų naudoti tinkama pypkė iš meršaumo turi būti pagaminta rankomis. Tai lemia mineralo ypatumai – jokios masinės gamybos staklės nenaudojamos.
Taigi iškasti meršaumo gabalai rūšiuojami ir atrenkami. Vidutinis išgauto mineralo dydis apytikriai toks kaip ananaso ar greipfruto. Jis skirstomas į 5 kategorijas ir 12 rūšių pagal spalvą, porėtumą, priemaišas.
Meistras, įsigijęs meršaumo, turi įvertinti jo struktūrą, spalvą, priemaišas ir t.t. Tada gabalas suskaldomas į norimas dalis. Vėliau šie gabalai mirkomi vandenyje 15 – 30 min. Išmirkytas ruošinys tampa panašus į… mocarelos sūrį. Tada iš jo daromas tikrasis ruošinys ir suteikiama forma. Baigtas gaminys, tam, kad būtų išgarinta visa drėgmė, dedamas į krosnį ir kaitinamas aukštoje temperatūroje. Gerai išdžiūvęs gaminys šlifuojamas ir padengiamas vašku. Jokios sintetikos – tik bičių vaškas. Reikia atkreipti dėmesį, kad kiekvienas meistras turi savo vaško receptūrą. Kai kurie vaško receptai žinomi viešai, o kai kurie tebelaikomi paslaptyje.
Kodėl iš meršaumo dažniausiai gaminamos pypkės ir kodėl jos keičia spalvą?
Atsargiai ir švelniai
Meršaumo pypkes turi būti prižiūrimos kitaip nei kukavinės. Meršaumo pypkėje negali likti jokia anglinė, pelenų ar dervų pluta. Tai jai trukdytų „filtruoti“ dūmą, o vėliau ją gali netgi suskaldyti. Ir valoma ji tik visiškai ataušusi. Ne taip svarbu, kokiu audiniu tai daroma, bet itin svarbu, kad šis nebraižytų ir nešlifuotų paviršiaus. Na ir neklausykite tų, kurie siūlo šias pypkes valyti spiritu – ne iš pirmo karto, bet ankščiau ar vėliau valydami spiritu ją „užmušite“. Mat spiritas tirpdo dervas ir dervų tirpalas, prasiskverbęs į poras, jas nepataisomai užkemša – pypkė praranda savo savybes, ima kaisti. Na, o jei atsitiko taip, kad vis dėlto kas nors prikepė prie vidinių pypkės sienelių ir tos prielipos nebegalima nuvalyti audiniu, galima labai atsargiai, kuo nors minkštesniu už pačią pypkę (tarkime, mediniu krapštuku) s prielipas nugremžti. Dar teigiama, kad meršaumą galima plauti šaltu vandeniu. Tikėtina, kad galima, tik vanduo ilgai džius. Dirbtinai džiovinti karštyje nerekomenduojama: naudota pypkė gali suskilti. Galima džiovinti nebent saulėje.
Reikėtų pastebėti, kad yra mėgėjų, kurie mėgsta iškratydami pelenus pypkę pabarbenti į smilių ar į peleninėje įstatytą specialią kamštinę pagalvėlę. Naudojant meršauminę pypkę šį įprotį reikia pamiršti. Baksnojimų ji nepakęs ir už tai „nedovanos“. Taigi – jokio barbenimo.
Šiuo metu autentiška meršauminė pypkė jau nėra aristokratiškumo simbolis. Ir dažnai ji netgi ne brangesnės už, tarkime, vidutinės klasės kukavinę pypkę. Tačiau klastočių dėl įvairių priežasčių ganėtinai dažnai pasitaiko. Klastotės dažniausiai esti dviejų rūšių – suklijuotos iš meršaumo trupinių ir dulkių arba iš susintetinto polimerinio meršaumo. Beje, tai taikytina ne tik pypkėms, bet ir kitiems suvenyriniams gaminiams (šachmatų figūrėlėms, dėžutėms ir t.t.).
Kaip atskirti falsifikatą?
Tiesą sakant, ne taip jau ir sudėtinga. Pirmiausia – originali meršaumo pypkė ir mundštukas turi turėti konkrečiam gaminiui skirtą odinį, pagal jų formą pagamintą šilku ar aksomu klotą futliarą. Tai būtinas atributas, nes pypkės yra trapios. Dažnai futliarą turi ir kiti gaminiai. Netgi kiekviena šachmatų figūra gali turėti savo dėkliuką.
Futliaro viduje pypkė turi gulėti tampriai , bet ji negali būti ir įspaudžiama jėga. Ant futliaro turi būti parašyta šalis gamintoja, o jį atidarius turėtume rasti meistro ar meistrų susivienijimo ženklą arba firmos logotipą. Logotipai gali būna siuvinėti, o žemesnės kokybės gaminiams apsiribojama lipduku ar piešiniu. Siuvinėtas logotipas dažniausiai būna tik pačios aukščiausios kokybės pypkių futliaruose.
Mėgėjai padrožinėti internete gali rasti pasiūlymų įsigyti pusfabrikačių, tad galima išsiskaptuoti asmeninę unikalią pypkę ir patiems.
Kadangi originalūs meršaumo gaminiai rankų darbo – dviejų identiškų darbų nebūna. Net jei šalia stovi iš pirmo žvilgsnio dvi pypkės ar statulėlės panašiu ar net vienodu ornamentu, atidžiau pasižiūrėjus bus matyti, kad jos skirsis ir storiu, ir atspalviu, ir svoriu, ir ornamento „nusimušimu“. Jei skirtumų pernelyg mažai, ramia širdimi eikite šalin, nes tikimybė, kad tai klastotė, – pernelyg didelė. Mažiausiai klastojamas rytietiškas ornamentas, o dažniausiai lygios arba „galvų“ pavidalo pypkės. Renkantis meršauminį gaminį iš kelių panašių, svoris irgi vaidina nemažą vaidmenį: vienodo tūrio ir svorio meršauminių gaminių nebūna, o tarp klastočių tai įprastas dalykas.
Kalbant apie mundštukus, tai dabartiniai jie visada įsukami ar užsukami sriegiu. Kitaip tariant, muštukas gali būti lygus, bet jis nesideda tiesiai į meršaumą – jame jau būna įsukta įvorė, į kurį ir įsistato mundštukas.
Na ir testas nagu. Gremžtelėjus nagu, sintetinė pypkė bus panaši į plastiką ar į sukietėjusius klijus ir gremžiasi ji sunkiai arba visiškai nesigremžia. Tokių pypkių paviršius dažniausiai būna nenatūraliai glotnus ir blizgantis. Tuo tarpu natūrali pypkutė tiek pastangų nereikalauja ir yra rupi. Gremžtelėjus iš meršaumo granulių ir dulkių presuotą ar klijuotą gaminį, rupumas taip pat gali būti jaučiamas, tačiau jis sluoksniuosis granulėmis panašiai kaip putplastis, t.y., stambiais grūdeliais. Beje, kai kada siūloma įsigyti kukavinę pypkę su meršaumo įdėklu. Neapsigaukite, nes 99,99 % tikimybė, kad įdėklas dirbtinis. Niekas nedės vertingo meršaumo kaip įdėklo.
Papildomos rekomendacijos turėtų būti tokios: jei tai pypkė ar mundštukas iš meršaumo, tai jų sienelės turi būti kiek galima storesnės. Kai kurių konstrukcijų pypkių muštukai ne užsisuka ant čiubuko, o įsisuka, tad plastmasinis ar ebonitinis galelis įsukamas į čiubuką turi būtų kuo toliau nuo taurės.
Na, o visa kita – kaip ir kukavinės…