Aristavėlės dvaro rūmai – vieni iš nedaugelio išlikusių baroko laikotarpio lietuvių medinės architektūros pavyzdžių. Dvaras keliskart perstatytas, išorė ir vidus rekonstruoti. Per antrąją rekonstrukciją XIX a. I pusėje buvo perplanuota pietrytinė rūmų dalis, pristatytas 6 kolonų portikas. Iš seniausio baroko laikotarpio išlikęs puošnus ekspresyvus laužytos konfigūracijos stogas su profiliuotais karniziniais apvadais.
Anksti prasidėjusi žiema baltu patalu užklojo ir Lietuvos liaudies buities muziejaus Rumšiškėse sodybas. Nuošaliau įkurdintas Aristavėlės dvaras, apsuptas šimtamečių ąžuolų, atrodo, irgi ilsisi po visų savo kelionių, tarsi koks kalėdų senelis pasipuošęs baltu stogu. Žodį „ilsisi“ pasirinkau ne atsitiktinai. Jis iš tiesų ilsisi. Po labai ilgos savo kelionės, kai 1987 m. pajudėjo iš Kėdainių rajono į šią vietą ir iki 2016 m., kai galiausiai buvo pastatytas, vėl įgavo buvusį pavidalą ir pravėrė savo duris lankytojams jau čia. Nuo šiemet dvaras vėl kelyje. Tiesa, jau perkeltine prasme, nes keliauja ne pats dvaras, o žinia apie jį. Projektas „Keliaujantis Aristavėlės dvaras“ pirmą kartą save pristatė Kaišiadoryse, o kitais metais jo laukia devyni Lietuvos ir du Norvegijos miestai. Taigi dvaro kelionė, kad ir simboliškai, bet tęsiasi ir visiems neša žinią apie dvarų kultūrą. Apie dvaro istoriją ir jį garsinantį projektą sutiko papasakoti muziejaus kultūros paveldo specialistė, architektė Dr. Rasa Bertašiūtė ir rinkodaros skyriaus vedėja Rasma Noreikytė.
Visas dvaras buvo apšildomas iš didžiųjų kaminų. Dauguma stogo ir sienų konstrukcijų sijų yra autentiškos, jungtims naudoti mediniai kaiščiai.
Iš kolūkio – į muziejų
„Šio dvaro kelionės pas mus istorija mena sovietų laikus. Kai 1983 m. aš atvažiavau dirbti į muziejų, mes su kolega Eligijumi Morkūnu daug važinėjome po visus dvarelius, ypač medinius ir tos kelionės buvo iš tiesų labai įdomios, bet gaila, kad šiandien daugelio iš tų dvarelių jau nebėra – niekeno nesaugomi sugriuvo ir nukeliavo užmarštin. Aristavėlės dvaras buvo labai įdomus, didelis ir labai tiko parsigabenti mums į muziejų. Nes planas muziejaus teritorijoje turėti dvarą buvo visada, tik sovietmečiu, kai dvarai patys savaime buvo blogis, tam negalėjo būti skirta daug pastangų. Dvaras buvo apleistas, susmegęs, jame jau niekas negyveno ir tuometinis Kėdainių r. „Sniečkaus“ kolūkio pirmininkas, pasirašė dvaro perdavimo muziejui sutartį. Tiesa, po savaitės persigalvojo, bet šaukštai buvo jau po pietų“, – buvusi prie dvaro kelionės ištakų pasakoja Rasa Bertašiūtė.
Pirmą kartą Aristavėlės dvaras (Arvistos, Arvistavos, Orvistavos ) minimas kryžiuočių – Vartbergės kronikoje 1371 m. kaip bajoro Algimanto (Algemino) dvaras. Tai buvo regioninis – administracinis centras Upytės žemėje. XVI-XVII a. Aristavos dvarą valdė Šiukštų giminė, kuri vėliau jį pardavė Zabieloms. Dvaro rūmai statyti apie 1700 metus, o jų statytoju laikomas tuometinis dvaro valdytojas Mykolas Zabiela (miręs 1734 m.). XVIII a. pabaigoje dvarą paveldėjo Medekšų giminė, kuri sodybą pertvarkė ir pritaikė naujam gyvenimo būdui, bet išsaugojo barokinį dvaro siluetą. Medekšos valdė dvarą iki II-ojo pasaulinio karo. Paskutinis savininkas Stefanas Medeška pasitraukė į Vakarus, mirė Londone 1962m. 1940 m. Aristavėlės dvaras buvo konfiskuotas. Pokario metais dvaro rūmai patyrė didžiausias permainas, čia įsikūrė kolūkis, įrengti butai, buvo perstatytos krosnys, salės ir didieji kambariai suskirstyti pertvaromis, vėliau viename rūmų gale netgi laikytos kiaulės.*
Įsigytam dvarui buvo užsakyti istoriniai, polichrominiai ir archeologiniai tyrimai ir juos atlikus buvo pasiruošta perkėlimo darbams. Ant kiekvieno rąsto, kiekvienos detalės buvo kalami numeriukai ir kartu pažymimi brėžinyje. Taip ant žemės stovėjęs dvaras, virto krūvomis sužymėtų detalių ir 1987 m. rudenį išvyko Rumšiškių kryptimi. Rasa Bertašiūtė visą tą procesą prisimena ne šviesiausiomis spalvomis. Darbai vyko sudėtingai, galbūt ne visada su didžiausia atsakomybe, restauratoriai, kurių didžioji dalis buvo iš Kauno, nevengė padaryti gramuką, darbo drausmė, švelniai tariant, buvo šiaip sau.
„Buvo galima tikrai žymai geriau, dirbome su trenksmais, keiksmais, bet tokie buvo laikai ir papročiai. Tad dvaro ardymas nebuvo malonus, bet dar blogesnis įspūdis liko, kai aš visai neseniai užsukau į dvaro vietą pasižiūrėti, kas ir kaip ten atrodo dabar. Atrodo baisiai: šiukšlynas, griūvanti daržinė, kažkokie garažai, kažkokios mašinos…Sovietmečiu nepasirūpinta dvaru, o šiais laikais nepatausota ir dvaro vieta. O ji juk nuostabi. Saugi, graži, dviejų upelių santakoje, Nevėžio upių baseine, apskritai, buvo daug dvarų, bet Aristavėlės – vienas didžiausių. Teritoriškai jis nebuvo labai didelis, jam priklausė keli nedideli kaimai,bet politiškai svarbus, – pasakojo Rasa Bertašiūtė.
Patalpoms, kur buvo manoma buvo pono darbo kambarys, buvo parinkti baldai su liūto galvos drožiniais.
Įkurtuvių laukta trisdešimt metų
Beveik istorinių įvykių išvakarėse, 1987 m. atsivežtas išardytas dvaras muziejuje savo atgimimo pralaukė beveik trisdešimt metų. Iš pradžių planuota jį statyti ties muziejaus įėjimu, bet ten buvo mažai vietos ir ieškota alternatyvios tinkamesnės vietos. Juo abiau, kad muziejaus kūrimo principas – sodybinė ekspozicija, kuriai reikia daug erdvės. Atkūrus Nepriklausomybę, Algirdo Brazausko vyriausybė muziejui skyrė papildomus 20 ha sklypas su ąžuolynu ir tokiu stebuklingu būdu atsirado puiki vieta dvarui. Kažkada, beje, čia irgi yra buvusi sodyba, tad vieta labai tiko.
„O po to kaip tik atsirado Norvegijos fondai, mes laimėjome projektą ir pradėti dvaro rūmų atkūrimo darbai. Įvykių seka dėliojosi kaip koks stebuklas, kurio dėka dvarui matyt lemta gyventi“, – išsipildžiusiu planu džiaugiasi architektė Rasa Bertašiūtė.
Dvaro statyba kaip koks lego detalių konstravimas vyko nuo 2010 m. Projekto vykdymo trukmė buvo netrumpa, bet daug laiko sugaišta dokumentams tvarkyti ir statybos darbams liko labai nedaug laiko ir tas pats žiemos metu. Statybininkai buvo sumanūs: atskirai buvo daromi pamatai, statomos sienos ir daroma stogo konstrukcija, o po to liko tik viską sujungti – viskas suspėta. Per kitą Norvegijos fondo projekto etapą restauracijos darbai vykdyti 2014-2016m, o po jų dvaras pakvietė į įkurtuves.
Dvare eksponuojama Marijos Matušakaitės muziejui padovanota tekstilės gaminių kolekcija iš Vareikonių dvaro.
2022 m. ir vėl į kelionę!
Simboliška, bet dabar dvaras ir vėl kelyje. Tiesa, jo kelionė dabar jau kitokia, kitokie tikslai ir kitokie „bendrakeleiviai“. Anot Rasos Bertašiūtės šiandien visas šis keliaujantis projektas nėra tik dvaro išvežimas, tai drauge ir susitikimai su atėjusiais dvaro pažiūrėti. Juk šiandien labai svarbu rasti bendrą kalbą, susitarti, matyti, išgirsti vieniems kitus.
„Projektas „Keliaujantis Aristavėlės dvaras“ sugalvotas dvarui viešinti. Kartu jis pagrįstas ir labai simboliškas. Iš Kėdainių rajono dvaras atkeliavo pas mus, o dabar tą žinią jau vežiojame po Lietuvą. Projektas remiasi penkiais pojūčiais, per kuriuos ir norime atskleisti dvarą: rega, klausa, skonis, lytėjimas ir uoslė. Kaip tai vyksta? Mes turime palapinę, netgi ne vieną: didelę ir dvi mažas, kurioje viskas ir vyksta. Regai pamaloninti yra sukurta ekspozicija apie dvarą, taip pat turime fotoveidrodį, prie kurio žmogus priėjęs gali pasimatuoti XVIII – XIX a. drabužius ir net pasidaryti savo taip pasipuošusio nuotrauką. Puikus filmukas demonstruoja kaip dvaras kūrėsi, kaip dėliojosi visa jo struktūra. Visa tai, per pirmąjį mūsų išvykimą į Kaišiadoris sulaukė labai daug dėmesio. Palapinėje taip pat vykdomos edukacinės veikos. Polichromijos edukacijoje galima tapyti, palapinės viduje atspausdinti eskizai, kaip buvo ištapytos dvaro sienos ir lubos ir visi gali tai atkartoti. Turime pagaminę ir puzlius, kas suteikia galimybę susirinkusiems varžytis tarpusavyje – juk labiausiai laukiame jaunų, iki 29 metų žmonių. Taip pat turime puikų dvaro maketą ir mažyti maketuką, telpantį į rankas prastai regintiems arba visai neregintiems žmonėms. Po maketu yra stalas su stalčiais, o ten sudėti įvairūs įrankai ir statybiniai elementai, per kuriuos galima papasakoti daug ką apie statybas ir tvarų gyvenimą“, – apie projektą pasakoja Rasma.
„Kartais aš galvoju, kaip mums reikėtų gyventi, netekus regėjimo. Juk dabar visas pažinimas vyksta tik per jį, ir žiūrime ne kur kitur, o tik į ekranus. O štai anksčiau daug dėmesio skiriama buvo lytėjimo pojūčiams patenkinti. Baldai glotnūs, jaukūs, aptraukti minkštais audiniais, ovalių ar apvalių formų. Architektūroje taip pat vengta aštrios geometrijos, kampai būdavo apvalinami, linijos minkštos, lenktos, jaukios liesti. Kažką kuriant vis pasižvalgyta į gamtą ir iš jos į gyvenimą atsinešamos natūralios žmogui malonios formos. Dabar mūsų aplinkoje, pradedant baldais, baigiant erdvėmis begalė stačiakampių dalykų, o mes patys tampam mechaniški, panašūs į robotus“, – pastebi Rasa Bertašiūtė.
„Tarp pojūčių – ir uoslė. Dvaro kvapai – tai žolelės ir prieskoniai, bet dvaras kvepėjo daug kuo: ir degutu, ir šienu, ir dūmais. Skonių pojūčius projekto metu tenkina pažintis su prieskonių pasauliu. Tiesa, dar yra kelionių skrynia, per kurią pasakojama, ką keliaudamas dvarininkas imdavo su savimi, taip pat turime stendą su dalimi dvaro istorijos. Pristatome XVIII a. pabaigą – XIXa. pradžią. Puikus tai laikas, daug pokyčių, įvykių, mados nuolatos keičiasi“, – pasakoja Rasma.
Klasicizmo laikotarpiu buvo pakeista planinė dvaro struktūra ir apšildymo sistema. Vidaus erdvėse randama nemažao klasicizmo laikotarpio tapybos pavyzdžių, čia išpieštos sienos ir lubos, persipinančiais Liudviko XV epochos stiliaus ornamentais ir liaudiškais motyvais. Kol kas tapyba atkurta viename kambaryje.
Polichromija yra architektūros, skulptūros, taikomosios dailės kūrinio daugiaspalviškumas. Bet ji nėra tik pagražintoja, o gana savarankiškas interjero kūrimo būdas, naudojantis per amžius sukauptą patirtį ir išreiškiantis ją spalvomis. Polichromijos pagalba būdavo kuriamas išraiškingas interjeras ir net tuščia patalpa turėjo aukštą meninę vertę.
Sename dvare – naujas gyvenimas
Vis dėlto, ko gero įdomiausia, būtų atvykti į patį dvarą. Paglostyti jo prieigose ąžuolus, pasigrožėti erdvėmis, kuriose kažkada galbūt įsikurs dar daugiau pastatų, o po to pro didžiules vestibiulio duris įeiti vidun ir harmoningu ratu apkeliauti visas jo patalpas, kasdien vis labiau apgyvendinamas baldais, parodomis ir šurmuliuojančias renginiais.
„Iki baroko dvarai statomi pakelti, ant gana aukštų pamatų kaip tvirtovės, o baroko laikotarpiu nusileidžia ant žemės – ponai jau turi matyti savo parką, jiems turi būti graž ir, patogu. Šio dvaro stogas irgi laužytas, stogą juosiantys karnizai puošnūs barokiniai. Kaip tuomet atrodė patalpos žinių neturima, nors šiuo laikotarpiu buvo dekoruojamos audiniais. Klasicizmo laikotarpiu dvaras pertvarkomas jau pagal klasicizmo madas, nors pati forma lieka barokinė. Klasicizmas kampuotesnis, sienos tinkuojamos ir tapomos. Kruopštūs ir ilgi polichrominiai tyrimai nudžiugino tapybos gausa. Neturėjome galimybės atkurti polichromijos visur, brangus tai darbas, bet mūsų projektas tęstinis ir iš antrojo projekto pavyko atkurti vieno kambario polichromiją. Ten galbūt buvęs muzikantų ar muzikavimo kambarys, nes ant lubų nutapyti muzikos instrumentai. Vėliau, tikimės, kad atsiras kur kas daugiau polichromijos, nes medžiagos tam yra.
Kai vyko tapybos darbai buvo žavu žiūrėti kaip keičiasi erdvė, kaip stačiakampė paprasta balta dėžutė suskamba, atsiranda gyvas kambarys. Polichromija visuose kambariuose skiriasi, bet visur augaliniai motyvai ir viskas labai gamtiška. Žmonės turėjo norą ir sugebėjo gyventi jaukiai. Erdvės taip pat išdėstytos ratu, kas duoda bendrystės jausmą“, – pasakojo Rasa Bertašiūtė, vedžiodama po dvaro erdves, kurios šiandien ir vėl gyvos, o jeigu ir keičiasi, tai dabar jau tik į gerąją pusę.
Šiuo metu rūmuose įrengta ekspozicija, įkurtas medinės architektūros tyrimų ir mokymų skyrius. Jame rengiami seminarai, praktiniai ir teoriniai kursai, teikiamos profesionalų konsultacijos. Plėtojant tyrimų skyriaus veiklą, orientuojamasi į medinių pastatų priežiūros ir tvarkybos temas, aktualias paveldotvarkos specialistams, tradicinių amatų meistrams, pastatų savininkams ir valdytojams. Centro darbuotojai atlieka istorinius menotyrinius, architektūrinius, technologinius ir konstrukcinius medinių pastatų tyrimus.
Rasa ŽEMAITIENĖ
Rubriką „Pojūčių anatomija kultūroje: išgirsti, užuosti, ragauti, matyti" remia
