Daugybė daiktų iš praeities yra netekę savo pirminės paskirties. Taip nutiko ir su skambučių juostomis su varpeliais, kurios XIX a. pabaigoje buvo labai populiarios Vakarų Europoje, Rusijoje, Skandinavijoje. Tačiau vėliau, namuose atsiradus elektrai, maždaug nuo 1910 – ųjų, tokios juostos tapo nereikalingos, mat rankinius skambučius pakeitė elektriniai.
Pažintis – Šveicarijoje
Mano pažintis su siuvinėtomis skambučių juostomis prasidėjo Šveicarijoje, vienoje sendaikčių parduotuvėlėje. Tokia juosta krito į akis kaip tiesiog labai preciziškas rankdarbis: ant jos, pasiūtos su pamušalu, pakietinimu ir aksomine antrąja puse, smulkiu kryželiu buvo išsiuvinėtos rožių puokštelės. Juostos galai buvo įrėminti dekoratyviais žalvariniais laikikliais, kraštai dekoruoti nertomis blizgiomis juostelėmis. Dailus daiktas. Pardavėja tuomet paaiškino, kad juostai trūksta varpelio, bet kodėl juo buvo skambinama, nežinojo. Nusipirkau šį dailų rankdarbį ir grįžusi namo pasikabinau ant sienos.
Panašių juostų laikas nuo laiko vis rasdavau sendaikčių turguose ir Lietuvoje. Jos kainuodavo 5-10 litų, o šiuo metu kainuoja 5-10 eurų. Neatsispirdavau ir iki šiol neatsispiriu pagundai gražesnį dirbinį įsigyti. Antikvariatuose tenka matyti juostų ir su varpeliais, bet tuomet jų kaina jau siekia 20-50 eurų. Dalį savo turimų juostų esu gavusi dovanų iš bičiulės, gyvenančios Šveicarijoje. Kartą vienas pardavėjas man paaiškino, kad parduodami ar atiduodami juostas šeimininkai dažniausiai pasilikdavo varpelius, todėl jų komplekte ir nebūna. O pačios juostos seniai praradusios savo paskirtį.
Tarnų juostos
Paskirtį? Vedama smalsumo kreipiausi į tris Lietuvos muziejus ir nė iš vieno negavau jokių aiškesnių žinių – nėra tokių juostų fonduose, nėra apie jas ir žinių. Teko informacijos ieškoti kitur. Paaiškėjo, kad tai tarnų juostos (bellpul – angliškai, sonetka – rusiškai), bet ne viskas taip paprasta. Juosta, su viršuje kabančiu ir spyruokliuojant skambančiu varpeliu, kai ją truktelėji už apatinio žiedo, – tik dalis sudėtingos tarnų prisišaukimo sistemos, kuri XIX a.būdavo įrengiama turtinguose namuose. Juostos su varpeliais kabodavo vos ne kiekviename kambaryje, vadinasi, ir skirtinguose namų aukštuose. Todėl jos dar būdavo sujungiamos virvėmis ir su tarnų kambariais, kuriuose irgi kabojo varpeliai, suskambantys šeimininkams patraukus už juostos. Varpelių skambėjimo tembras skyrėsi, kad tarnai greičiau suprastų, iš kurio kambario skambinama. Buvo ir tokių juostų, kurios pačios varpelio neturėjo, o tarnavo kaip jungtis su pas tarnus skambančiais varpeliais. Tokia tad praktinio jų panaudojimo istorija.
Tačiau juostų paskirtis buvo ne tik skambinti varpeliu, bet ir puošti. XIX a. antrojoje pusėje – Viktorijos epochos įkarštyje – buvo ir pats juostų bumas. Anglijoje jos buvo siuvinėjamos kryželiu, Prancūzijoje audžiamos kaip gobelenai, o Rusijoje nubarstomos smulkiausių karoliukų ornamentais – biseriu. Dabar tokios XIX a. antikvarinės juostos yra kolekcininkų taikiklis arba muziejų eksponatai, o tos, kurios patenka į platesnę rinką, tikėtina, yra iš daug vėlesnio laikotarpio, todėl nėra labai vertingos.
Kodėl nepasipuošus?
Šveicarijoje viena antikvarininkė paaiškino, kad XX a. tokios varpelių juostos vaidino tiesiog dekoro vaidmenį ir bent jau šioje šalyje buvo itin populiarios 1920-1940 metais. Moterys siuvinėjo tokias juostas ir puošė jomis savo namus. Varpelis nevaidino jokio funkcinio vaidmens, o tiesiog dailiai derėjo prie juostos. Dirbinius buvo populiaru kabinti ten, kur netilpo joks paveikslas, pavyzdžiui, tarp dvejų durų. Ilgainiui, kai iš mados išėjo siuvinėjimas k.ryželiu, daugelyje namų buvo nukabintos ir juostos. Kruopštūs rankdarbiai galutinai prarado savo funkciją. Tačiau tarp jų yra tikrai nuostabių kūrinių, kuriuos galima panaudoti ir visiškai kitaip, juolab kad tai rankų darbas, kuris visada turės tokią vertę, kokią mes sugebėsime jam suteikti.
