Visi dvarai anksčiau buvo ūkiai. Turtingi ir mažiau pasiturintys, prašmatnūs ir kuklesni, skambantys garsiai ir tyliau, bet visi jie buvo išlaikomi šalia esančių ūkių. Kitaip būtų neturėję jokių galimybių nei pramogoms, nei kultūrai. Šiandien daugumos Lietuvos dvarų misija - kurti ir skleisti kultūrinį gyvenimą, burti aplink save vietos bendruomenę, mokyti ir šviesti, o ūkinė veikla atkurtuose dvaruose beveik nevystoma. Tačiau Ilzenbergo dvare (Rokiškio r.), panašu, kad šis iššūkis įveiktas: atkurtoje dvaro sodyboje visai kaip senovėje klesti ir ūkis, ir kultūra. „Ne, su dalgiais pievų nešienaujame, arklais laukų neariame, bet technikos pažanga netrukdo kurti čia ekologinį ūkį ir kiek kitokį gyvenimą nei daugumoje dvarų“, - ekskursiją po dvarą pradeda jo vietininkas Laurynas MIŠANOVAS ir pirmiausiai vis tiek žygiuojeme į centrinius rūmus. Po jų stogu dvariška istorija skamba tiesiog vaizdingiau, nors šie rūmai kur kas jaunesni už dvaro istorijos pradžią.
Dvaro teritoriją puošia 9 latvių ir lietuvių menininkų skulptūros, skirtos Lietuvos 100 - ečiui.
Neįgyvendinti buvusių šeimininkų lūkesčiai
Šio dvaro istoriją pradėjo „rašyti“ baronas Berntas fon Kersenbrokas 1515 m., kai ant kalvos viršūnės, virš dviejų ežerų – Ilgės ir Apvalaso – įkūrė dvarą. Dvaro vieta padiktavo ir jo pavadinimą, kilusį iš vokiškų žodžių „Ilsen berg“, kas reiškia Ilzės kalnas, nors versijų dėl pavadinimo yra ir daugiau. Po to dvaras pakeitė ne vieną šeimininką, kol galiausiai 1863 m. jį nusipirko vokiečių kilmės Carinės Rusijos inžinierius N. N. Fuchsas. Su užmoju ir entuziazmu jis perstatė Ilzenbergo dvaro rūmus, kurie išliko iš esmės nepakitę iki mūsų dienų. Greičiausiai Fuchas turėjo ir rūmų vidaus viziją, bet jai įgyvendinti jam pritrūko laiko, o gal noro ar pinigų. Šiaip ar taip 1896 m. naujuoju dvaro savininku tapo LDK bajoras Eugenijus Dimša kartu su žmona Livija Majoresku – garsaus Rumunijos veikėjo, buvusio šios šalies ministro pirmininko Tito Livijaus Majoresku dukra. Dimša užbaigė vokiečių valdymo erą Ilzenberge. Dvarui įsigyti jis ėmė didelę paskolą, bet interjerui įrengti pinigų vis tiek pritrūko ir rūmai antrą kartą liko be interjero.
„Sienos lieka plikos, baldų mažai ir rūmai niekada neįgauna dviejų vyrų išsvajotojo vaizdo. Naujasis rūmų savininkas Vaidas Barakauskas gali tik spėlioti, kaip tie rūmai būtų atrodę, tad pradėjus juos atstatyti, viduje nėra nei ką atkurti, nei ką saugoti. Rūmai atkurdinėjami tiesiog tyrinėjant XXa. pradžios vėlyvojo klasicizmo stilių, gilinantis į analogiškų pastatų interjerus Vakarų Europoje, domintis tuo metu naudotomis medžiagomis – norisi bent jau to laikmečio autentikos. Tačiau šiandien rūmų vidus visiškai naujas, autentiški tik išvalyti rūsiai ir kai kurios išsaugotos stogo sijos. Deja, jau niekada nesužinosime, ar šie rūmai dabar atrodo taip, kaip galbūt norėjo jų šeimininkai prieš beveik 150 metų.“, – sako Laurynas, kai mes pradedame savo ekskursiją.
Dvaro vietininkas Laurynas Mišanovas prisipažino, kad diena prabėga akimirksniu - reikalų visada daug.
Dvaro šimtmečius mena seni rūsiai ir lubų sijos.
Ilzenbergo dvaras didžiaja dalimi atstatytas tik iš privataus kapitalo.
Interjeras kurtas negailint nei laiko, nei lėšų
Rūmų vidaus interjeras iš tiesų sukurtas nepriekaištingai. Dizaineriams nereikėjo saugoti aliejiniais dažais išdažytų sienų ir grindų, likusių nuo tarybinių laikų, tad darbuotasi tiesiog kūrybiškai ir siekant deramo rūmų išorei vidaus rezultato. Kaip ir dera to laikmečio dvaruose, visos patalpos skirtingai dekoruotos, niekur nesikartoja jokie apdailos elementai, medžiagos kokybiškos ir ilgaamžės, dauguma jų atvežtos iš Italijos. Įspūdinga grindų marmuro mozaika, mozaikinis parketas su medžio dekoro intarsijomis, dekoratyvios salių sienos su tekstilės ar šilko tapetais, auksuotas lubų gipso dekoras. Dalies sienų apdaila atlikta „venecijietiško“ glaisto technika, kai kur suformuotos kesoninės lubos. Greičiausiai šiandien pakeista ir patalpų paskirtis, juolab, kad galvota kaip dvaro rūmus pritaikyti ir šiandienos reikmėms.
„Tačiau ten kur tik įmanoma, saugomi praeities ženklai ir simboliai. Štai paskutinio šeimininko Eugenijaus Dimšos žmona Livija Mojeresku Dimšienė labai gražiai skambino pianinu, todėl vienoje iš salių stovi puikus 120 metų senumo fortepijonas atvežtas iš Vokietijos, ir yra tradicija dvare kasmet surengti rumuno ar išeivio iš Rumunijos koncertą“, – pasakoja Laurynas, pasivaikščiojant po ištaigingus rūmus, kurie turbūt jau baigia pamirši tą vargingą laikmetį, kai dvariškas gyvenimas, kad ir koks buvęs kuklus, juose iš viso baigėsi.
Baldai ir interjero detalės atvežti iš Italijos. Visi jie yra nauji, pagaminti pagal XIXa.pabaigos - XXa. pradžios klasicizmo rūmuose dominavusį stilių.
Vytauto Landzbergio vardo ir jo knygų bibliotekoje šiandien yra 130 iš 137 jo išleistų leidinių. Ir čia dar nuostabiai kvepia mediena - visi baldai iš ąžuolo.
Likęs be šeimininkų dvaras sunyko
Mat po Antrojo pasaulinio karo dvaro sodyba netruko atitekti „Aušros“, po to Onuškio kolūkiui, o 1960 m. rūmus perėmė Panevėžio „Ekranas“ ir pasidarė čia poilsinę bazę. Paskutiniai šeimininkai buvo Panevėžio elektros tinklų valstybinė įmonė.1992 dvaras perėjo į Valstybinio turto fondą ir kaip tik tuo metu buvo labiausiai nuskriaustas.
„Viskas čia lieka be priežiūros ir išnešama, jei tik įmanoma pakelti – net akmenys. Teritorija apauga krūmynais ir bruzgynais, pastatai griūva, lieka tik griuvėsiai. 2009m. man teko būti dvaro teritorijoje, tai tiesiog atrodė, kad viduryje miško stovi kokia nors apleista mokykla“, – prisiminimais dalijasi dvaro vietininkas, mums stabtelėjus prie Angelų fontano, puošiančio centrinį rūmų įėjimą.
Tačiau naujasis dvaro savininkas Vaidas Barakauskas, žvelgdmas į nevaldomą gamtos triumfą prieš pastatus ir išgrobstytus dvaro likučius, mato turbūt daugiau, o aplink besidriekiantys laukai ir pievos galbūt taip pat įtakoja dvaro su ūkiu atstatymo viziją. Šiaip ar taip, sodyba 2003m. metais tampa jo nuosavybe.
Darbai neprasideda iš karto. Praeina 8 metai, kol gaunami visi leidimai, surenkama istorija ir susiguli pirminė dvaro atkūrimo koncepcija.
„Vieną dieną aš supratau, kad Ilzenbergo dvaras niekaip negali sietis su kieno nors asmeniniais norais ar nenorais, pageidavimais ar planais. Gal ir skambiai pasakysiu, bet manau, kad dvaras turi atlikti misiją ir pabandyti atkurti tuos santykius, tą bendruomeniškumą, tokį gyvenimą, koks buvo iki 1940 metų ir anksčiau. Tai man pasirodė prasminga, nes būtent to trūksta šiandienos Lietuvai. Tuomet viskas stojo į savo vietas, atsirado dar didesnė motyvacija dirbti“, – prisimena Vaidas Barakauskas (citata iš knygos „Lietuvos istorijos ženklai: Ilzenbergo dvaras 1515-2015“).
Dvaro svečius pasitinka 500 metų senumo ąžuolas.
Ilzenbergo dvarą kliudė 1655 m. prasidėjęs karas tarp Švedijos ir Rusijos. Apie tai byloja faktas, jog dvare būta trijų XVII a. patrankų, kurias 1926 m. Ilzenbergo dvaro savininkė Livija Emilija Dimšaitė padovanojo Kauno karo muziejui. Dabar jų kopijos įkurdintos dvaro parke ir pasirinkus ekskursiją po dvarą, ekskursantus pasveikina patrankos šūvis.
Atstatyti ir kiti Ilzenbergo dvaro pastatai
Šiandien, atkartojant autentiško mūro techniką, dvare atstatyti visi istoriniai-muziejiniai akmens mūro statiniai, kurie ir dvaro pasididžiavimas ir vieni didžiausių šio dvaro paminklosauginių vertybių. Oficina, amatų namas, pirtis, arklidės, tvartas, svirnas, rūkykla kuria darnią ir gražią aplinkos visumą, emocijomis sėkmingai grąžina dvaro lankytoją į senus laikus, nors dauguma pastatų atstatyti tiesiog nuo pamatų. Romantikos pojūtį teikia ir tai, kad pastatai nestovi viename kieme, jie išsimėtę po visą 14 hektarų angliško tipo parką, kuris vienoje pusėje galiausiai sėkmingai susilieja su natūralios gamtos dalimi ir užsibaigia prie Ilgės ežero. Dvaro pasididžiavimas ir nuostabi Meilės sala, už kurios jau gyvena mūsų kaimynai latviai. Pakeliui į salą apžiūrime žymių Lietuvos ir Latvijos skulptorių darbus, skirtus Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui. Trys ideologiniai Vaido Barakausko žodžiai „Meilė Harmonija Dvariškumas“ vis labiau tampa suvokiami, pastebimi ir prasmingi. Ne veltui šeimininkas yra pasakęs, kad dvaruose reikia ieškoti ne vaiduoklių, o meilės…Tiek sau, tiek gamtai, tiek aplinkiniams. Čia iš tiesų daug jos ženklų.
1863 m. sukilimą menanti pirtis, atstatyta nuo pamatų.
Seni laiptai veda į Meilės salą Ilgės ežere.
Pakeliui į Meilės salą
„O natūralią gamtą saugome tiesiog sąmoningai, nes turime du labai retus, į Raudonąją knygą įrašytus faunos atstovus. Pas mus atvykstantys ir šių gyvūnų ieškantys gamtininkai labai nusimintų, jeigu mums atpvarkius šį natūralų gamtos lopinėlį, nieko nerastų, nes būtų sugriauti jų namai. Tai niūraspalvis auksavabalis ir skiauterėtasis tritonas. Yra čia ir daugiau gyvybės: daug garnių, gervių, daug ir romantikos, nes šiuo tilteliu, besigrožint trykštančiu fontanu, galima pasiekti Meilės salą ir po kelių šimtų metų Ilzės ąžuolu prisiekti amžinąją meilę“, – šypsosi Laurynas, o po kojomis siūbuoja pantoninis tiltas, vedantis galbūt į tokią pat meilę, kokia buvo tarp Ilzės ir Jono. Dvarų be legendų juk nebūna.
Už Meilės salos, kurioje taip romantiška pabūti - jau Latvija.
Ar ne ąžuolams dėkui, kad taip gera būti Ilzenbergo parke? Šis - Meilės saloje vadinasi Ilzės ir įsimylėjėliai po juo prisiekinėja amžinąją meilę.
Ilzenbergo dvare išskirtinė vieta tenka meninės kalvystės darbams: vartai akmenų tvoroje, istorinių patrankų kopijos, apžvalgos aikštelių ir rūmų tvorelės, rūmų laiptinės turėklai ir šviestuvas - tai vis kalvių darbai.
Parke pamatysite tikslią Stelmužės ąžuolo kamieno kopija. Mąstelyje 1:1 su nuorodomis į svarbias Lietuvai ir Ilzenbergo dvarui datas toje kamieno apimtyje, kokioje Stelmužės ąžuolas tuo metu buvo.
Tarp šimtamečių ąžuolų Ilzenbergo dvaro gyvenimas persirito į II-ąją tūkstantmečio pusę ir tęsiasi puoselėjant visas praeities tradicijas.
Stelmužės kamieno kopija ir dvaro ąžuolai
Beje, Ilzės ąžuolas nėra seniausias šio kalvoto parko gyventojas. Prie centrinių dvaro vartų stovi jo 500 metų giminaitis, o dar kitoje vietoje įdomi Stelmužės ąžuolo kamieno tiksli kopija. Mąstelyje 1:1 su nuorodomis į svarbias Lietuvai ir Ilzenbergo dvarui datas toje kamieno apimtyje, kokioje Stelmužės ąžuolas tuo metu buvo. Iš abiejų skulptūros pusių iš Stelmužės ąžuolo gilių pasodinti jo vaikai. Stelmužės ąžuolas – seniausias Europoje Lietuvos istorijos metraštininkas tokiam kūriniui įkvėpė skulptorių Liutaurą Griežę ir ši žavi idėja čia labai tiko – parke daug ąžuolų.
„Mūsų dvare ir sklando, ir jau įgyvendinta daug puikių idėjų. Šia prasme dvaro misija irgi tęsiama. Juk dvarai visada buvo progreso, naujovių, idėjų iš užsienio, madų, naujų muzikos stiliai propaguotojai. O panirus į niūrius sovietinius laikus, viskas buvo tik niokojama. Dabar Ilzenberge ir vėl viskas atgimsta. Čia vyksta koncertai, vaikų vasaros stovyklos, skalikų parodos, maisto degustacijos, vedamos ekskursijos, čia kuria menininkai, čia visko iš tiesų labai daug. Tiesa, šie metai kitokie, pandemija pristabdė šurmulį, koncertus, įvairias veiklas, bet žmonės vis tiek važiuoja, domisi, nori pasivaikščioti, išgirsti, pamatyti. Gyvenimas nesustojo“, – pasakoja Laurynas, mums besidairant po parką.
Natūralios žemdirbystės principais kuriamas Ilzenbergo dvaro ūkis
Kai galiausiai, priešingoje pusėje nei ežaras, parkas baigiasi, prasideda ūkiškoji dvaro dalis, dėl kurios dvaras ir išsiskiria iš viso Lietuvos dvarų konteksto. Prabėgus 500 metų, dvaras visapusiškai sugrįžo prie savo istorinių šaknų ir veiklų. Prižiūrima daugiau kaip 550 ha nuosavos dirbamos žemės ir pievų. Ir tai vienintelis dvaras Baltijos šalyse bei vienas iš nedaugelio Europoje atgimęs ir ūkininkaujantis natūralios žemdirbystės principais. Augalai tręšiami natūraliomis organinėmis trąšomis, galvijai ir paukščiai šeriami pašaru užaugintu ir pagamintu ūkyje, laukai apsodinami taikant sėjomainą ir taip natūraliai išauginamas geras derlius. Pasaulio gamtos fondas 2019 m. ūkį pripažino nacionalinio konkurso nugalėtoju – Baltiją tausojančiu ūkiu. Ūkyje vystoma augalininkystė, sodininkystė, gyvulininkystė yra įvertinta tarptautiniu ekologinio ūkio (EKO) sertifikatu.
Čia auginamos grūdinės kultūros: grikiai, kviečiai, rugiai, avižos, ankštinės – žirniai. Istoriniame sode auga jaunos obelys, kriaušės, slyvos, vyšnios, o taip pat šilauogės, serbentai, agrastai. 2019 m. įveistas ir vienas didžiausių Lietuvos vynuogynų.
„Šiai dienai dvare dirba apie 40 žmonių, ūkis visiškai veikia, gaminama per 100 produktų iš pieno, mėsos, daržovių, kuriems visos žaliavos užaugintos ūkyje. Mes turime savo firminę parduotuvėlę, bet produktai pasiekia ir įvairiausius prekybos centrus“, – sako dvaro vietininkas, o mūsų akis jau ganosi žaliuose toliuose, kur pūpso ir bičių aviliai.
Mat dvaras turi ir savo medų, ir net savo vandenį. Visai netoli nuo dvaro centrinių rūmų rikiuojasi šiltnamiai, apsupti nuolankiai saulę ganančių salėgrąžų galvų, kitoje pusėje dar visai jaunas, bet jau su vynuogėmis vynuogynas, bylojantis, kad greitai čia bus ir vyno.
Pernai dvare buvo pasodinta 1200 vynmedžių. Vieni nokins dvi mėlynų uogų veisles: Marquette, Frontenac, kiti — net keturias veisles žalsvų, gelsvų uogų: Frontenac blanc, St.Pepin, La Crescent, Adalmina. Čia augančios veislės tinka Lietuvos gamtinėms sąlygoms ir gali atlaikyti net iki 35 laipsnių šaltį. Jos atsparios miltligei, o tai labai aktualu ekologinio ūkininkavimo principais besivadovaujančiam Ilzenbergo dvaro ūkiui. Taigi netrukus Ilzenberge tekės ne tik šaltinio vanduo, bet ir vyno upės.
Daržai ir sodai driekiasi dar toliau. Kiemas pilnas žemės ūkio technikos. Pakeliui pakalbiname triušius, o kleketuojančios vištos pakalbina mus. Karvių banda dar ganosi – pagal senovinius standartus atstatytos karvidės kol kas tuščios – gyventojos sugrįš sulaukę prastesnių orų. Trys ar keturios taksytės loja garsiai, bet aplink kojas pinasi draugiškai – dvaro sargės. Mes neiname į maisto gamybos patalpas sąmoningai – šiuo metų kuo mažiau kontaktų, tuo geriau, juolab, kad parduotuvėlėje – visas ūkio asortimentas kaip ant delno.
„O štai pirmasis renginys šiame dvare įvyko 2017m. ūkis veikia jau nuo seniau, bet mūsų veiklos dar tik įsisiūbuoja. Taigi esame atviri visoms iniaciatyvos, turime erdvių bet kokioms veikloms, tad kviečiame visus, kam būtų įdomu tapti mūsų partneriais, draugais, čia kurti, rodyti savo meną, vesti edukacijas ar įgyvendinti pačias keisčiausias iniciatyvas. Dvaras – dirba žmonėms, todėl tik tuomet, kai jų čia bus pilna, gyvenimas dvare įgaus visišką pilnatvę“, – sakė dvaro vietininkas Laurynas Mišanovas ir to labai norisi palinkėti Ilzenbergui.
