Kidulių miestelis (Šakių r.) pasitiko kažkokiu jaukumu, kitoniškumu, raudonų čerpių stogais ir daugybe laiko paženklintų raudonų plytų pastatų. Besižvalgydami aplinkui, net dvarą suradome ne iš karto, bet kai jau suradome, tai galima sakyti, kad ir patekome į seniai užmirštus - ką jau ten užmiršus, niekada nepatirtus - laikus. Duris plačiai atvėrė liokajus, pasitiko dvi žavios damos ir mes supratome, kad esame ten, kur ir norėjome būti: ŠOKANČIAME KIDULIŲ DVARE.
Kidulių dvare mus pasitiko Milda Prūsaitytė (stovi aukščiau) ir Irma Svetlauskienė. Dvaro sielos šiandien ir ponios iš praeities.
Istorinių asmenybių vizitai
Ar šoko jis ir savo praeityje? Galbūt tiek kiek ir visi dvarai. Bet 27 dvarui priklausantys pastatai ir kiek daugiau nei prieš penkerius metus atstatyti dvaro rūmai byloja čia buvus ne tik prašmatnų dvarą, bet ir galingą ūkį. Be pagrindinių, dabar jau atstatytų, neoklasicistinio stiliaus rūmų, šiuo metu intensyviai rekonstruojamas didžiulis svirno pastatas, savo eilės galbūt kada nors sulauks oficina, spirito varykla, klėtis, kumetynas. Gal sulauks ir dvaro ledainė iki šiol vadinama Berlynu, mat dvare dažnai apsistodavo pirkliai iš Prūsijos, tad gal ir prekes ten saugodavo. Ne kažin kas telikę iš gražuolio parko, tačiau šimtametė liepa priešais medžio ažūro drožiniais dekoruotą priebutį tikrai turbūt mena tą šlovingą dvaro laikmetį, kai jame 1807 metais gyveno Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas III-asis su žmona Luize, o pas jį pasikalbėti atvykdavo Rusijos caras Aleksandras I-asis. Sako, vaikščiodavo tie vyrai po parką ir politikuodavo. Ar taip buvo iš tiesų galima tik spėlioti, bet istoriniai šaltiniai tai byloja.
Kidulių dvaro aukso amžius
Tačiau geriausi laikai dvarui, kuris pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėtas 1583m. ir kuris ne kartą keitė šeimininkus, prasidėjo 1837 metais, kai jis atiteko generolui leitenantui baronui Jonui fon Offenbergui. Tuo metu dvare išaugo ne vienas naujas statinys, augalams neabejingas baronas gerokai aptvarkė parką, praturtino jį neregėtų gėlių asortimentu, pastatė oranžeriją. Kad galėtų visu savo darbu dar ir gėrėtis, parke ant kalvos augančiame ąžuole įsirengė stebėjimo aikštelę. Tais laikais žmonės dvarą vadino pilimi.
Vėliau dvarui vadovavo barono sūnus Petras, o paskutinis kilmingas savininkas Otas Ofenbergas iš klestinčio dvaro išsikėlė 1922 metais.
Tarybiniais laikais pagrindiniuose rūmuose buvo įsikūrusiūkio kontora, kino salė, vėliau -ambulatorija ir biblioteka. Ne, jie nebuvo paversti sandėliais, bet, kai 2013m. prasidėjo rūmų atstatymas, nelabai buvo ką saugoti. Bent jau mums rūmuose gražiausi pasirodė autentiški rūmų laiptai ir raudoni stogai bei kaminai, žvelgiant nuo priebučio terasos. Beje, tuose kaminuose išlikęs netgi dvaro simbolis – kryžialapio dobiliuko ornamentas. Žavinga ir autentiška praeities detalė.
Galima tik spėlioti, kokia dalia ištiko medžioklės trofėjų kolekciją, kažkada puošusią dvaro sienas, kur iškeliavo ąžuoliniai baldai ir kur išskrido turkiški kilimai, taip džiuginę perpus jaunesnę barono Jono fon Offenbergo žmoną Jakateriną. Galima tik spėlioti, ar dvaro žemės, rūsiai ar sienos nebeslepia Napoleno lobio, apipinto šiame dvare ne viena istorija – kur dvarai, ten ir paslaptys, kur griuvėsiai, ten ir romantika. Tad tos romantikos Kiduliuose dar be galo daug.
Dvare yra eksponuojami tarnaitės kambarėlio baldai, kurie į dvarą atkeliavo iš dvaro tarnaitės dukros ir anūkės namų. Baldai paprasti, bet autentiški. Mildai teko pabandrauti su tarnaitės dukra, kuri būdama garbaus amžiaus sėdėjo pasipuošusi ant lovos tiesi kaip styga ir pasakojo dvaro istorijas. Pavyzdžiui, kad bet kokius darbus dirbti, net krosnį kurti, reikėję su baltomis pirštinėmis, kad servetėlės vyrams ir moterims reikėdavo lankstyti skirtingai, kad laikai buvo sunkūs, bet nepaprasti...
Dvaro kultūros daugiau nei aplinkos
Tačiau – o paradokse – šiandien čia dvariško gyvenimo daugiau nei dvariško interjero ir už tai, ko gero, reikėtų dėkoti dvaro darbuotojoms, kviečiančioms patirti kiek kitokį, bet labai spalvingą dvaro šiandienos būvį. Čia kviečiama šokti, dainuoti, lipdyti, medituoti, žaisti pojūčių žaidimus, sustoti, pagalvoti ir bandyti perskaityti senas knygas.
Čia visko daug, ir maksimaliai bei kūrybiškai norima sujungti praeitį su dabartimi. Tokius tikslus turi dvaro kultūrinių renginių organizatorė Milda Prūsaitytė ir dvaro istorinių šokių „Il ballo della luna” meno vadovė, režisierė ir choreografė Irma Svetlauskienė. Moterys, savo įvaizdžiu mus ir nubloškusios į XIXa. laikus, menančius kitokį dvaro gyvenimą, moterys, kurioms tiesiog įdomu tai, ką jos daro ir kuo gyvena.
Taigi, kai Milda, mažytėlaitėmis detalėmis mums sulipina dvaro praeities istoriją, išvedžioja po visus kambarius, sales ir erdves, pasakodama kur ir kas vyko kažkada ir vyksta šiandien; kai apsilankome tarp autentiškų dvaro tarnaitės baldų, beje, padovanotų dvarui jos dukros ir anūkės; kai panardome tarp naftalinu dvelkiančių skaryčių, priminusių, kad dvarai – tai ne tik ponai, bet ir paprasti žmonės; kai pažiūrime pro langus į raudonų stogų kaimą, kur buvo ne tik daug prabangos, bet ir daug vargo; kai paglostome šimtamečius laiptus ir senas langines, ateina eilė…šokiams. Juk šiandien Kidulių dvaras ima garsėti tuo, kad čia šokami istoriniai šokiai. Tai linijiniai valsai, rateliniai ir kadriliniai dvaro šokiai, anksčiau dvaruose buvę labai populiaria pramoga. Nieko nenorime pasakyti, bet pasakysime: ISTORINIAI ŠOKIAI KIDULIUOSE?!
Kartais dvaruose daug prabangos, o kartais daug meilės ir šilumos, paprastumą paverčiančios įdomumu.
Istorinis šokis - tai teatras
„Taip, Kiduliuose yra norinčių juos šokti, – juokiasi šių šokių iniaciatorė Irma Svetlauskienė, – taip, vyrų mažiau nei moterų, bet tai nieko nekeičia. Dar daugiau: žmones sudomino ne tik XIXa. šokiai, bet ir to laikmečio gyvenimo būdas ir šiandien mes jau galime pasidžiaugti, kad dvaras vėl gyvas, nes jame yra žmonių ir dvaro kultūros ženklų. Gaila tik, kad dvariško interjero mums šiandien jau kiek mažoka“.
Kai prieš penkerius metus dvaras atsinaujino, ji, karšta istorinių šokių mylėtoja, pasikalbėjo su bendruomenės žmonėmis ir suprato, kad šokti bus su kuo. Tokią veiklą padiktavo ir šlovinga XIXa. dvaro praeitis – norėjosi nors dalelę jos grąžinti į šiandienos gyvenimą. Taip atsirado istorinių šokių studija „Il ballo della luna“. Šiandien joje šoka net po kelis šeimos narius. Kolektyvas turi ir savo siuvėjas, rūpinasi prabangiais XIXa. drabužiais, perukais, aksesuarais. Daug pačių žmonių iniciatyvos ir noro. Veikla iš tiesų labai moteriška, patraukli, žavinga, žaisminga, pakylėta virš kasdienybės ir dvare, beje, labai deranti. Taigi faktas kaip ant delno: kai dvaras buvo atstatomas, niekas ir negalvojo, kad čia ims ir apsigyvens tikrai dvariška kultūra, prasidėjusi nuo šokio.
„Istorinis šokis – tai teatras, tu turi šokti ne tik kūnu, bet ir siela, be to, yra kostiumas, kuris nori nenori tave įpareigoja įsijausti į vaidmenį. O kai į tą vaidmenį įsijauti, viskas tampa dar prasmingiau ir įdomiau. Be to, teatras plačiąja prasme, reikalauja gilesnių žinių, todėl aš labai žaviuosi moterimis, kurios gilinasi į tų laikų kostiumus, etiketą, manieras, nori kuo daugiau visko žinoti. Aš pati irgi keliu kvalifikaciją kursuose užsienyje, dalyvauju seminaruose, kuriuos organizuoja Valdovų rūmai, bendrauju su užsienio kolektyvų vadovais. Man asmeniškai ta kultūra labai įdomi ir aš stengiuosi kiek įmanoma daugiau jos sukurti čia. Pradėję nuo šokių dabar jau statome ir teatralizuotas programas, kuriose dvaro kultūra suskamba kitaip, labiau atsiskleidžia – vien šokiai gal būtų nuobodu. Taigi visada galvoji, kaip dvaro kultūrą ar kokius literatūrinius kūrinius perteikti įdomiau, įvairiau, įtaigiau. Ir man labai džiugu, kad pavyksta uždegti žmones savo idėjomis,“- apie savo kūrybinius iššūkius pasakojo Irma Svetlauskienė.
Žaisti istoriją - pažinti istoriją
„O man džiugu tai, kad per šventes jau turime savo kolektyvą, ir ne tik šį – yra ir daugiau. Štai rugpjūčio 8d. vyksta dvaro šventė, atgimsta Ofenbergų legenda, suvažiuoja daug svečių, vyksta gyva festivalio tipo puota. Taip, galima sakyti, kad mes žaidžiame istoriją, bet juk kartu plinta dvarų kultūra, žmonės daugiau sužino, pamato, o tai ir yra kultūros židinio, kuriuo save laikome Kiduliuose, misija“, – sakė Milda Prūsaitytė.
Žaisti istoriją iš tiesų skirtos pramoginės šventės, pažinti istoriją – kiekviena diena. Kidulių dvaras kasdien laukia turistų ir tikrai turi kuo juos nudžiuginti. Gal ne prabangiais rūmais ir ne meno kūriniais, bet istorija ir pasakojimais tai tikrai. Jie tikri, jie gyvi, jie amžini. Norėtųsi, kad ir šokiai čia vyktų amžinai ir su didele aistra, kad tai būtų Kidulių dvaro išskirtinumas, džiuginantis ir miestelio bendruomenę, ir dvaro svečius.
