Visai netoli nuo Vilniaus nutolusiame Liubavo dvare pavasario, atrodo, daugiau nei kur kitur. Galbūt taip yra todėl, kad aplinkui vanduo, o krisdamas nuo malūno užtvankos jis dar skleidžia ir gyvybingą pavasarišką garsą, čiurlena.
„Taip, senieji Lietuvos dvarai turėjo privilegiją išsirinkti gražiausias vietas. O kai vandens tiek daug kaip čia, tai nestatyti malūno buvo tiesiog neįmanoma“, - sako Liubavo dvaro ir jo vandens malūno tyrinėtojas ir atstatytojas Gintaras KAROSAS, rakindamas senutėles išsaugotas vandens malūno duris, ir kviesdamas vidun. Čia visu 100 procentų restauruotos ir atkurtos visos malūno technologijos, net keliolika procesų – gali miltus malti ir... net pasigaminti ekologiškos elektros.
Liubavo dvaras – vienas seniausių Lietuvos dvarų
Dvaro istorija mena dar XVI a., o pirmaisais žinomais jo savininkais buvo LDK politinio veikėjo I Lietuvos statuto autoriaus grafo Alberto Goštauto šeima. Pasibaigus Goštautų giminei, visi jų dvarai pateko Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo nuosavybėn, o Liubavas vėliau atiteko jo sūnui Žygimantui Augustui, vedusiam Alberto Goštauto sūnaus Stanislovo našlę Barborą Radvilaitę.
Dvaro apylinkės jau tuo metu garsėjo gausiais medienos ir ypač žuvies ištekliais – natūralu, čia buvo daug vandens. Pats Liubavas buvo įsikūręs šalia vaizdingos Gerėjos upės, dabar vadinamos Žalesa, gražaus išraiškingo reljefo apylinkėse. Beje, kalbant apie malūną, tai jau 1546 metai Lietuvos valdovo Žygimanto Augusto dvaro iždo knygoje detaliai aprašomi tuo metu remontuoti Liubavo tvenkiniai. Galbūt jais taip rūpinamasi dėl žuvivaisos, o gal kur nors jau stovėjo ir vandens malūnas.
XVI a. antroje pusėje Žygimantas Augustas Liubavo dvarą išsikeitė į Rokantiškių pilaitę su Radvilaitės broliu Mikalojumi Radvila Ruduoju. Rokantiškių pilaitė ir Liubavo dvaras tuo metu buvo tos pačios vertės. „Kaip žinome, Mikalojus Radvila Rudasis nakvodavo tik savo namuose, todėl pakeliui ir tėvonijos Dubingių į Vilnių, jam Liubavo dvaras greičiausiai buvo tinkama vieta nakvynei. Pro Liubavą ėjo ir senasis plentas“, – tarsteli Gintaras Karosas, pasakodomas apie didingus šio dvaro savininkus.
Vėliau tie savininkai ne kartą keitėsi, tarp jų net du kartus Liubavo dvaras buvo atitekęs Tiškevičių giminei, kol XIX a. viduryje tapo Slizienių giminės nuosavybe. Šiiai šeimai, iš kurios pirmasis buvo talentingas skulptorius ir architektas Rapolas Slizienis, valdant dvarą, Liubave buvo įkurtas pavyzdinis žirgynas ir senojo vietoje pastatytas modernus vandens malūnas. Rapolo Slizienio ir jo žmonos Kamilės Tiškevičiūtės vaikai Rita,Valdemaras, bei Gustavas ir anūkas Rapolas Jonas, turintys ypatingų gabumų, dvarą toliau kūrė su meile ir rūpesčiu, čia tarpo gyvas kultūros židinys. Po 1940 m. dvaro likimas kaip ir visų kitų: buvo nacionalizuotas ir prasidėjo jo nuosmūkis.
Kai Liubavo malūne-muziejuje sustojame prie dvaro maketo, net sunku patikėti, kokią didelę teritoriją sodyba užėmė – daugiau nei viso kaimo. Dabar tarp jo 17 senųjų pastatų yra įsiterpę ir vėlesnio laikmečio namų, todėl dedamos didelės pastangos pirminiam vaizdui atkurti. Tačiau, atrodo, kad Gintarui Karosui užtenka kantrybės nuosekliai gilintis į kultūros paveldo specifiką, projektuoti ir vadovauti restauracijai. Jo siekis, kad Liubavo dvaro sodybos ansamblis, suviliojęs jį dar jaunystėje, atgimtų su savo ypatinga aura, istorija, atmintimi apie čia gyvenusių žmonių asmenybes, o tikslas sukurti Liubavo dvaro sodybą – muziejų, kurioje kiekvienas objektas pasakotų savo istoriją, o kiekvieną erdvė tarsi nukeltų į praeitį.
Tarp vandens telkinių išsimėtę dvaro pastatai kažkada sudarė vieningą net dviejų rūmų ansamblį ir aplink jį įsikūrusį ūkį. O malūnas prieš restauraciją atrodė taip.
Jaunystė - kurti, branda - atkurti
Pagal profesiją skulptorius ir Europos parko įkūrėjas Gintaras Karosas Liubavo dvarą atrado vos perkopęs per savo dvidešimt metų. Tačiau, nors ir labai patiko atrasta vieta, tuomet jis suabejojo savo galimybėmis jį atgaivinti: suprato, kad reikėtų daug patirties, žinių ir kantrybės. O juk jaunystė tokia nekantri.Taip ir pasirinko laisvesnį kūrėjo kelią, iš miško pradėjo kurti pasaulio meno muziejų, po atviru dangumi įsteigė Europos parką, o jame sukūrė ne vieną skulptūrą. Tačiau Liubavo dvaro nepamiršo ir sugrįžo tuomet, kai suprato, kad po dvidešimt metų jau galės save įprasminti kultūros paveldo srityje. Ambicijos buvo išties didelės: restauruoti ne tik malūno pastatą, bet ir restauruoti visą malūno įrangą, atkurti veikimo technologiją.
„Liubavo dvaro sodyba – vandeninga vieta. Čia išlikę terasiniai tvenkiniai, maitinami net trijų atskirų šaltinių: upės, neužšąlančio laukų ir kalno šaltinių. Taigi, mes turime unikalų gamtinį karkasą, unilaus baroko ansamblio dalį, kuri išliko iki šių dienų. O malūnas, tai dabartiniais terminais kalbant yra pramonės įmonė, turinti savo specifiką ir charakterį, kurioje gyvendavo malūnininkas. Beje, Liubavo malūno pastato statyba labai įdomi, nes anot architektūrologo Vytauto Levandausko, šio malūno statybos technologija yra pasiekusi aukščiausią tašką: akmens luitai apdoroti virtuoziškai, skiediniu užpildytų siūlių nėra, kadangi nesimato rišamosios medžiagos tikra architektūrinių linijų ir meistrystės tobulybė. Būtų buvę labai gaila to netekti. Kitas dalykas – malūnas turi veikti, jo esmė – atliekami procesai – nuo malimo iki elektros gamybos. Be technologijinės įrangos malūnas būtų tik gražus tuščias pastatas. Gana daug yra malūnų, kurie prarado savo vertę, kai buvo pritaikyti nesusijusioms paslaugoms teikti. Man norėjosi atgaivinti autentiką, užpildyti sienas prasmingu gyvenimu. Laikui bėgant, tokie objektai tampa vis svarbesniais, kartais ir vieninteliais pažinimo šaltinais. Kartu – tai ir muziejaus, ir mano, kaip piliečio indėlis į Lietuvos valstybę, kadangi noriu, kad Lietuvoje būtų objektai, įpatingos vietos, kuriomis galėtume didžiuotis“, – savo motyvus išdėstė Gintaras Karosas
Iššūkis be kelio atgal
Žinoma, kad tai buvo iššūkis, prasidėjės nuo to, kad malūną tiesiog reikėjo atkasti, nuo sovietmečiu statant fermą sustumdyto grunto, tvenkinį iš naujo išvalyti ir net užregistruoti, o kiek dirbta su konkrečių mechanizmų atsatymais sunku ir nupasakoti.
„Pradžiamokslį gavau iš Eligijaus Juvencijaus Morkūno, žmogaus apie malūnus išmančio viską, ir ėmiau galvoti, kad greičiausiai niekada iki galo nesuprasiu visų procesų. Bet, kai turi pusantrų metų savo iššūkiui, giliniesi, mokaisi ir stumiesi į priekį. Tiesa, kai kas dar buvo gana geros buklės, daug autentiškų detalių. Pavyzdžiui, išlikusi malūno hidroturbina, kurią reikėjo restauruoti, t.y. iš naujo iš naujo gamintis formas ir iš ketaus lieti sukorodavusias dalis. Juk dvaro laikais ir sovietmečiu iki 1975 m. malūnas gamino elektrą. Kol elektros Liubavo apylinkėse nebuvo, malūne rodydavo net filmus, veikė kaip kultūros centras. Čia netoliese gyveno malūninko šeima, daug ką prižiūrėjusi“, – pradžią prisiminė Gintaras Karosas.
Gintarą džiugino ir tai, kad iš tiesų malūno pastatas slėpė aukščiausio kalibro inžinierių ir architektų darbą, sukūrusį ir reikiamą estetiką, ir užtikrinusį našų malūno veikimą. Tiesiog reikėjo tai atrasti, suprasti ir žinias paversti veikiančia technologija.
„Sakoma, kad šį malūną statė užsienio meistrai, akmentašiai, sugebėdami sukurti vaizdą, kad sienos be skiedinio, akmuo tiesiog ant akmens. Galbūt tai yra tiesa, nes Lietuvoje dvarai užsienio meistrus tikrai kviesdavo. O čia viskas atlikta profesionaliai – viskam yra priežastis, motyvas. Beje, šio malūno vietoje, seniau dar stovėjo ir kitas, medinis, statytas netgi XVIII a. pradžioje. Užakusiame upelyje buvo rasta labai sena girnapusė su kuria naudoti dar mediniai velenai. Naikinimo buvo daug, ypač pokaryje: kanalą užpylė tonos stalinecų stumdomo grunto, tuomet trūko elementaraus supratimo, o ką kalbėti apie estetiką.. Teko tiesiog viską atkasti ir taip grįžti į pirminį reljefo aukštį“, – restauravimo darbų detalėmis dalijosi pašnekovas.
O štai paklaustas, ar ne smagiau būtų kokius dailius baroko rūmus atstatyti sakė, kad pirmiausia privalu pasirūpinti esamais išlikusiais kitais ansamblio pastatais, kol jie dar nesunyko.
Gintaro Karoso darbas 2012m. buvo vainikuotas svarbiu įvertinimu - Liubavo malūnas tapo Europos Sąjungos kultūros paveldo prizo ir Europa Nostra apdovanojimo lauretu. Šis apdovanijimas vadinamas kultūros paveldo Oskaru. 200 narių komisija iš įvairių pasaulio šalių vertina pateiktus objektus ir skiria šį svarbų apdovanojimą.
Laikas - į Liubavo malūną
Šiandien apsilankymas Liubavo dvaro sodybos vandens malūne-muziejuje – unikali galimybė pažinti svarbiausią mūsų šalies tradicinio pramoninio paveldo objektą, nes malūnas, kuriame gaminami miltai duonai, per amžius buvo žmogaus egzistencijos pagrindas. Liubavo dvare yra vienintelis Lietuvoje malūnas, kuriame visiškai (100 proc.) restauruota technologinė įranga, ištirti ir demonstruojami visi čia vykę keliolika technologinių procesų: nuo grūdų ir medienos, metalo apdorojimo iki milo audinio ir elektros gamybos. Prikelta gyvenimui čia veikia net šimtametė hidroturbina, kuri šiandien mala…ne ne, miltus, o šimtamečio dvaro ir malūno istoriją. Kad visi ja džiaugtųsi,ją puoselėtų ir nepamirštų. Galbūt taip pat kaip iš miltų iškeptą duoną.
„Prasmingą darbą daryti visada įdomu. Kartais būna, kad tu tampi vieninteliu žmogumi, pastebėjusiu akmenėlį, be kurio vėliau negalėtum surasti teisingo atsakymo ar pirminio sprendimo. Kartais iš pažiūros nereikšmingos smulkmenos daug pasako apie istoriją. Todėl kai rūpiniesi kultūros paveldu, nieko nėra nereikšmingo“, - sakė Gintaras Karosas.
Šiandien Liubavo dvaro sodybos teritorijoje lankytojai gali apalankyti vandens malūną-muziejų, pasigrožėti baroko architektūros buvusia oficina (o galbūt lobynu), taip pat seniausia Lietuvoje oranžerija, kurioje yra išlikusi šildanti siena su ortakių tinklu, pasimelsti buvusios bažnytėlės vietoje prie angelo paminklo skulptūros, ar tiesiog romantiškai pasivaikščioti gražiame gamtos prieglobstyje, kuriame tiek daug vandens ir turbūt meilės, ką ir reiškia šio dvaro pavadinimas (žodis „liubas“, verčiant iš prūsų kalbos reiškia „meilė“, „santuoka).
Meistrų plaktukai tebekaukšti ir toliau – ant senų pamatų atstatomas dvaro paviljonas, sunykęs prieš daugiau kaip 70 metų. Anksčiau dvaro šeimininkams jis tarnavo kaip vasaros rūmas. Dvaro paviljonas buvo pastatytas XIX a. pradžioje, jo architektūra – romantizmo, neogotikinio stiliaus. „Panašių pastatų Lietuvoje nėra išlikę išvis, – sako Gintaras Karosas, – todėl svarbu dvaro paviljoną atkurti, kaip pažinimo šaltinį ateinančioms kartoms“.
