izanga

Medinių dvarų likimas: daug turėjome – mažai turime

Aplankę šią vasarą daugybę Lietuvos dvarų, medinių dvarų temą pasilikome pabaigai, mat medinukų istorijos dažnai kiek kitokios nei mūrinių. Apžvelgti medinių dvarų likimus sutiko architektė – architektūrologė dr. Dalė Puodžiukienė.

Ar šiandien suskaičiuota, kiek Lietuvoje buvo medinių dvarų, kiek iš jų šiandien išlikusių ir restauruotų?

Deja, ne, mediniai dvarai nėra suskaičiuoti. Apie 90-uosius, kai aš juos pradėjau tyrinėti ir per 5 metus apvažiavau maždaug 700 dvarų ir jų fragmentų, paaiškėjo, kad praktiškai gerai išlikusių medinukų sodybų  mes ir neturime. Bet tai buvo prieš 30 metų, o situacija labai greitai keičiasi, tad  dabar padėtis su mediniais dvarais žymiai prastesnė.  O buvo jų labai daug: 1923 m. surašymo duomenimis be Klaipėdos ir Vilniaus krašto, kuriame dvarų buvo ypač gausu, buvo surašyta 3508 mūrinių ir medinių dvarų ir palivarkų. Galime daryti prielaidą, kad su Klaipėdos ir Vilniaus kraštu   Lietuvoje buvo apie 5000 dvarų. Ypač dvarais vadinamų  sodybų padaugėjo XIXa., kai prasidėjo kapitalizmas, dvarininkams reikėjo pinigų, jie skaidė žemes ir mažiau vertingas parduodavo. Jas pirkdavo pirkliai, pasiturintys miestiečiai ir statydavo sodybas, kurios irgi buvo pradėtos vadinti palivarkais ar dvarais. Nes anksčiau dvaras pirmiausiai buvo suprantamas kaip kilmingojo sodyba, o po baudžiavos panaikinimo, dvarais jau vadino ir nekilmingųjų sodybas.  Kalbant apie medinius dvarus, tai jie sudarė daugiau nei 80 proc. visų dvarų. Paradoksalu: mūrinių nebuvo labai daug, bet šiandien jų žinome daug daugiau nei medinukų.

 

O kodėl taip stipriai sunyko medininių dvarų paveldas?

Pirmiausiai dėl to, kad jo ilgai niekam nereikėjo. Medinis nugyventas pastatas atrodo labai kraupiai, o mediniai dvarai atrodė vos ne kaip didelės samanotos bakūžės. O nugyventi medinuką nesunku. Įsivazduokime kaip buvusiame dvare apgyvendinama 17 šeimų, visi pasistato po viryklę. Pastato niekas neprižiūri, stogas kiauras, pamatais drėgmė kyla į viršų, problemų daugybė. Iš kitos pusės, tai paveldas, jį atstatant reikia laikytis senų technologijų, kitų taisyklių. Drąsu to imtis, ne dažnas ir imasi. Antras dalykas – požiūris. Mūsų įsivaizdavime dvaras tai Tiškevičių rūmai Palangoje, o medinis tai koks čia dvaras? Taigi nebuvo jie nei labai saugomi, nei atnaujinami, nors mes jų turėjome labai daug. Juk visi senieji  dvarai buvo mediniai, mūras tapo „madingas“ nuo XVIIIa. paskutinio ketvirčio. Tiesa, XVIIa. pirmoje pusėje lyg ir buvo kilusi pirmoji mūrinių banga, atsirado jų gal 20, tarp jų pilys palei Nemuną, Siesikai, Biržai dar anksčiau, bet XVIIIa. dauguma iš mūro vėl sukrįžo į medinius rūmelius. Juose buvo patogiau, šilčiau, jaukiau, medžio žaliava pigesnė, daugiau meistrų.  Net Radvilų, turėjusių Biržus ir Nesvyžių,  XVII a. pirmoje pusėje kaimiškųjų dvarų namai buvo mediniai. Antrą kartą mūras prisimenamas XVIIIa. pabaigoje, bet vidutiniai ir smulkieji dvarininkai dar stato medinukus  iki XXa. vidurio. Didžioji dalis išlikusių medinių mūsų dvarų yra iš XIX a.. Nors… norėčiau atkreipti dėmesį į medinį seniausią  XVIIa.  labai nugyventą Staškūniškio dvarą Širvintų r. Jo atstatymas tikrai turėtų būti valstybės garbės reikalas.

 

Ypač unikalus, net archajiškas, žinomas kaip seniausias Lietuvoje, yra XVII a. pab. medinis Staškūniškio dvaro ponų namas (rūmai) Širvintų r. tikrai nusipelno dėmesio ir būti restauruotas vien dėl savo istorinės vertės.

Kiek mediniai dvarai šiandien rūpi valstybei ir kiek jie domina privačius investuotujus? Apskritai, nuo ko priklauso dvaro likimas?

Valstybę galėtų dominti labiau – su paveldosauga ir paminklotvasrka pas mus vis dar  netvarka, o savivaldybės turi daugybę kitų rūpesčių,daug socialinių problemų. Nors kalbnat apie dvarus, tai dažnas jų turi ir stiprią istorinę kultūrinę vertę. Tuose dvaruose kažkas lankėsi, kūrė, aprašė – jie gyvi ir vertingi savo istorijomis. Kai atrasime tą kultūrinį sluoksnį, galbūt taps svarbu ir patys dvarai, bijau tik, bus gerokai per vėlu.

Privačius investuotojus mediniai dvarai kažkiek domina, juolab, kad atsatant dvarą pagal visus paveldo reikalavimus galima pasinaudoti paramomis ir kompensacijomis. Tačiau visi mato ir jų problemas, apie kurias jau užsiminiau.  Vis dėlto, reikia žinoti, kad įsigijus tokį dvarą, jam teks pašvęsti gyvenimą. Vargu, ar pavyks dvare tik gyventi, dažniausiai jam išlaikyti reikia  sugalvoti ir pritaikyti kažkokią programą, reikia skirti daug savo laiko ir lėšų – tai iš tiesų yra pasiaukojimas. 

Anot pašnekovės dažnas dvaras dar turi ir stiprią istorinę kultūrinę vertę. Tuose dvaruose kažkas lankėsi, kūrė, aprašė – jie gyvi ir vertingi savo istorijomis. Atminimo lenta kabo ir ant Ilguvos dvaro rūmų, pastatytų XVIIIa. pabaigoje.

Galbūt žmones atbaido ir restauravimo reikalavimai?

Mes, lietuviai, apskritai, labai mėgstame naujoves. Savo laiku patys dvarininkai daug ką sunaikino, nes tas naujoves mėgo, o dabar mes pabaigiame. Pasaulyje viskas, kas surišta su paveldu turi pridėtinę vertę, o pas mus tai viskas atvirkščiai. Amerikiečiai dėl paveldo eina iš proto, stengiasi viską išsaugoti ir to paveldo neturėję, greitai turės daugiau nei mes. Jiems bet koks autentiškumo ženklas yra vertybė. Jei parduodamas namas, o jo sode likęs dujinis apšvietimas, tai bus įrašyta pirmoje eilutėje, nes tai didžiausia vertybė, kelianti viso objekto kainą. Mums didžiausia vertybė euroremontas, nes mums jis gražiausias, mums nelygi siena problema. Todėl, jei medinį dvarą įsigijęs savininkas, grožį supras kaip tik taip, jokios komisijos jo nesustabdys – jis jį taip ir atstatys. Gal postsovietiniai žmonės vis dar nenori to „skurdo“? Kita vertus, užaugo kita karta, jau ne sovietinė, kuri iš viso nenori nieko seno. Todėl vertinti turbūt pradėsime, tik kai nieko neliks, bet bus gerokai per vėlu. Nors jeigu medį prižiūrėtume, jis gali labai ilgai tarnauti. labai ilgai gyventi.   

Tačiau turbūt turime ir išsaugotų medinių dvarų? 

Restauruotų medinių yra. Tai Biržuvėnai prie Telšių, Pavirvyčio ir Pavirvytės prie Telšių ir Mažeikių, dabar tvarkomi Čiulai Molėtų r. ir kt. Dar tarybiniais laikais buvo tvarkyta Adomynė Panevėžio r.. Kažkas lyg įgijo mano mylimą Drobiškių dvarelį Jonavos r., kuriame galima tiesiog gyventi, mat visai nedidelis  Dar prieš dešimtmetį jis buvo labai unikalus savo autentiškumu: durys, krosnys, rankenos, kabliukai.Man labai patinka ir nedidelis Linkavičių dvarelis Panevėžio r. , o stovi netvarkomas, plėšiamas – gaila. Teko girdėti ir apie labai gražiai sutvarkytą Gačionių Rokiškio r.  dvarą, į kurį atvažinėja šeimininkas iš Lenkijos, bet po sutvarkymo nesu ten buvusi.

Paveldosaugininkai sako, kad XIX a. statyti Drobiškių dvaro rūmai – vienas vertingiausių medinės architektūros pastatų Kauno regione.

Išlikę neoklasicistiniai mediniai Gačionių dvaro rūmai buvo pastatyti 1870 metais pagal inžinieriaus Jano Rozeno projektą, o šiandien jų šeimininkas Piotras Rozenas juos prikėlęs naujam gyvenimui.

O kaip mes su savo mediniais dvarais atrodome šalia Latvijos ir Estijos palikimo ir išsaugojimo prasme?

Estai ir latviai savo bajorijos neturėjo, jų bajorija tai vokiečių ir danų kilmės dvarininkai, tai stambi žemėvalda ir mūriniai pastatai, medinių visai nedaug. Bet paradoksas: jei norėtusi pamatyti tikrą barokinį medinį dvarą, tai reikėtų važiuoti į Latviją, į Ungurmuižą, kur stovi XVIIIa. pirmos pusės puikiai restauruotas su interjeru dvaras. O mes jų turėjome begalę ir nei vieno neliko. Ko neišsaugojo dvarininkai, dar labiau neišsaugojome mes ir laikas. Lygiai taip pat gaila ir daug nugriautų medinukių bažnyčių, kurios buvo puikios, bet madų ir garbės besivaikančios bendruomenės ir  dvarininkai XIX a. pab. – XX a. pradžioje  jas griovė ir statė mūrines.

Tikrą barokinį medinį dvarą galime pamatyti Latvijoje, Ungurmuiže, kur stovi XVIIIa. pirmos pusės puikiai restauruotas su interjeru dvaras.

Koks pats aktualiausias klausimas yra šiandien, kalbant medinių dvarų tema?

Galbūt labiausiai norėtųsi supratimo, kad medinis paveldas, apskritai, nėra atgyvena, ir išprusimo, kad dvarai – tai mūsų kultūra, o ne lenkų. Tai, kad ponas buvo blogas, taip pat ne priežastis neišsaugoti paveldo. Taip, kažkada mes paaukojome savo aristokratiją, dvarus ir likome ne tik be jų, bet ir be supratimo, kas ta dvaro dvasia ir kaip ją užčiuopti. Todėl, man labai norėtųsi, kad visi, kurie imsis atstatyti dvarą, net jei ir nesugebės laikytis visų paveldo taisyklių, suprastų, kad svarbiausiai euroremonte nepaskandinti jo dvasios, nes tik su ja jis bus vertingas. Sunki užduotis, bet stengiantis įveikiama.

AČIŪ.

 

Rasa Žemaitienė

Projektą "Iš dvarų VAKAR - į mūsų ŠIANDIEN" remia

Tags: No tags

Rašyti komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus rodomas viešai. Prašome užpildyti visus privalomus laukelius.