Paežerių dvaras pavasario saulėje švyti kaip perlas. Niekas nestelbia jo grožio – žalumos dar nėra. Tokio pat pavadinimo ežeras ramus, o 16 hektarų parkas irgi tebelaukia šiltesnių dienų, kad galėtų išskleisti savo žalią apdarą. Ąžuolas – parko ir dvaro puošmena – į dangų tiesia savo nuogas šimtametes šakas, o kiek tų šimtų, niekas gerai ir nežino. Pavasarinio sprogimo dar tik laukiama. O štai veiklos proveržis čia įsikūrusiame Vilkaviškio rajono Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centre-muziejuje jau įvykęs – ne pirmus metus čia vyksta daug gražių kultūrinių renginių, o dar geresnė žinia ta, kad 2017 m. duris lankytojams atvėrė ir puikiai restauruoti dvaro rūmai. Kultūros centro- muziejaus direktorė Jurgita Morozaitė galėtų daug pasakoti apie šiandien čia vykdomą veiklą, o vyr. fondų saugotoja Elena Rupeikienė kviečia ir į ekskursiją po dvarą. Juolab kad mus labiausiai domina tai, kas Paežeriuose dabar gražiausia – belvederio bokštas ir restauruoti rūmai.
Iki šiol tebesiginčijama, kiek metų Paežerių dvaro ąžuolui. Vieni sako, kad jis buvo pasodintas pradėjus statyti rūmus, o mūsų gidei Elenai Rupeikienei atrodytų, kad jis gerokai senesnis ir augo dar tuomet, kai čia vilnijo ištisi miškų plotai. Gali būti, kad jis skaičiuoja net aštuntą šimtmetį.
Rūmų holas su grakščiais laiptais žada žavingą reginį ir neapgauna – rūmai nuostabūs.
Keitėsi laikai – keitėsi šeimininkai
Paežerių architektūros ansamblį sudaro rūmai, oficina, belvederio bokštas, ledainė, ūkinis pastatas (kiaulidė) ir parkas. Dar kelių objektų, priklausiusių dvarui, likimas sprendžiamas ir galbūt ateityje objektų dar padaugės.
Pirmosios žinios apie Paežerių dvarą siekia XVI–XVII amžius. Kazimiero Jogailaičio valdymo laikais Paežeriai atiteko Michailui Glinskiui, vėlesni valdytojai nežinomi, o nuo XVIII a. vidurio iki XIX a. pradžios Paežeriai priklausė Raudondvario Zabieloms. Dar vėliau jie atiteko dvarininkų Gavronskių giminei. Tiesa, dvare Gavronskiai nuolat negyvendavo. Čia jie atvažiuodavo iš Varšuvos tik vasaros metu, dažniausia liepos mėnesį. Tačiau rūmais buvo rūpinamasi –jie buvo puošiami garsių dailininkų paveikslais, puikiais Liudviko XVI a. epochos baldais – viskuo, kas buvo būdinga Europos dvarams.
Po Pirmojo pasaulinio karo Paežerių dvare apsigyveno Ona Komaraitė-Gavronskienė, kuri 1938m. dvarą pardavė bankininkui, Nepriklausomybės aktosignatarui Jonui Vailokaičiui. Jo iniciatyva buvo rekonstruotas centrinio pastato interjeras, įvestas centrinis šildymas, labai šiandien gaila, bet nugriauta dalis dekoratyvinių koklių krosnių, atlikta daug kitų darbų, bylojančių, kad buvo ruoštasi čia gyventi ilgai ir laimingai. Deja, 1940-aisiais prasidėjus sovietinei okupacijai, svajonės sudužo į šipulius – naujam dvaro šeimininkui teko trauktis į užsienį.
Vokiečių okupacijos metais Paežerių dvaras buvo tapęs generalinio komisaro Lietuvos sričiai Teodoro Adriano von Rentelno rezidencija. Šio pono įsakymu dvaras vėl buvo pradėtas tvarkyti, rūmus remontavo iš pačios Olandijos atvykę meistrai ir greičiausiai pastatas būtų dar labiau suspindėjęs, tačiau neramus laikmetis viską pakoregavo savaip. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui ir artėjant Raudonajai armijai, T.A. von Rentelnui, žinoma, teko bėgti. Dvaras jo įsakymu buvo nusiaubtas, viską, ką buvo įmanoma paimti, vokiečių komisaras išsigabeno į Vokietiją.
Pokario metais rūmams teko bene liūdniausia dalia – pirmajame jų aukšte apsigyveno šeimos ir netgi buvo laikomos vištos. Tuo laiku buvo itin sugadinti pastato puošyba, valgomojo kambario parketas ir buazerijos, plafonų gipsatūros. Rūmų išorė buvo itin apgadinta ant pastato uždėjus pilką grūdėtą tinką. Tuo pat metu skausmingai apleistas išpuoselėtas parkas – jis buvo paverstas paprasčiausia ganykla.
Laimė, ši niokojimo akcija nesitęsė pernelyg ilgai. Jau 1952m. rūmuose įsikūrė Vilkaviškio melioracijos statybos ir montavimo valdyba ir rūmų ateitis tapo šviesesnė. Porą kartų jie buvo rimtai remontuoti, o 1979–1981 m. netgi restauruoti. Sutvarkytas ir parkas: iškirsti nudžiūvę medžiai, saloje įrengta šokių aikštelė, išvalyti tvenkiniai, vietoje nudžiūvusių medžių pasodinti nauji. Melioratoriai pasirūpino, kad rūmai išliktų ateities kartoms geros būklės, palyginti su kitais Lietuvos dvarais. 1995 m. dvaras buvo perduotas Lietuvos dailės muziejui ir jame įsikūrė Suvalkijos dailės galerija.
Rūmų puošmena – dekoratyvinė rotondinė šokių salė, perdengta kupoliniu skliautu, kuris papuoštasgrakščiomis šokėjų figūromis irvešlių augalinių ornamentų reljefinėmis kompozicijomis. Ant plataus salės karnizo, puošnių konsolių prijungtas balkonas orkestrui. Išskirtinis ir šios salės parketas: dalis jo yra netgi sena, kita dalis išklota pagal išlikusį pavyzdį.
Paežerių dvaro kultūrinė šiandiena
Šiandien Paežeriuose vyksta aktyvus kultūrinis gyvenimas, kultūros centre-muziejuje vykdoma daug edukacinių programų, rengiami susitikimai, seminarai, vienas parodas keičia kitos, pažymimos valstybinės šventės, žymių žmonių jubiliejai. Kūrybiškai parengtos edukacinės programos pristato protėvių gyvenimą, moko senovinių darbų (edukacinės programos „Piemenėlių darbai ir rūpesčiai“, „Lino pasaka“, „Kelias nuo grūdo iki duonos riekės“, „To sviestelio gardumas“, „Taip gyveno senoliai“, „Apsirengsiu, apsirėdysiu“, „Matai ir matavimas senovėje“ ir kt.), kviečia neužmiršti istorinės praeities.
Tačiau labiausiai Paežeriai gali didžiuotis Paežerių dvaro festivaliu. Prieš kelerius metus įsiveržęs į Lietuvoje vykstančių profesionaliosios muzikos vasaros festivalių būrį, Paežerių dvaro festivalis iš karto pelnė ne tik muzikos mylėtojų, bet ir muzikos kritikų simpatijas ir teigiamus įvertinimus. Pabrėžiama, kad festivalis visuomet turi koncepciją, pateikia klausytojams įdomias kamerinės muzikos programas bei menų sintezės projektus, suburia aukšto meistriškumo atlikėjus, puoselėja profesionalumą.O štai sutvarkyta ežero pakrantė ir parkas tapo patrauklia vieta ilsėtis ir pramogauti lankytojams ir miestelio bendruomenei.
Puošnūs ir elegantiški Paežerių dvaro rūmai
Dvaro rūmai pastatyti apie 1795–1799 m., o jų interjeras įrengtas 1800–1808 m. XIX a. viso ansamblio pastatai perstatyti ir papildyti. Rūmų pastatas yra klasicizmo formų, persipinančių su gausiais baroko elementais. Keturių stambių jonėninių kolonų portikas su žemu frontonu pastatui teikia didingumo, o virš langų įkomponuotos bareljefinės plokštės su žmonių ir gyvūnų figūromis byloja klasicizmo romantikos ženklus. Rūmai lyg ir nedideli, bet kartu didingi ir elegantiški. Turbūt dėl šių rūmų elegancijos kartais visas dvaras pavadinamas mažuoju Paryžiumi.
Atvėrus rūmų duris, pirmiausia sužavi laiptai, vedantys į antrą aukštą. Neįtikėtinai grakštūs ir plastiški jie pranašauja žavingą reginį akiai. Rūmai iš tiesų puošnūs. Jų interjere itin gausu figūrinių ir ornamentinių gipso lipdinių, buazerijų ir medinių apvadų. Rūmų puošmena – dekoratyvinė rotondinė šokių salė, perdengta kupoliniu skliautu, kuris papuoštasgrakščiomis šokėjų figūromis irvešlių augalinių ornamentų reljefinėmis kompozicijomis. Ant plataus salės karnizo, puošnių konsolių prijungtas balkonas orkestrui. Išskirtinis ir šios salės parketas: dalis jo yra netgi sena, kita dalis išklota pagal išlikusį pavyzdį. Atrodo, kad trūksta tik muzikantų ir besisukančių porų ir pasijustume lyg XIXa.
Po šia sale ne mažiau įspūdinga biliardinė, puošta gausiais medžio drožiniais. Kiekvieną jų plotelį būtų galima nufotografuoti ir žiūrėti nenusibostų – vaizdas iš tiesų retai kur sutinkamas. Kambariuose sūpuojasi žavingi sietynai, patalpoms suteikiantys išskirtinės prabangos.
Išskirtinio dėmesio vertas ir ponios miegamasis, kuriame dvi jonėninės kolonos ir dvi puskolonės atskiria lovos vietą. Rūmai dar neperkrauti baldais ar dekoro detalėmis, tačiau po jų restauracijos praėjo vos dveji metai, tad reikia manyti, kad ilgainiui jaukiai apstatytų vietų dar atsiras, rūmai praturtės tiek baldais, tiek meno kūriniais. Kol kas jų sienas puošia keičiamos parodos, tad lankydamiesi dvare visada galite išvysti ir kažką naujo.
Įspūdinga ir biliardinė, puošta gausiais medžio drožiniais. Kiekvieną jų plotelį būtų galima išfotografuot ir žiūrėti nenusibostų – vaizdas iš tiesų retai kur sutinkamas.
Išskirtinio dėmesio vertas ir ponios miegamasis, kuriame dvi jonėninės kolonos ir dvi puskolonės atskiria lovos vietą.
Belvederinis bokštas Paežerių dvaro sodyboje pastatytas XIX a. antroje pusėje. Bokštas neogotikinio stiliaus, statytas iš raudonų plytų, jo diametras – 3,76 m. Bokštas suskaidytas į 6 tarpsnius, užbaigtas kreneliažiniu parapetu. Verta įveikti jo laiptelius ir pasigrožėti vaizdingomis apylinkėmis.
Oficinoje gausi ekspozicija skirta muziejaus mecenatei, Vilkaviškio rajono garbės pilietei, dailininkei Magdalenai Birutei Stankūnienei ir jos šeimai. Jame matome ne tik puikius dailininkės įvairiomis technikomis kurtus paveikslus, bet ir muziejui dovanotus baldus, drabužius, kuriuos ji irgi modeliavo, papuošalų kolekciją, kitus asmeninius daiktus.
Oficinoje – Vilkaviškio krašto istoriją saugantis muziejus
Oficinoje įrengtose krašto istorijos ekspozicijose eksponatų netrūksta. Oficina buvo pastatyta XIX a. viduryje, belvederinis bokštas – XIX a. antroje pusėje. Iš pradžių oficinoje buvo virtuvė, skalbykla, čia gyveno tarnai, o nuo 1922 m. mokytojo J. Greimo iniciatyva dviejuose kambariuose buvo įrengta pradžios mokykla (1922–1961) ir butas mokytojui.
Muziejaus fonduose per 55 gyvavimo metus sukaupta gausi ir vertinga istorinė medžiaga (daugiau nei 215 tūkstančių vienetų), liudijanti įdomią ir sudėtingą krašto istoriją. Muziejuje saugoma labai įvairi medžiaga – meno ir tautodailės kūriniai, daiktai, nuotraukos, knygos, numizmatika, filatelija ir filokartija, kurie atspindi įvairius istorijos laikmečius, svarbiausius įvykius, primena čia gyvenusius žmones. Eksponatai naudojami ekspozicijose, parodose ir edukacinėse programose. Jau tampa tradicinėmis ir Sūduvių amatų šventės, kurios dvaro kiemelyje rengiamos kasmet, į jas sukviečiami visi senųjų amatų žinovai. Oficinoje įrengtos nuolatinės etnografijos ir buities ekspozicijos su vertingais, retais ir net juokingais eksponatais, o taip pat tarpukario laikotarpio darbo kabinetas ir valgomasis.
Parengtos ekspozicijos, skirtos muziejaus mecenatei, Vilkaviškio rajono garbės pilietei, dailininkei Magdalenai Birutei Stankūnienei (1925–2017) ir jos šeimai. ŠiosAmerikoje gyvenusios meno mecenatės ir didelės Lietuvos patriotės palikimas muziejui tiesiog neįkainojamas. Jame matome ne tik puikius dailininkės įvairiomis technikomis kurtus paveikslus, bet ir muziejui dovanotus baldus, lėlių kolekciją, drabužius, kuriuos ji irgi modeliavo, papuošalų kolekciją, kitus asmeninius daiktus.
Muziejaus ekspozicijoje daug eksponatų, susijusių su šio krašto šviesuoliais. Vilkaviškio rajone gimė Atgimimo šaukliai P. Kriaučiūnas, P. Arminas-Trupinėlis, V. Kudirka, Tautos patriarchas dr. J. Basanavičius, knygnešys J. Rimša, dirbo K. Grinius. Lankeliškiuose gimęs nepriklausomos valstybės vienas iš ekonomikos pagrindų rengėjų A. Rimka, Būgnų k. – teisinės sistemos kūrėjas A. Kriščiukaitis-Aišbė. Iš Vilkaviškio krašto kilę daug talentingų plunksnos brolių: pirmojo istorinio romano autorius V. Pietaris,poetai K. Bradūnas, S. Nėris, J. Tysliava, S.Šemerys, P.Keidošius, rašytojai A. Vaičiulaitis, P. Orintaitė, architektai Nasvyčiai ir kt. Tokiu šviesuolių būriu retas kraštas gali pasigirti, o retas muziejus turi tiek rūpestingai sukauptų šių iškilių asmenybių daiktų, apipintų dar ir prasmingomis jų gyvenimo istorijomis.
Taigi keliaukime į Paežerius – šimtamečio dvaro pažiūrėti ir šimtamečio ąžuolo apglėbti – savo Tėvynę pažinti svarbiau nei svetimus kraštus.
Jono Basanavičiaus skrybėlė.
Salomėjos Nėries krosnelė.
