Salų dvaras

Šlovinga SALŲ DVARO praeitis ir stabtelėjusi šiandiena

Pats rugpjūčio vidurys. Laukuose, nuglostytos saulės spindulių, švyti šiaudų ritės, kur ne kur pro miškelių proskynas sublizga ežerų vanduo. Kelias į Salų miestelį (Rokiškio r.), įsikūrusį Dviragio ežero glėbyje, ypač vaizdingas, aplink išsimėčiusios sodybėlės jaukios ir sutvarkytos. Bet dar ypatingesnės pačios Salos, o tiksliau 74 hektarų sala - juk jos kontūrai labai primena visos Lietuvos kontūrą. Į šį nuostabų gamtos kampelį galima patekti tiltu, arba specialiai supiltu pylimu, o iki Salų dvaro, kurio šiandiena ir istorija čia mus ir atvilioja, galima atplaukti ir plaustais iš poros turizmo sodybų. O kad būtent čia dar buvo filmuotas ir vienas mano pačios mylimiausių lietuviškų filmų „Širdys“, aš sužinosiu jau vėliau. Iš vaizdingo ir įdomaus VšĮ „Savas Rokiškis“ vadovės Audronės BALTUŠKAITĖS pasakojimo, kuris prasideda, nuo senos Salų istorijos.

Salų dvaras
Salų dvaras
Salų dvaras
Salų dvaras

Didingi ir kilmingi šeimininkai

Salos Strijkovskio „Kronikoje“ paminėtos jau 1450 m., kai dar priklausė didikams  Kęsgailoms. Greičiausiai šie Žemaitijos bajorai jas gavo dovanų iš Vytauto Didžiojo. Kiek vėliau, bet sunku pasakyti, kuriuo tiksliai metu, jos atiteko Radviloms, kurie čia ir pastatė pirmuosius medinius dvaro rūmus. Tiesa, patys čia nerezidavo, atvažiuodavo tik medžioti, mat aplinkiniuose miškuose buvo daug žvėrių ir netgi gyveno meškos, kurios, anot pasakojimų, dar saugojo ir dvarą. Dabar meškų nėra, bet salą pamėgę žalčiai, o jos tylą kartas nuo karto sutrikdo ypatingai baubiantis paukštis baublys. Kas jį girdėjo, žino, kad giesme ar čiulbėjimu tai pavadinti būtų tikrai sunku.

„Kaip dvaras atitenka Marikoniams yra dvi istorijos, – pasakojimą tęsia Audronė, –  Viena siejama su Bonos Sforcos, kunigaikštytės iš Milano, santuoka su  Žygimantu Senuoju, kuriam tuo metu buvo jau 51- eri. Taigi, kai Bona Sforca Lenkiją nusprendė pasiekti laivais, o ne karietomis, sakydama, kad tai stipraus midaus ir miškų kraštas, į jos renkamą palydos svitą pateko ir Marikoniai. Nieko keisto: į Milaną atvykę Marikoniai labai susidraugavo su Sforcų gimine ir netgi gavo grafų titulus. O štai  Bonai atvykus į Lietuvą, prie jos jau gretinasi Radvilos. Jie įvertina, kad tai moteris gimusi valdyti vyrus ir dar turinti didelę įtaką Lenkijoje, kurioje Radvilų įtaka menka. Taigi visi draugauja tarsi turėdami interesų,  o drauge atvykusiems Marikoniams, čia neturėjusiems jokių turtų, irgi reikia kažką daryti. Vienas jų veda Barborą Radvilaitę ir gauna šį dvarą dovanų. Kita istorija kitokia ir ji  byloja tai, kad 1661m. Fredianas Marikonis šį dvarą tiesiog nusiperka, o vėliau jis atitenka Kristupui Marikoniui. Po to šeimininkai keičiasi, bet Marikoniai tarp šeimininkų būna tris  kartus. Paskutinis Marikonis Marcijonas su savo žmona Aleksandra Tyzenhauzaite turi du sūnus Benediktą ir Ignotą. Benediktas išeina užkuriais į Taujėnų dvarą, veda Radvilų dukrą M. Radvilaitę,  o Ignotas lieka Salose. 1806m. medinis dvaras griaunamas, ir įdomu tai, kad  abu broliai pasikviečia tą patį architektą iš Italijos Piero de Rosso, kuris jiems ir suprojektuoja naujus dvaro rūmus. Todėl šie rūmai yra gana panašūs, tik Salų mažesni“.

Ignotas Marikonis, Salose gyvenančių žmonių pasakojimuose, prisimenamas kaip labai geras savo valstiečiams ponas, kuris netgi krikštijo jų vaikus. Salose jis atidarė pirmąją muzikos mokyklą, buvo įsteigęs felčerinį punktą, vaistinę ir mokyklėlę vaikams. Aleksandravėlėje jis pastatė šv. Serapino bažnyčią, o prieš mirtį nurašė valstiečiams visas skolas.

„Keista, bet sau ir žmonai jis buvo labai skūpus, kostiumus sunešiodavo iki skylių, o žmoną apsipirkti į Vilnių leisdavo kartą metuose. Kai bevaikis Ignotas mirė, dvaras atiteko kažkokiam Peterburgo komitetui, vėliau jį paveldėjo 1863m. sukilime dalyvavęs  Liucijonas Marikonis. Bet dvaro jau niekas neprižiūrėjo ir jis buvo parduotas Reinoldui Tyzenhauzui“, – pasakoja Audronė.

Ir štai tuomet čia prasideda tikras dvaro atgimimas. Rengiami baliai, vyksta dvariškas gyvenimas, vieši dvarininkai iš visos Lietuvos. Salos skamba garsiai ir linksmai, deja, palyginus trumpai. Kai dvaras atitenka Reinoldo seserei Marijai Tyzenhauzaitei Pšezdzieckienei,  ji nerodo menkiausio susidomėjimo šiuo turtu ir dvaro gyvenimas vėl apmiršta. Tačiau Marija padaro kitą gerą darbą Saloms – gavusi leidimą iš  Vyskūpo Antano Baranausko, 1888m. visai šalia dvaro rūmų ji pastato bažnyčią. Medinis  gotikos perlas, suprojektuotas austrų architekto Georgo Vernerio iki šiol džiugina tikinčiuosius. Tęsiant kilmingųjų savininkų sarašą, reikia paminėti jos anūką Reinoldą, kuris taip pat paveldi dvarą. Bet yra  keistokas, nesidomi nei moterimis, nei dvaru ir miršta nuo Salų toli – Paryžiuje.

XX amžius dvarui nėra mielaširdingas. Tarpukaryje dvarą nacionalizavus čia įkuriama mergaičių ūkio mokykla, vėliau agronomijos čia mokosi ir berniukai, Salų dvaras šiuo metu dar garsėja ir pienine. Per Antrąjį pasaulinį karą čia įkuriama ligoninė, po jo ir iki 1979m. – Žemės ūkio technikumas. Paskutinė įstaiga – mokykla, kuri užsidaro 2003 metais, nelikus vaikų.  Atrodo, kad gyvybė dvare tiesiog nyksta, bet ne viskas taip blogai.

Salų dvaras
Salų dvaras
Salų dvaras
Salų dvaras

Po 1977 m. Herbų salės restauracijos herbuose neliko Vyčio. Atidengtas jau Nepriklausomybės laikais.

Salų dvaras
Salų dvaras

Salų dvaro rūmuose - autentikos ženklai

Šiandien aplinkui dvarą išsidėstę 7 ūkio pastatai yra privatizuoti skirtingų šeimininkų, iš kurių vieni bando kažką daryti, o kiti net nesirodo. Tai ne pati geriausia žinia, nes atstatyti vieningą dvaro sodybą būtų jau neįmanoma. Dvaro rūmai priklauso Rokiškio savivaldybei, juos prižiūri Kamajų seniūnija.

Prie veiklų, teikiančių rūmams gyvybės mes dar grįšime, o dabar einame vidun, į rūmus, kurie nuo ežero pusės yra dviaukščiai, o iš priešingos – vieno aukšto. Neoklasicistinius rūmus puošia dorėninės kolonos, bet, keista, be rievių. Portikas kažkada puoštas keistuoju Marikonių herbu, dabar likęs jau be jo.

Audronė veda iš salės į salę, iš kambario į kambarį. Rūmai suprojektuoti ant senųjų rūsių, kurie išlikę iki šių dienų.  Vienoje pusėje koridorinė sistema, o kitoje -kambariai pereinami. Nežinia, ar iš Marikonių laikų čia išlikę keli šviestuvai, bet jie iš tiesų prašmatnūs ir panašu, kad kažkada juose degė ne lemputės, o žvakės. Po šiai dienai gana įspūdingai atrodo Herbų salė, kuri galbūt buvo didikų valgomasis. Ji buvo restauruota 1977 m., kai čia dar veikė Žemė ūkio technikumas ir buvo kiti laikai, todėl Vyčių neliko niekur ir tik vėliau paaiškėjo, kad čia būta ir jų.  Vienoje iš patalpų galima pasigrožėti išlikusiais lipdiniais  ir barokinėmis nišomis, kurios šiandien kol kas tuščios. Čia maišosi daug architektūrinių stilių ir jų detalių. Durys išlikusios senos, nors ir dažytos, ir tvarkytos. Vienoje iš patalpų buvo dvaro biblioteka, ta paskiris buvo išsaugota ir technikume. Visus laikus išgyvenusios koklių krosnies niekas nekūreno jau ir tarpukaryje, šalta ji ir dabar – juk sunku numatyti, kiek patikima būtų senų ortakių sistema.

Buvusi dvaro koplyčia, su be galo gera akustika, kuri nežinia kiek pravertė vėliau čia įsikūrusiam technikumo direktoriui, dar toliau – patalpos, kuriose dar nuo lituanistų stovyklų stovi lovos, o kas buvo dvaro laikmečiu, galima tik spėlioti.

Salų dvaras
Salų dvaras
Salų dvaras
Salų dvaras
Salų dvaras
Salų dvaras
Salų dvaras
Salų dvaras

„O čia kambarys, kur buvo pralošiami dvarai – ovalinis kortavimo kambarys. Man šis kambarys yra pats gražiausiais, – sako Audronė, mums besižvalgant į kolonomis išpuoštą dailią menytę“.

Salietės iniciatyva - tarptautinės kalbininkų stovyklos

Atsiradus rimtoms investicijoms, šie rūmai galėtų suspindėti gražiausiomis praeities spalvomis, juolab, kad ir autentikos ženklų čia dar galima rasti. Tačiau lėšų nėra, aiškios rūmų likimo konsepcijos nėra, pasitvarkyti seniūnijai ar bendruomenei tiesiog taip kaip būtų pajėgu, negalima – paveldas. Laimėjus kokį nors atsitiktinį projektą, kažkas padaroma, o po to ir vėl – stop. Keista, bet šie rūmai niekada nebuvo siūlyti privatiems investuotojams, o juk gerai pagalvojus, čia būtų galima sukurti nuostabų kultūrinį gyvenimą. Pastatas palyginus nėra didelis, aplinkui parkas, šalia tyvuliuoja ežaras – visos sąlygoms pačioms įdomiausioms veikloms.

Tą, atrodo, įžvelgė ir Salose gimusi bei užaugusi kalbininkė Gina Kavaliūnaitė-Holvoet. Su savo belgu vyru, lingvistikos profesoriumi Akseliu Holvoet, dar 2004m. ji pradėjo rengti tarptautines kalbotyros vasaros mokyklas ir kviesti į jas  mokslininkus iš daugybės.  

Liepos pabaigoje–rugpjūčio pradžioje vietos gyventojau jau laukia ypatingų svečių: kalbininkų, meno kūrėjų, žymių muzikų ir net dvasininkų. Tuo pat metu vyksta ir Salų muzikos festivalis, džiuginantis ir svečius, ir vietinius. Sunku būtų išvardinti visus čia koncertavusius atlikėjus, beje, visada atrandančius laiko pabendrauti ir su vietos gyventojais. Miestelis tuo metu gauna dozę aukščiausios prabos kultūros. Tiesa, šiemet dėl pandemijos, svečių sulaukta mažiau, muzika pritilo, tačiau tradicija nenutrūko. Atrodo, kad kultūros žmonėms patinka autentiškas dvaro grožis ir ypatinga aura, kuri galbūt  kurti filmą „Širdys“ čia atviliojo ir režisierių rokiškėną Justiną Krisiūną. Žiūrėdama tą filmą, visada norėjau sužinoti, kur jis buvo nufilmuotas – keista atrodė vieta, pasiklydusi laikmečiuose. Nenuglaistytas dvaro grožis čia traukia ir pavienius turistus, ir net jaunavedžių poras fotosesijoms. Nors kalbat apie tarptautines kalbininkų stovyklas, tai Rokiškio savivaldybės vadovams jau turėtų pradėti darytis gėda, kad turint tokią puikią inicaityvą, gyvenimo sąlygos dvare, švelniai tariant, baigia prasilenkti su elemantariais civilizuoto gyvenimo poreikiais.

Salų dvaras
Salų dvaras
Salų dvaras
Salų dvaras

Edukacijose netrūksta vaikų

Nuo XVIa. išlikusiuose rūsiuose kažkada buvo valgykla ir virtuvė, vėliau aludė, dar vėliau vienos salietės iniciatyva įrengtas Žvelybos muziejus, o dabar dalis patalpų yra išnuomuotos Rokiškio turizmo informacijos centrui ir jose įrengtas Salų amatų dirbtuvės, kuriose vyksta įvairios edukacijos. Palinkę prie medinių figūrėlių uoliai jas spalvino vaikučiai ir mums lankantis. Augenija Ruželienė vaikų grupių laukia su keramikos, vėlimo, piešimo ir kitomis edukacijomis, jos vyras Sigitas Ruželė yra vienintelis dvaro darbuotojas ir praveda medžio dirbinių edukacijas.

„O vienais metais kaimo bendruomenė, vadovaujama jos pirmininkės Irinos Kalnietienės su  režisiere Neringa Daniene pastatė spektaklį „Katės namai“.  Vaidino vietiniai žmonės, buvo išnautota visa dvaro aplinka, apjungtos kartos, tai buvo kažkas nuostabaus. Gaila, kad tik vieną kartą“, – prisiminė pašnekovė.

Visa tokia veikla ir šiandien teikia dvarui gyvybės ir prasmės, tačiau jo galimybės tikrai kur kas didesnės. Juo labiau, kad ir aplinka yra puiki. Laimėti projektai pasitarnavo tvarkant dvaro parką, mat iš 74 salos hektarų visa dvaro teritorija užima 12, o salos perimetras – 3,5 km. Salų dvarą labai romantiška pasiekti plaustais, kas labai patinka vaikų grupėms. Gaila tik, kad užtvenkus Ilgio upelį, buvo apsemta parko dalis ir supuvo baltosios 200 metų senumo tuopos. Jų nykstantys 6 metrų skersmens kamienai dar ir dabar stebina parko lankytojus. Begalinio žavesio aplinkai teikia ir antras pagal dydį Dviragio ežeras, pagal formą primenantis ragus ir turintis savo legendą. Ten, kur dvarai, visada legendos, bet dar nuostabiau, jei juose jos sugebamos kurti ir šiandien. Salų dvarui norisi palinkėti naujų legendų ir gražaus pilnaverčio gyvenimo.

Salų dvaras
Salų dvaras

Pagal legendą Dviragio ežeras atsirado tuomet, kai jautuką ganiusi ir lietaus nesulaukusi mergaitė ištarė: „Einam, Dviragėli, namo“. Prasidėjo lietus ir aplink pasidarė ežeras.

Salų dvaras
Salų dvaras

Kažkada čia buvo kurta graži aplinka, nors sunkaus gyvenimo netrūko. Kumetynas ir tas papuoštas kolonomis.

Rasa ŽEMAITIENĖ

Autorės ir Rimanto RUTKAUSKO nuotraukos

Rubriką "Iš dvarų VAKAR - į mūsų ŠIANDIEN" remia

Rašyti komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus rodomas viešai. Prašome užpildyti visus privalomus laukelius.