Pakeliui į Smetonos dvarą - stabtelėjimai mokykloje ir tėviškėje
Pirmiausiai stabtelime Užulėnio kaime prie Antano Smetonos vaikystės namų vietos. Dabar čia likęs tik svirtinis šulinys ir senos obelys. Šalia jų sodelyje pastatytas A. Smetonos tėvonijos namo maketas. Visai šalia, tik per keliuką, buvusi Antano Smetonos vardo pradinė Užugirio mokykla, kurioje dabar yra ir Užugirio krašto muziejus. Jame daug dėmesio skiriama Prezidendo asmenybei, vykdomis įvairios švietėjiškos edukacijos. Pernai prieš gimnaziją pastatytas paminklas pirmajam Lietuvos prezidentui, o 1932m. Prezidento iniciatyva pradėta statyti mokykla buvo jo dovana kaimui, kuriame jis gimė. Pradinė mokykla iškilo moderni, graži ir net prašmatni. Iki šių dienų pasitaiko, kad būtent jos pastatas laikomas Smetonos dvaru, mat atrodo net „dvariškiau“ už patį dvarą. O pastarojo istorija taip pat susijusi su gimtadieniais ir dovanomis.
Dvaras - žmonių dovana Prezidentui
Nuo to savo pasakojimą ir pradeda mus pasitikusi ir kaip priklauso salionėlyje pasodinusi muziejininkė Jurga Gleiznytė. Pasirodo, savo šešiasdešimtmečio proga (1934) pirmasis Lietuvos Prezidentas Antanas Smetona gavo tris vertingas dovanas. Tai Trakėnų veislės žirgą, nes labai mėgo ir žirgus, ir jodinėti; sklypą Kaune namui statyti, nes iki šiol šeima gyveno vadiškame būste; sklypą savo gimtajame Užugirio kaime. Paskutiniąja dovana Prezidentas ypač džiaugėsi, nes tai buvo dovana nuo visų Lietuvos žmonių. Tautininkų sąjunga organizvo kuponų po 5 litus platinimą, visi kas norėjo juos pirko, o už susidariusią sumą buvo nupirktas 80 hektarų žemės sklypas prie Lėno ežero ir padovanotas Prezidentui. Prezidentui netgi teko imti paskolą, kad pasistatytų šiuos šeimos namus.
„Sovietmečiu buvo sakoma, kad buržujus Smetona dovanų gavo dvarą ir buvo pateikiamas Užugirio mokyklos piešinys ar fotografija. Šis pastatas kaip dvaras buvo per prastas“, – priduria Jurga, pabaigusi pasakoti apie dvaro atsiradimo pradžią.
Kauno modernas - provincijoje
Pastatas iš tiesų nebuvo prastas, o buvo tiesiog kitoks – jis buvo Kauno moderno architektūros pirmoji kregždė (ir paskutinė) periferijoje. Jo projektas buvo užsakytas Kaune tuo metu garsėjančiam architektui Feliksui Vizbarui, tad niekas ir nesitikėjo čia išvysti klasikinių dvaro rūmų. Iš pradžių pastatas buvo projektuojamas tik Smetonų porai, bet vėliau, jiems pageidaujant, antras aukštas buvo padalintas mažesnėmis erdvėmis ir faktas tas, kad 1937 metais čia tikrai atostogavo visa Smetonų šeimyna. Tam laikmečiui pastatas buvo įrengtas labai moderniai: buvo vonios, tualetai ir net telefono ryšys. Tiesa, elektros pastate nebuvo, įsivesti ją nuo tuo metu jau elektrifikuotos Ukmergės buvo brangu. Lyg ir buvo ketinta statyti vėjo malūnus elektrai gaminti, bet tie planai nebuvo įgyvendinti.
Nežiūrint to, čia buvo sėkmingai kuriamas pavyzdinis to meto ūkis. Aplinkui buvo pasodintas sodas, pastatyti modernūs ūkiniai pastatai, veisiami selekciniai gyvuliai. Įdomu tai, kad dabar į dvarą – muziejų mes, visi svečiai, atvykstame per buvusį ūkio kiemą, todėl ir pastatą pirmiausiai pamatome iš galinės jo pusės. Tuo tarpu Smetonos laikais, svečiai atvykdavo ąžuolų parku ir paežere, tikrai gražiu ir vaizdingu keliu, kuris dabar tiesiog nenaudojamas – per drėgna.
„Taigi, šiandien mes čia turime tris svarbius dalykus. Tai vienintelius Antano Smetonos šeimos namus; Kauno moderno architektūros pastatą periferijoje; vienintelį Lietuvoje išlikusį modernų tarpukario ūkį, kitokį ne daugumoje tuomečių dvarų. Labai tikimės, kad po kurio laiko bus viskas galutinai sutvarkyta ir atgaivinta“, – sako Jurga, apibendrindama pasakojimą apie dvaro atsiradimą.
Tuberkuliozės sanatorija išsaugojo dvarą
Tačiau jau ir dabar yra kuo džiaugtis. Dvaro – muziejaus juostelė perkirpta 2014m., įsisiūbuoja jo veikla, pernai baigtas tvarkyti puikus ąžuolų parkas, supantis dvarą, viename iš buvusių ūkio pastatų įsikūręs viešbutis ir kavinė, sutvarkyti kiti ūkiniai pastatai, gražiai gyvenimą tęsia išlikusi ledainė ir akmeninis garažas, kuriam nebaisios nei kerpės, nei pelėsiai – akmenys atrodo kaip nauji. Pats dvaro pastatas sovietmečiu nebuvo labai suniokotas, mat čia buvo įsikūrusi senatorija, sergantiems tuberkulioze, vėliau – kitos gydymo įstaigos. Pastatai buvo šildomi, aplinka tvarkoma, stogai uždengti. Po 1990m. buvo atvykęs vienas Smetonų anūkų Julius, kuris šį savo palikimą perdavė Ukmergės rajono savivaldybei su sąlyga, kad bus įamžintas senelio atminimas. Netrukus po to buvo rašytas projektas, gautos ES lėšos ir renovuoti du pastatai: pagrindinis ir vienas ūkinis. Šiandien čia vedamos ekskursijos, vyksta įvairios edukcijos, derinant veiklą su Užugirio krašto muziejumi, eksponuojamos kintančios parodos.
Ekskursijose - dėmesys Antano Smetonos asmenybei
Žinoma, daugiausiai dėmesio ekskursijų metų skiriama Prezidento Antano Smetonos asmenybei, ant kurios sovietmečiu buvo išpilta begalė purvo. „Kad pažintume šį žmogų plačiau ir objektyviau visiems ir visada siūlau skaityti Alfonso Eidinto knygą „Antanas SMETONA ir jo aplinka“, išėjusią po 2000-ųjų. Kiek žinau, buvo du leidimai, tiražai išpirkti, bet visada galima rasti bibliotekoje“, – tarsteli Jurga, mums lipant autentiškais laiptais. O jų, pasirodo, galėjo ir nelikti, nes vieniems sovietmečiu jie pernelyg girgždėjo, o kitiems lyg ir vaidenosi, bet naujiems laiptams nupirktą cementą kažkas pavogė ir tokios nuodėmės dėka laiptai liko seni.
Namų erdvėse - parodų ekspozicijos
Autentiškų baldų muziejuje nėra daug, o gražių istorijų – ne viena. Štai darbo erdvėje stovintis stalas galbūt netgi autentiškas, nes yra lygiai toks, koks ilgus metus stovėjo sanatorijoje, po to kažkur dingo, o dar po kurio laiko paskambino gyventojas ir pranešė, kad turi to laikmečio stalą.
„Tikrai negalime teigti, kad tai Smetonos stalas, bet 99 proc. yra toks įtarimas“,- sako Jurga ir paleidžia Smetonos sakomą kalbą per radiją. Žodžiai sunkiai girdimi, bet tembrą galima girdėti.
Valgomojo kambaryje irgi „gyvena“ graži krosnies istorija. Rekonstruojant dvarą, jos jau nebuvo ir restauratoriai atsatė ją tokią, kokią galima buvo įsivaizduoti buvus dvare. Tačiau vėliau muziejų pasiekė Smetonos šeimos pietų nuotrauka iš šio kambario ir visi pamatė, kad jame stovėjo tiesiog paprastas „pečius“. „Šiandien buvusį šeimos valgomąjį nutarta paversti ekspozicine erdve, nes turėtume tik kokį nors didelį stalą ir porą etažerių, o dabar čia eksponuojamos parodos tematika susijusios su tarpukariu. Šiuo metu yra pristatoma privataus kolekcininko Romano Senapėdžio kolekcijos dalis. pasakojanti apie dviratį tarpukario Lietuvoje. Labai graži ir vertinga joje nuotraukų kolekcija. Šiuo metu jau planuojama matininko įrankių paroda, kuriais jis matavo, inventorizavo bei tvarkė ūkį“, – pasakojo muziejininkė.
Namai buvo apstatyti kukliai
Namai buvo apstatyti skoningai, bet kukliai. Smetona ne itin mėgo prabangą, o savo tuo metu jau suaugusiems vaikams priekaištavo, kad jie tapo miesčionimis ir visai nemėgsta kaimo. Jis grasinosi ūkį užrašyti valstybei, kad šioji čia galėtų įkurti Žemės ūkio mokyklą, bet oficialiai to nepadarė. Vaikų kambariukai viršutinėje namo ervėje būdavo beveik tušti. Antras aukštas, apskritai, buvo labai jau privati Smetonų šeimos erdvė. Čia galėjo užeiti tik pono adjutantas ir ponios kambarinė, todėl neišliko iš šių kambarių ir fotografijų, galėjusių padėti kurti muziejų. Svečių kambaryje dažniausiai apsistodavo Smetoną lydėjusi medikė – gailestingoji sesuo Marija Ilgauskienė.
Ponia Sofija, 11 metų jaunesnė už savo vyrą, garsėjo kaip azartiška lošėja, todėl muziejuje yra kortų kambarys.
„Tai buvo to laikmečio žmogus, moderni, komunikabili, bendraujanti, jie puikiai papildė vienas kitą“, – sako Jurga, mums apžiūrinėjant ponios batelius, kurie apkeliavo pusę Užugirio moterų. Beje, čia gal metas pasakyti, kad muziejininkės labai ieško metalinės tarpukario lovos, kurią apklojusios šilko patalais, labai praturtintų Smetonos žmonos Sofijos kambarį, o taip pat to meto telefono aparato su vokišku ar lotynišku (ti ne su slavišku) raidynu Prezidento darbo erdvei paįvairinti.
Pirmyn į Smetonines
„Ekskursijos dabar iš tiesų pas mus labai populiarios, ypač tarp mokinių ir sinjorų. Daug kam įdomu pamatyti Smetonos dvarą, kuri, pabrėžiu, taip buvo pradėta vadinti tik sovietmečiu. Iš tiesų, tai yra pirmojo Lietuvos Prezideno Antano Smetonos, daug davusio Lietuvai, vieninteliai šeimos namai. Jais Prezidentas labai džiaugėsi, tačiau, gaila, labai neilgai – vos trejus metus“, – abibendrino Jurga Gleiznytė, o jos kolegė Daiva Misiukienė suskubo kviesti į tradicines, ir šiemet tikrai įvyksiančias Smetonines dvaro teritorijoje.
„Pirmiausiai mūsų krašto žmonės pamėgo švęsti Prezidento gimtadienį, o dabar sulaukiame svečių jau iš visos Lietuvos. Džiugu, kad žmonės paiso aprangos kodo – apsirengia tarpukario stiliaus rūbais, renkama gražiausia ponia, klausomasi to meto muzikos, vyksta turgeliai, žaidžiami įvairiausi žaidimai ir tai būna tikrai nuostabi į tarpukarį nukelianti diena“, – pasakojo muziejininkė Daiva ir visus kvietė į šventę rugpjūčio 8-ąją.
Kodėl gi ne? Juk dvarai gyvi tik tuomet, kai juose verda gyvenimas, o gyvenimą gali „virti“ tik žmonės. Nepamirštantys istorijos, norintys žinoti daugiau ir gyventi įdomiau.
Rasa ŽEMAITIENĖ
Autorės ir Rimanto RUTKAUSKO nuotraukos
Rubriką "Iš dvarų VAKAR- į mūsų ŠIANDIEN" remia
