Dvarais turtingame Ukmergės krašte pirmu smuiku vis dėlto groja nuostabusis Taujėnų dvaras, pastaraisiais metais išgyvenantis tikrą savo renesansą. Vieni gražiausių ir gana išskirtiniai rūmai, iki šiol laikomi ilgiausiais Lietuvoje, nes yra beveik 100 metrų ilgio, šviečia iš tolo, o nuostabiai sutvarkytas parkas ir visa aplinka visam miesteliui užduoda toną pasitempti. Mus pasitikusi viena iš dvaro šeimininkių Vida STACKEVIČIENĖ sodina ant 200 metų sofutės, stebuklingai su visu komplektu sugrįžusios atgal į dvarą, ir prasideda dar viena dvaro atgimimo arba tiesiog žmonių darbštumo ir entuziazmo istorija. Be to nebūtų jokio renesanso.
Konkurentų nebuvo
Juk, kai trys broliai Stackevičiai 1993m. įgijo šį dvarą, jo vaizdas nei iš tolo nepanašėjo į tai, ką matome dabar, o visa iškili istorija buvo giliai po griuvėsiais ir dilgėlynais. Daugumai turbūt atrodė, kad čia tiesiog neįmanoma kažką nuveikti, todėl kai buvo paskelbtas dvaro pardavimas aukcione, norinčių rizikuoti įgyti tokį „turtą“ neatsirado.
„Vienas iš brolių tuo metu dirbo ūkyje ir išgirdęs apie pastato aukcioną, susidomėjo. Iki tol niekas lyg ir nebuvo girdėjęs, kad valstybė pardavinėtų dvarus, todėl ta idėja, ta naujiena ir mums visiems pasirodė be galo įdomi. Broliai turbūt turėjo ir šiek tiek avantiūrizmo, nes be jo būtų sunku ryžtis tokiam žingsniui. O ir galvoti nebuvo laiko – reikėjo skubėti. Taip įgijome dvarą, įsipareigojome jį prižiūrėti, kad negriūtų labiau nei buvo sugriuvęs, ėmėme kurti koncepciją ir viskas užsisuko“, – pačią pradžią prisiminė Vida Stackevičienė.
Senieji šeimininkai - iškilios asmenybės
Stengtis buvo dėl ko ir ne vien dėl rizikingai investuotų pinigų. Juk nuosavybe tapo dvaras su sena ir gražia istorija, ir su visa plejeda iškilių dvaro pirmtakų, čia kūrusių ir gyvenimą, ir kultūrą. Istoriniuose šaltiniuose Taujėnų dvaras minimas nuo XVI a. antros pusės, tačiau dabartiniai dvaro rūmai XIXa. pačios pradžios statinys. Mat XVIII a. pabaigoje Taujėnus valdė grafas Benediktas Marikonis, kuris 1785 m. vedė M. Radvilaitę ir gavo dvarą kaip žmonos kraitį. Jis pagal italų architekto Piero de Rosso projektą 1802 m. pastatė klasicistinio stiliaus rūmus ir įveisė angliško stiliaus parką. Tarpukario laikais šiame parke buvo didžiausi Lietuvoje gėlynai. B. Marikonis Taujėnų dvarą statė panašų į savo rūmus Snove, todėl buvo ištiestos linijos formos, nors tuo laikotarpiu Lietuvoje dvarai dažniausiai buvo statomi pasagos formos. Rūmų korpusas vidurinėje dalyje dviaukštis, o fligeliai vienaaukščiai. Priešakinis rūmų fasadas atgręžtas į pietų pusę. Portikas susideda iš šešių vienodu atstumu viena nuo kitos pastatytų toskaniškų kolonų su kvadratiniu pagrindu. Jos remia sijų perdangas, papuoštas frizu. Būtinai pakelkite į jį akis, kai būsite dvare -frizą puošia labai dailūs heraldiniai ir amatus vaizduojantys bareljefai.
Po B. Marikonio mirties Taujėnų dvaras vėl atiteko Radviloms ir tebegarsėjo turtingumu ir prašmatnumu. Rūmų interjeras buvo gausiai papuoštas Radvilų giminės portretais, skulptūromis, medžioklės trofėjais, senoviniais ginklais. Taujėnų dvaras Radviloms priklausė iki sovietmečio. Jį valdė Karolis Radvila ir jo sūnus Konstantinas Radvila (g. 1873 m.), kuris 1941 m. buvo ištremtas į Sibirą ir ten mirė.
200 metų Radvilienės svetainės komplektas į dvarą grįžo iš kolekcininko.
Senos fotografijos pasakoja ilgą ir įdomią dvaro istoriją.
Antikvarinės medinės XIXa. židinio grotelės labai gražios, retos, naudojamos pakūrenus židinį ir dabar, tad jų garbei erdvė pavadinta Medinio židinio mene.
Iki šiol neapsisprendžiama, kaip tiksliai vadinti šio tipo tekstilės gaminius: įvairiose šalyse jie vadinami skirtingai. Lietuvoje paplitusi bendrinė „gobeleno“ sąvoka man atrodo netinkama, nes siejama tik su vienintele audinių gamybps vieta - Gobelenų (pranc. Gobelins) manufaktūra (įsteigta 1601m. palaikant karaliui Herikui IV (Henri). Jeigu pavadinimas siejams su paskirtimi ir gamybos būdu, tai visiškai teisėta šiuos audinius vadinti sieniniais rankų darbo kilimais, o atsižvelgiant į vaizduojamąją funkciją dar jie galėtų būti vadinami austiniais paveikslais. Meninio audinio terminas atrodytų tinkamiausiais, nes šis pavadinimas siejamas su puošybine paskirtimi ir išskirtine menine verte.
Dr. Eugenijus SKERSTONAS
Nauji laikai - nauji šeimininkai
Negali sakyti, kad sovietmečiui dvarui labai nesisekė. Čia buvo ūkio kontora, vaikų darželis, kultūros namai, valgykla.
„Žodžiu, kaip dabar priimta sakyti toks daugiafunkcis miestelio centras“, – tarsteli Vida. Blogiausia įvyko po to, kai ūkis ir visa kita išsikėlė, tai buvo Nepriklausomybės priešaušris ir pradžia. Pastatais ir teritorija niekam nešovė mintis pasirūpinti, čia galėjo eiti visi ir imti ką nori. Taip ir atsitiko. Brūzgynai ir dilgėlynai augo, o tai, ką buvo galima išsinešti dalijosi visi, kas netingėjo.
„Tą vandalizmą buvo sudėtinga sustabdyti netgi tada, kaip mes įsigijome dvarą. Visiems dar tebeatrodė, kad tai niekeno. Tai buvo problema ir ją kažkaip sprendėme. Kitas dalykas, ypatinga pastato paskirtis – reikėjo nusiteikti įvairiems ap ribojimams, laimei, gavome ir laisvės. Nes vidus buvo taip suniokotas, kad atkūrinėti nebuvo ko ir mes galėjome dirbti ūkio pagrindais. Surasti banką, kuris patikėtų mūsų vizijų išsipildymu, žvelgiant į krūvą laužo, irgi buvo sudėtinga, bet pasirodo įmanoma – ES lėšų čia nėra. Apsaugoję dvarą nuo tolesnio niokojimo, savo mintis, ką čia darysime išskristalizavome tik per 10 metų ir tada darbai pajudėjo visu intesnsyvumu. Sugalvojus planą, viską atkūrinėti nebuvo sunku, dirbome greitai su dideliu entuziazmu ir užsidegimu. Žinoma, vizijos ne kartą keitėsi, dvaras teikė savo staigmenų ir paslapčių, bet dėl to buvo tik įdomiau“, – pasakoja Vida.
Darbus padėjo vykdyti architektas ir dizainerė, ervių išdėstymas nesikeitė, o interjeras buvo sukurtas naujas, nes senasis archyvas yra iškeliavęs į Varšuvą ir pirminės medžiagos, kaip atrodė dvaro vidus gauti nepavyko. Vida ypatingai šiltai prisiminė dizainerę Editą Keliuotytę, su kuria iki šiol palaikomi draugiški santykiai. Taigi dvaras iš pelenų kėlėsi tarsi koks Feniksas. Buvusios valgyklos vietoje – dabar kavinė, kultūros namų erdvėje – komercinių renginių salės, nedidukuose kontoros kambarėliuose – dvaro rūmų eksponatai, kurių daugumą surinko naujieji šeimininkai.
Turėti dvarą - jausti atsakomybę
„Ką reiškia turėti tokį objektą?“, – klausiu pašnekovės.
„Pirmiausia tai reiškia didelę atsakomybę ir tikslų, kuriuos užsibrėži įgyvendinimą. Mes visada siekėme dviejų tikslų. Kad dvaras būtų žinomas, populiarus ir kad pavyktų dirbti ne tik komerciniais tikslais, o ir savo malonumui. Šiandien, galima sakyti, kad šie tikslai beveik pasiekti: dvaras ir parkas sutvarkyti ir nedaug liko iki „dirbti savo malonumui“, nors to buvo visada, bet štai – renginiai atšaukti, pandemija koreguoja planus ir nežinia kaip bus“, – tarsi pasvarsto viena iš dvaro šeimininkių.
Kaip bus iš tiesų neaišku, nes Taujėnų dvaras puiki iškilmių vieta, renginių erdvė ir, žinoma, muziejus. Šios sritys šiandien pakibusios po dideliu klaustuku. Ir nors vasarą dvare dėl jo didžiulių galimybių galima rengti renginius po atviru dangumi, koncertinė veikla įsisiūbuoja, nemažai renginių, asmeninių žmonių švenčių buvo atidėta. Tiesa, dvaro rūmų lankytojai sugrįžta, parke irgi klega žmonės – ne viskas beviltiška.
Po dvaro rūmus pasivaikštome ir mes. Autentiškų dvaro baldų ar interjero detalių beveik neišlikę. Tačiau į dvarą sugrįžo jau minėtas žalias minkštas virš 200 metų komplektėlis, priklausęs senajai kunigaikštienei Radvilienei. Taip pat yra knygų spinta, rašomasis stalas, pora komodėlių. Kai ką atnešė taujėniškiai, kai ką pavyko nupirkti iš kolekcininkų. Visa kita naujieji dvaro šeimininkai pirko įvairiose vietose, vežė iš Vakarų Europos, ypač iš Pietų Prancūzijos antikvariatų ir sendaiktynų, derino ir kūrė jaukumą. Rūmuose nemažai austų ir siuvinėtų meninių audinių. Vida sakė, kad juos lengviau suderinti tarpusavyje tematiškai nei paveikslus, o jaukumo jie teikia daug. Šiandien visas 100 ilgio pastatas tikrai ne tuščias ir ne nuobodus. Juolab, kad kai kuriose jo erdvėse rengiamos ir šiuolaikinės su dvaro tematika susijusios parodos, eksponuojami pačių įvairiausių sričių menininkų darbai. Renginiams ir šventėms taip pat galima nuomoti pageidaujamas erdves, antrame dvaro aukšte netgi įrengti dvariški miegamieji.
Medžioklės trofėjų kolekcija ir augalai - padovanoti
Beje, kažkur buvau skaičiusi, kad Taujėnų dvaras garsėja medžioklės trofėjų ir ginklų kolekcija. Iš tiesų tai buvo svarbus Radvilų laisvalaikio leidimo būdas, bet šiandien dvaro rūsius su išgelbėtais skliautais puošia ne autentiški ginklai ir trofėjai, o gana įvairi ir gausi ūkininko ir prisiekusio medžiotojo Stasio Blockaus medžioklės trofėjų kolekcija. Žinoma, kad ji labai pritinka dvarui – retas dvaras nesipuikavo šeimininkų mežioklės turtais.
Jauku stabtelėti ir augalų pilnoje saulėtoje oranžerijoje, įkurdintoje buvusiame dvaro žiemos sode. „Smagu tai, kad visi augalai dovanoti ir čia puikiai jaučiasi. Taujėnų gyventojos užaugina namams per didelį augalą ir dovanoja mums, taip ši oranžerija ir užsipildė“, – pasakoja Vida ir skuba vesti į svirną. Sako, kad tai nauja visų meilė.
Svirnas - nauja visų meilė
Svirnas iš tiesų įspūdingas ir jau pats savaime diktuoja dar vieną veiklos sritį – etnografiją. Tai vienintelis Lietuvoje trijų aukštų medinis svirnas, paveldo saugomas objektas, kuriam daugiau nei 250 metų. Jis nebuvo suniokotas, išgrobstytas ar išsidalintas, o dabar dar išvalytas, paremontuotas ir padailintas atrodo puikiai, jau nekalbant apie tai, kad yra vertingas dėl savo autentikos. Trijuose aukštuose – įvairiausios veiklos, nuo koncertų erdvių iki etnografinių rykų kolekcijų, kurios sistemingai formuojasi į puikią muziejinę ekpoziciją.
„Dabar mes visi jį įsimylėjome ir dedame daug pastangų, kad ir lankytojui būtų įdomu“, – tarsteli Vida, lipant iš aukšto į aukštą. Čia pat išsivysto tema ir apie tai, kad dvaras šeimos nariams padėjo atrasti ir save.
„Vienas iš brolių, pasirodo, sugeba puikiai restauruoti senovinius daiktus, jam tai sekasi ir patinka, o mes dėl to labai džiaugiamės. Kitas daro gražias akmens ir metalo skulptūras, kurias galite pamatyti parke, trečias pagal išsilaivinimą miškininkas, užsiima parko priežiūra augalais. Mes, žmonos, bendraujame su lankytojais, skleidžiame apie dvarą žinią“, – šypsodamasi pasakoja Vida.
Tačiau apsigyventi dvare nei vienai brolių šeimai niekada nesinorėjo. Tai laikoma tiesiog darbo vieta, nors visi jaučia, kad čia gera ir energetika, ir aura. „Gūdžią naktį galiu pereiti visą dvarą. Pas mus arba nesivaidena, arba vaiduokliai yra savi“, – juokauja pašnekovė.
Etnografiniai daiktai svirne rūšiuojami pagal tematiką ir pamažu pildosi jų kolekcijos. Vida sako, kad šis procesas jau turbūt niekada nenutrūks, nes etnografija visiems tampa vis labiau įdomi. Štai ši čirvinių blynų keptuvė, pavyzdžiui, turi ir joje iškaltą blynų receptą.
Ilgai manyta, kad iš Prancūzijos atvežtas baldas yra tiesiog spintelė, kol vieną dieną ja buvo susidomėta labiau ir paaiškėjo, kad čia išskleidžiama lova.
Dvaro parkas - didžiausia puošmena
Bloga vieta čia tiesiog negalėtų būti dėl pačios gamtos. Dvaro parkas minimas nuo 1698 m. buvo sukurtas laisvo išplanavimo, ramaus reljefo su trijų tvenkinių sistema. Parko teritoriją pagyvina rytuose tekantis Mūšios upelis. Manoma, kad jį įkūrė Mykolas Masalkis ar Bonifacas Pacas, vėliau parką gražino B. Marikonis. Radvilos parke laikė stirnas, danielius, įvairių paukščių, o didžiajame tvekinyje, priešais dvarą – gulbes. Šiandien parko vaizdas taip pat įspūdingas ir vykti į Taujėnus aš, ko gero, pirmiausiai agituočiau dėl aplinkos – ji iš tiesų nepakartojama. Taujėnų miestelio gyventojai po parką gali vaikščioti nemokamai, kitiems svečiams bilietas kainuoja 4 eurus.
Dvaro žvėrynėlį artimiausiu metu ketinama plėsti.
Parko prieigose, prie svirno, mus pasitinka povai. Oriai laisvai vaikščiojantys ir saviškai spygaujantys jie nei neketina skeisti savo gražuolių uodegų ir pozuoti, bet tai nutinka kitą rytą (ačiū p. Vidai už galimybę dvare pernakvoti), kai savo uodegų vieduoklėmis mėgaujasi kitų paukščių ir gyvūnėlių aptvare. Gyvybės ten daug, rytas dvare gražus dar kitaip. Straksi ožiukai, burbuliuoija kalakutai ir savo svitą gano gaidžiai. Tvenkiniuose snūduriuoja pasipūtusios žąsys. Paėjus kiek tolėliau, aikteli nuo būrelio jaukių, tik ką apkirptų alpakų, uoliai rupšnojančių žolytę. Kažkur girdisi kriokliuko srovenimas. Akmens ir metalo harmonija žaidžia skulptūrose, riedulių kolekcija, ne be žmonių dovanų parkui, taip pat teikia įvairovės. Kalvotas reljefas, tilteliai, suoliukai – viskas lankytojo patogumui. Gėlynuose žydi gėlės, tvenkiniuose atsispindi įspūdingi rūmai. Ryte dar tylu, atrodo, kad tyliai meldžiasi ir Marija. Mat koplytėlė su Marijos statula jau dabartinių šeimininkų pastatyta toje vietoje, kur pagal istorinius šaltinius Radvilų laikais taip pat stovėjusi Lurdo Dievo Motinos koplytėlė.
Istorija ir praeitis čia gerbiama ir atkurdinėjama po menkiausią dalelytę, dabartis kuriama apgalvotai ir atsakingai. Vietinė bendruomenė turi puikią kultūros vietą, deja, ja labiau mėgaujasi svečiai atvykėliai. Savo krašto pranašo sindromas tebegalioja. Tačiau bet kokiu atveju dvaras kuria miestelio ir aplinkinių vietovių gražiąją kultūrinio gyvenimo pusę, teikia erdves pačioms įvairiausioms šventėms ir visus įkvepia gyventi gražiau.
