dvarų tekstilė

Autentiška tekstilė Lietuvos dvaruose

Dvarai ir pilys buvo turtingi pačiais įvairiausiais meno kūriniai, tarp jų ir išskirtine tekstile. Tačiau juos suniokojus, niekas taip nenukentėjo kaip trapūs kūriniai iš audinio: gobelenai, meniniai audiniai, tekstiliniai sienų ir baldų apmušalai, garderobo detalės. Jie išsklido, susidėvėjo, buvo tiesiog sunaikinti ir labai retai dabar sugrįžta į atkuriamus dvarus. Vis dėlto, vienuose ar kituose dvaruose dar galime rasti dalelytę šių turtų. Mes prie šių meno kūrinių stabtelėjome trijuose Lietuvos dvaruose.

 

Meniniai audiniai – išskirtinė daiktiškosios ir intelektinės prabangos prekė, unikalūs taikomosios ir vaizduojamosios dailės objektai- kūriniai. Tai aukščiausios meistrystės manufaktūrinio – meninio prabangos sektoriaus gaminiai, audžiami mechaniniu būdu specialiomis audimo staklėmis, naudojant sudėtingą rankų darbą. Tai dažniausiai milžiniško formato reprezentaciniai, didingi, įspūdingos raiškos audiniai – unikalūs meno kūriniai, skirti karališkosioms bei valstybinėms iškilmėms, diplomatiniams priėmimams, karūnuotų asmenų sutikimams. Jie perteikia valdovų ir aukščiausiųjų luomų gyvensenos modelį, šlovina karo žygius ir pergales. Neretai jie vadinami karalių rūmų menu.

Dr. Eugenijus SKERSTONAS

Užutrakio rūmuose - Gobelenų salė

Prisilietus prie šios temos, pradėti norėtųsi nuo to, kad Užutrakio dvaro rūmuose yra netgi Gobelenų salė. Taip ji pavadinta dėl to,  jog XIX a. pab.-XX a. I p. Užutrakio dvaro sodyboje gyvenant grafui Juozapui Tiškevičiui su šeima, salės sienas puošė Obiusono fabriko Prancūzijoje išausti gobelenai. Nors visi rūmai buvo dekoruoti vien Liudviko XVI stiliumi, kiekvienai salei būdinga skirtinga puošybos elementų tematika. Išskirtinis Gobelenų salės bruožas – gausioje augalinio ornamento puošyboje dominuojantys moterų satyrių atvaizdai bei saulės simbolis. Deja, salę puošusių gobelenų likimas šiandien visiškai neaiškus. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, jie galėjo būti spėti išvežti į Vakarų Europą ir išgelbėti, o galėjo būti visai suniokoti. Yra išlikę tik keletas nuotraukų, kuriose matosi gobeleno ar dviejų fragmentas. Deja, iš jo sudėtinga nustatyti visą gobeleno piešinį ir sužinoti daugiau istorinės informacijos. Bet visa ši istorija rodo, kad Lietuvos dvarai neatsiliko nuo Vakarų Europos interjero madų ir taip pat puošė savo menes meniniais audiniais.  

dvarų tekstilė
dvarų tekstilė

Gobelenų salė iki restauracijos 2004m. ir po jos 2011m. Restauruotoje salėje matomas gobelenas yra šiuolaikinė istorinio prancūziško gobeleno kopija, tačiau ne to, kuris matomas istorinėse Užutrakio nuotraukose.

dvarų tekstilė
dvarų tekstilė

Istorinėse nuotraukose - grafienė Jadvyga Tiškevičienė, XX a. pr. Gobelenų salone.

Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijos archyvo nuotraukos. Už jas ir komentarą dėkojame Trakų istorinio nacionalinio parko Kultūros projektų valdymo skyriaus vadovei Leonai Jančiauskienei.

Meniniams audiniams būdingas laikmečio stilius, siejamas su kilmės šalimi, architektūriniais ar baldų stiliais. Gotikinį meninį audinį net ir nepatyręs ar mažai su menotyra susijęs žmogus lengvai atskirs nuo XVIII amžiaus audinio. Nuo XVI amžiaus ypač puošniuose meninių audinių apvaduose (bordiūruose) kartais būdavo išaudžiamos gamintojų, kartonų autorių signatūros, manufaktūrų ženklai. Vykdydami turtingų užsakovų reikalavimus amatininkai audė ne tik pavienius, akimis neaprėpiamo formato šedevrus, bet jų temines serijas, kuriose vaizduotas dievų ar pusdievių, karalių, princų, didikų ir bažnyčios hierarchų bei vienuolių gyvenimas, karinės pergalės, turnyrai, medžioklės scenos, ilgesingi peizažais su griuvėsiais, laisvalaikio pramogos. Daug įmantrių kompozicijų išausta pagal garsiausių pasaulio dailininkų paveikslus. Meniniai audiniai, kuriuose vaizduojama vešli miškų augalija, paukščiai ir žvėrys, vadinami verdiūromis (pranc. verdure – žaluma). Daugiausia išlikusių Obiusono (Aubusson) dirbtuvių audinių. Jų esama ir Lietuvoje.

Dr. Eugenijus SKERSTONAS

Rokiškio muziejuje - drabužių kolekcija ir gobelenas

Kalbant apie tekstilę, unikaliais eksponatais gali pasigirti Rokiškio dvare įsikūręs  krašto muziejus. Tai grafų drabužių kolekcija iš XIX–XX amžių sandūros ir didžiulis augalinių motyvų gobelenas. Dvarininko Jono Pšezdeckio šeima labai vertino šią kolekciją. Kai kurios puošniausios suknelės buvo perduodamos iš kartos į kartą kaip relikvijos. Stabtelkime prie kelių.

Balta, puošni suknelė skirta penktos valandos arbatai. Tradicija arbatą gerti būtent penktą valandą vakaro atsirado apie 1840 metais. Kadangi didikai vakarieniaudavo aštuntą valandą vakaro, tai į pavakarę gerokai praalkę ponai, užkrimsdavo gerokai anksčiau – penktą valandą. Pasakojama, kad dažniausiai būdavo patiekiami trys patiekalai – sumuštiniai, arbatinės bandelės, vaisius ar saldumynas.

Pačią puošniausią vakarinę juodą suknelę į Rokiškį atsivežė kunigaikštytė Hermancija Sapiegaitė, tekėdama už grafo Jono Pšezdeckio. Jau anuomet ši suknelė buvo skirta ne puoštis, bet papildyti meno kolekciją. Juodo šilkinio tiulio, dekoruota karoliukais, plokštelėmis ir spurgeliais, trijų sluoksnių sijonu su ilgu šleifu, suknia buvo itin moteriška ir elegantiška. Suknelę sovietinės okupacijos metais buvo paslėpusi, išsaugojo ir muziejui padovanojo A. Kalpoko šeima – A. Kalpokas buvo paskutinis Rokiškio dvaro virėjas.

Sudėtingo kirpimo moteriška palaidinė, pasiūta iš aštuonių rūšių audinių: šilko, aksomo, tiulio, aukso bei sidabro siūlais siuvinėto kašmyro, puošta nėriniais ir sidabru ataustomis juostelėmis su kutais taip pat įspūdingas kūrinys.

Dvare eksponuojamas ir barokinio stiliaus sieninis gobelenas, kurį audė garsioji Gardino manufaktūra. Ją įkūrė Lietuvos ekonomikos reformatorius, Rokiškio dvaro Ignoto Tyzenhauzo dėdė Antanas Tyzenhauzas. Šis didikas užėmė aukštas valstybines pareigas – buvo Lietuvos didžiosios kunigaikštystės iždininkas ir valdovo dvarų nuomininkas, artimas Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Stanislovo Poniatovskio draugas. Svajojęs apie Lietuvos ekonominį savarankiškumą ir klestėjimą, grafas Antanas Tyzenhauzas savo dvaruose įkūrė dideles tekstilės, popieriaus, keramikos manufaktūras, rūpinosi kvalifikuota darbo jėga ir steigė mokyklas. Prie dvarų jis užveisė botanikos sodus, suformavo teatrų trupeles. Grafo dvarus puošė paveikslų galerijos, senienų muziejai. Neturėdamas tiesioginių palikuonių, visą savo turtą paliko brolio sūnui, Rokiškio dvaro savininkui Ignotui Tyzenhauzui. Vykdydamas dėdės valią ir rūpindamasis dvaro ekonomika, Ignotas toliau tęsė švietėjišką veiklą, daug dėmesio skyrė meno galerijai. Šioje galerijoje ypatingą vietą užėmė gobelenas, kurį, anot lenkų istoriko Romano Aftanazio, išaudė Tyzenhauzų manufaktūra. Rokiškio dvare jis buvo rūpestingai saugomas ir kaip šeimos relikvija perduodamas iš kartos į kartą. Įkuriant muziejų, šis gobelenas buvo rastas Pandėlio miestelyje ir tapo vienu gražiausių eksponatų.

dvarų tekstilė

Dvarininko Jono Pšezdeckio šeima labai vertino drabužių kolekciją. Kai kurios puošniausios suknelės buvo perduodamos iš kartos į kartą kaip relikvijos.

dvarų tekstilė
dvarų tekstilė

Iki šiol neapsisprendžiama, kaip tiksliai vadinti šio tipo tekstilės gaminius: įvairiose šalyse jie vadinami skirtingai. Lietuvoje paplitusi bendrinė „gobeleno“ sąvoka man atrodo netinkama, nes siejama tik su vienintele audinių gamybps vieta – Gobelenų (pranc. Gobelins) manufaktūra (įsteigta 1601m. palaikant karaliui Herikui IV (Henri). Jeigu pavadinimas siejams su paskirtimi ir gamybos būdu, tai visiškai teisėta šiuos audinius vadinti sieniniais rankų darbo kilimais, o atsižvelgiant į vaizduojamąją funkciją dar jie galėtų būti vadinami austiniais paveikslais. Meninio audinio terminas atrodytų tinkamiausias, nes šis pavadinimas siejamas su puošybine paskirtimi ir išskirtine menine verte.

Dr. Eugenijus SKERSTONAS

Tekstilės atradimai Biržų pilyje įsteigtame krašto muziejuje

O štai su kokiais puikiais Biržų pilies eksponatais ir jų istorijomis mus supažindino Biržų krašto muziejaus „Sėla“ muziejininkė Snieguolė Kubiliūtė: „Lankytojus džiugina  185 x 335 cm dydžio  XVIII amžiaus gobelenas, austas iš lino ir vilnos nežinomoje Lietuvos manufaktūroje. Biržų kraštotyros muziejus gobeleną perėmė 1971 m. iš Dilių koplyčios (Biržų raj,), pastatytos 1777 m. O koplyčiai gobeleną dovanojo jos statytojai Diliavos  dvaro savininkai Koplevskiai. Nėra žinoma,  ar šis gobelenas buvo specialiai nupirktas koplyčiai papuošti, ar buvo  padovanotas pakeitus namų interjerą, mat XVIII amžiuje  gobelenų populiarumas buvo pradėjęs blėsti ir neretai mažoms parapijoms būdavo dovanojama turtingųjų namuose nebereikalingi audiniai ar apranga, naudota puošybai ir liturginiams drabužiams siūti.

Šį gobeleną patyrę P. Gudyno restauravimo centro tekstilės specialistai restauravo apie 15 metų. Įvertinę jo būklę ir labiausiai laiko paveiktas vietas, svarstė, kad galbūt gobelenas galėjo dengti koplyčios altoriaus laiptus. Galima paspėlioti, kad ant šiuo gobelenu išklotų altoriaus laiptų  klūpojo 1808/1809–1812 m. Diliuose kunigavęs poetas Antanas Strazdas, tuo laikotarpiu parašęs poezijos rinkinio „Giesmės svietiškos ir šventos“ kūrinius.

Grakšti, lengva ir žaisminga gobeleno ornamentika būdinga rokoko stiliui. Iš pirmo žvilgsnio čia nematyti jokių religinių simbolių. Tačiau jų čia apstu: centrinėje kraitelėje daugybė krikščioniškos ikonografijos simbolių: granato žiedai ir granatmedžio vaisiai – Prisikėlimo simboliai, iriso (vilkdalgio) žiedai simbolizuoja būsimą Marijos skausmą ir Jėzaus nukryžiavimą, o rožių žiedai – Dievo motiną, vadintą „Dangiškąja rože“. Gobeleno bordiūras primena stilizuotus kutus.

Ir dar viena  įdomi gobeleno ypatybė – dešinėje pusėje skiriasi audinio spalva. Tai rodo, kad pritrūkus siūlų, dirbtuvėje augaliniais dažais buvo nudažyta dar viena partija verpalų, bet naudotas kitoks dažų kandikas. Pradžioje siūlų spalva nesiskyrė, bet metams bėgant vis dėlto pakito.

Toje pačioje koplyčioje buvo rastas labai sunykęs, bet restauratorių rankų atgaivintas dar vieno XVIII amžiaus  259 cm ilgio iš dviejų dalių susiūto gobeleno fragmentas, jo plotis 80 cm. Galimai tai buvęs didiko lovos baldakimo viršus.

Kalbant apie tekstilę, negalime nepaminėti ir XIX amžiaus arnoto su Potockiu herbu. Donatorė, tikėtina ir arnoto siuvinėtoja, Astravo dvaro didikė Marija Klementina Sanguškaitė-Potocka,  „Vilniaus liūte“  vadintos grafienės Klementinos Tiškevičienės motina. Arnoto kolonoje ant kanvos išsiuvinėtas rugių pėdas ir įrašas lotyniškai: INRI  / ANGELORUM  ECCE  PANIS (Jėzus Nazarietis žydų karalius / Tai angelų duona), apačioje – monograma MP (Maria Potocka) ir Potockių Pustrečio kryžiaus. Šoninės dalys pasiūtos iš raudono aksomo.

Jis buvo saugotas Biržų šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje, o dabar eksponuojamas mūsų Biržų krašto muziejuje „Sėla““.

dvarų tekstilė
dvarų tekstilė
dvarų tekstilė

Biržų krašto muziejaus „Sėla“ archyvo nuotraukos (Autoriai Remigijus Timukas ir Tatjana Niedvarienė).

Manoma, kad žmonės kilimus (žodis kilim arba kelim turkų kalba reiškia audinį arba audimą) pirmiausiai pradėjo naudoti praktiniais sumetimais – vėsesnio klimato kraštuose tiesdavo ant šaltų grindų, o šiltuose kraštuose – dažniausiai mečetėse ir stengdavosi smėliui neleisti patekti į patalpas. Tik gerokai vėliau kilimai tapo praktiška namų puošmena.Daugelyje šalių prabangūs, įmantriai raštuoti kilimai laikomi vienu iš socialinio statuso simbolių ir šeimos relikvija, paveldima iš kartos į kartą. Įvairiuose kraštuose kilimų struktūra ir puošybos motyvai skyrėsi.

***

Nuo XVII amžiaus meniniai audiniai austi ne tik dvarų rezidencijų ar pilių interjerams, bet ir prabangiems miestų būstams. Jie naudoti baldams, sienų paneliams puošti dekoratyvinėms ir naktinėms užuolaidoms siūti, kiliminėms dangoms. Pastaruoju metu Belgijos ir Prancūzijos elitas itin pamėgo puošti namus Obiusono dirbtuvėse rankomis nuaustais, kad ir labai brangiais, kilimais. Liudviko XIV valdymo laikais, nusilpus Flandrijos (Belgija) audimo dirbtuvėms, meninių audinių gamyba Prancūzijoje pasiekė tobulumo apogėjų.

Dr. Eugenijus SKERSTONAS

Rasa ŽEMAITIENĖ

Liudo MASIO nuotraukos

Tekstas bus pildomas. Mieli, dvarų savininkai, muziejų vadovai, jei ir Jūsų dvare yra gražios tekstilės, parašykite mums ir mes papildysime tekstą Jūsų eksponatais.

Rubriką "Iš dvarų VAKAR - į mūsų ŠIANDIEN" remia

Tags: No tags

Comments are closed.