veidrodis

Senovinis VEIDRODIS – įdomesnis INTERJERAS

Veidrodžių namuose dabar būna vos ne kiekvienoje patalpoje, o kadaise tekdavo tenkintis vienu nediduku – tokie jie buvo brangūs. Veidrodis senoviniais rėmais interjerui suteikia dramatiškumo ar intrigos. Dažnam kyla pagunda pasikabinti tokį prieškambaryje ar svetainėje, vietose, kur jis tikrai patrauks dėmesį. Yra ir abejojančių bei būgštaujančių – o kas per šimtmečius galėjo susikaupti tame paslaptingame amalgamos žvilgesyje?

Dizaino elementas

Dabar veidrodžiai namuose atlieka ne tik tiesioginę savo funkciją – parodyti, kokie mes esame. Vis dažniau dizaineriai juos panaudoja norėdami išplėsti erdvę, atspindėti šviesą, paslėpti patalpų išplanavimo trūkumus. Veidrodžiai puikiai susidoroja su visoms šiomis užduotimis.Tinkamai sukabinti ar sudėlioti, jie gali net sukurti begalybės iliuziją. Mano akyse iškart iškyla seno filmo apie grafą Kaliostro epizodas – žavi grafo padėjėja veidrodžių koridoriumi žingsniuoja nešina padėklu su kalnu ką tik iš publikos surinktų brangenybių – ir tik tuomet visi aikteli supratę, kad ji nuėjo „į ateitį“ ir liko sėdėti savo vietose tarsi užburti. Veidrodis senoviniais rėmais dar galingesnis – jis įspūdingas, o ir atsidūręs net gana šiuolaikiškame interjere suteikia jam intrigos, psichologinio „gylio“, istorijos. Pastaruoju metu tuo tikslu naujus veidrodžius tapo ir sendina. Praėjusio šimtmečio trečiajame dešimtmetyje itin populiarūs buvo ovalūs ir apskriti veidrodžiai, kuriuos pakeitė stačiakampiai. Amžiaus viduryje išpopuliarėjo netaisyklingos formos, o nuo aštuntojo dešimtmečio madingi tapo „senoviniai“ stilizuoti veidrodžiai. Dabar antikvariatuose galima rasti tikrai įspūdingai įrėmintų veidrodžių ir į juos vertėtų atkreipti dėmesį. Gražūs jų rėmai gali tapti pagrindiniu dekoro elementu jūsų namuose, net jeigu interjeras minimalistinis. Didelio formato veidrodžiai triumo ypač tinka ant židinių atbrailų, pastatomi, dažnai dar ir su konsole – holuose, valgomuosiuose, itin puošniai atrodantys herbo skydo formos papuoš svetainę ar bet kurią kitą erdvę, kurioje reikia gražaus akcento. Tualetiniai staleliai ar spintos – miegamojo baldai – irgi turi veidrodžius ir jų antikvariatuose irgi yra labai dailių. Veidrodžius kartais matome integruotus į komodas, bufetus, o kartais net į sofų viršutinę dalį. Baldininkai juos mėgo dėl dekoro funkcijos. Taigi kurdami savo interjerus nepatingėkite paieškoti gražaus seno veidrodžio – namai įgis daug žavesio.

Veidrodis ir mistika - neatsiejami

Majai ir actekai neabejojo, kad veidrodžiai yra ryšio su dievais ir anapusiniu pasauliu portalas. Vaizdą atspindinčios plokštės iš pradžių buvo gaminamos iš metalo, pirito, o kinai juos nuo labai seno gamino iš bronzos. Galime teigti, kad veidrodžio galios yra siejamos ne tiek su medžiagomis, iš kurių pagamintas, o su galimybe atspindėti ir tarsi padauginti tai, kas yra. Tomis stebuklingomis galiomis tikima jau 8 tūkstančius metų.Viduramžiais stikliniai veidrodžiai išvis išnyko, nes kone visos religinės konfesijos paskelbė, kad iš kitos veidrodžio pusės į pasaulį žvelgia velnias. Moterims vėl teko tenkintis ne tokį ryškų ir aiškų atspindį turinčiais poliruoto metalo veidrodžiais ar net dubenėliais su vandeniu. To laikotarpio teismo raštuose tarp raganos maginių reikmenų yra įvardyta ir veidrodžio šukė.

Mūsų laikais veidrodžiai irgi nėra tokie patys kaip kiti daiktai, jų galimos galios dar tebekelia daug spėlionių. Išsirenki seną veidrodį, o kas, jei kartu su juo parsineši ir daugybės žmonių patirtus išgyvenimus? Bent jau antikvarinių parduotuvių darbuotojai yra prisiklausę tokių būgštavimų.

Kai ką dėl tų galimų išgyvenimų atspėti yra lengva – šimtus kartų žmonės į bet kurį konkretų veidrodį žiūrėjo savimi grožėdamiesi arba gražindamiesi. Kur kas rečiau – nusivylę, liūdni ar su ašaromis akyse. Prisiminkite patys, kad, esant tokiai nuotaikai, į veidrodį žiūrėti norisi mažiausiai.

Kartais į tą veidrodį nuotakos mesdavo paskutinį žvilgsnį prieš išeidamos iš tėvų namų, o gal pirmąjį – pradėdamos naują gyvenimą naujoje vietoje. Senais laikais veidrodyje dažnai atsispindėdavo žvakės ant vakarienės stalo. Visais laikais beveik niekada veidrodžiai neatspindėdavo atsisveikinimo ritualų žvakių liepsnelių, nes kam nors mirus būdavo priimta veidrodžius uždengti.

Galime būti tikri, senuose veidrodžiuose, jei apskritai esame linkę tikėti, kad daiktuose kas nors kaupiasi, yra tiek gero, tiek blogo. Žinoma, kaip ir visada, daug ramiau, kai seni daiktai, o ypač veidrodžiai paveldėti iš mylimos senelės arba žinome laimingas ankstesniųjų savininkų gyvenimo istorijas. Bėda tik, kad pastarieji šimtmečiai niekam nebuvo labai paprasti ar ramūs – karai, sukilimai, revoliucijos.

Tikėdami, kaip kai kas tiki, kad veidrodis yra magiškas ir įsimena visą informaciją, dėl savo pačių ramybės galime pasiimti tik senovinius rėmus, o patį veidrodį tinkamai sunaikinti. Tikras senienų gerbėjas šitaip nesielgs, juk naujas stiklas sename rėme yra tikrai ne tas pats, kaip tikras senas veidrodis.

veidrodis

Kaip atpažinti blogas ar geras veidrodis?

Veidrodžiai nuo seno yra naudojami įvairiuose maginiuose ritualuose, mat tikėta, kad jie yra savotiškas perėjimas iš vieno pasaulio į kitą. Pažvelgus į veidrodį per tam tikrus ritualus, tikimasi gauti informacijos iš mirusiųjų pasaulio arba ateities. Dabar manoma, kad veidrodis veikia ne tik žmogaus aurą, bet ir visą patalpą, kurioje yra. Būtent tie veidrodžiai, kurie naudoti kokiuose nors magijos ritualuose, kas anksčiau buvo gan populiaru, kelia daugiausia nuogąstavimų.

Manoma, kad blogieji veidrodžiai pasižymi ypatingu šaltumu, jie nesušyla net palaikius ant jo ranką, visi junta, kad veidrodis tarsi slegia. Būna, kad tiesiog nemalonu į jį žiūrėti ar net iš tolo matyti kaip interjero detalę. Tokiais atvejais galima atlikti eksperimentą – prieš jį palaikyti uždegtą bažnyčioje šventintą žvakę. Šiek tiek padeda ir paprasta žvakė, tačiau jos liepsną reikia laikyti prie pat veidrodžio stiklo ir net ja pavedžioti per visą plokštumą.

Savo energetiką turi visi daiktai, veidrodis čia ne išimtis, todėl įsigijus seną veidrodį,  jį galima nuvalyti savo jėgomis – nuplauti šaltu vandeniu. Sakoma, kad tai padeda ir po nepageidaujamų žmonių vizitų ar barnių šeimoje. Tai rekomenduojama daryti ne tik seniems, bet ir šiuolaikiniams veidrodžiams.

Dar vienas būdas pakeisti veidrodžio energetiką – žiūrėti į jį ir šypsotis, o kitą kartą veidrodis tą šypseną grąžins. Lengva veidrodį ir sugadinti – prieš jį pykti, peikti savo išvaizdą, ilgai žiūrėti į veidrodį susirgus arba laikyti veidrodį sunkiai sergančio žmogaus kambaryje. Beje, yra teigiama, kad veidrodis, kuris rodo negražius žmonių atvaizdus, taip pat turi blogą energetiką.

veidrodis

Veidrodžio istorija

*Pats pirmasis veidrodis, kuriame žmogus gėrėjosi savo atvaizdu, buvo paprasčiausias skaidrus vanduo. Ne veltui senovės graikai sukūrė mitą apie narcizu pavirtusį jaunuolį. Turtingi graikai poliruoto plieno ir bronzos veidrodžiais naudojosi jau prieš 5000 metų.

*Kinijoje veidrodžius gamindavo iš alavo ir vario lydinio, kurį vadindavo veidrodiniu metalu ir paskui puikiai nupoliruodavo. Tuo pat tikslu naudota ir bronza bei brangesnių metalų lydiniai, tad veidrodžiai buvo didelės prabangos dalykas. Metalo veidrodžius reikėdavo kruopščiai prižiūrėti – valyti ir blizginti, kitaip jų paviršius oksiduodavosi ir patamsėdavo, o ir nublizginus ne visuomet gerai matydavosi detalės ir spalvos.

*Egiptiečiai 4000 metų iki mūsų eros veidrodžiams naudojo obsidianą ir selenitą, todėl kai kur literatūroje minimas faktas, kad veidrodžiai buvo gaminami ir iš akmens, ką dabar itin sunku įsivaizduoti. Beje, obsidiano veidrodžiai aptikti ir archeologiniuose kasinėjimuose Turkijos teritorijoje.

*Gaminys, panašus į šiuolaikinį veidrodį, buvo išrastas 1279 m., kai vienam vienuoliui kilo mintis stiklą padengti plonutėliu švino sluoksneliu. Išlydytas metalas buvo pilamas į didelę kolbą, o kai ataušdavo, ją skaldydavo į mažesnes dalis, todėl tuo metu visi veidrodžiai būdavo įlenkti.

* Kiek vėliau veidrodžius pradėjo gaminti Venecijoje. Meistrai veidrodžių gamyboje naudodavo alavo foliją, gyvsidabrį ir popierių. Tarp dviejų popieriaus lapų padėdavo alavo foliją, padengtą gyvsidabriu, ant viršaus dėdavo stiklą ir tvarkingai ištraukdavo popierių. Venecijiečiai ilgai ir stropiai saugojo veidrodžių gamybos paslaptį, todėl iš šio amato šalis turtėjo. 1454 metais net buvo išleistas nurodymas veidrodžių meistrams drausti palikti šalį. Jei kuris meistrų išdrįsdavo išvykti, iš paskos būdavo siunčiami žudikai. Veidrodžiai tuo metu, palyginti su šiuolaikiniais, buvo labai blausūs, tačiau net 300 metų buvo itin brangūs. Yra išlikę duomenų, kad didelis Venecijoje pagamintas veidrodis kainavo tiek, kiek didelis karo laivas.

*XVII a. Prancūzijos karalius Liudvikas XIV užsidegė sumanymu Versalyje sukurti veidrodžių galeriją. Vienas jo ministrų pinigais ir pažadais sugundė tris venecijiečius meistrus ir atsigabeno juos į Prancūziją. Šioje šalyje buvo patobulinta veidrodžių gamybos technologija – stiklas pradėtas ne pūsti, o kočioti ir atsirado galimybė pagaminti kur kas didesnius veidrodžius. Veidrodžių galerija žmones žavėjo, nes visi joje esantys daiktai atsispindėjo daugybę kartų, viskas susiliedavo ir žėrėdavo.

*Jau po šimto metų veidrodžiai atpigo, tapo prienami kone visiems paryžiečiams. XVIII a. jau du trečdaliai paryžiečių turėjo veidrodžius, o damos nešiodavosi juos prie diržo pritvirtintus grandinėle.

*Prancūziškasis veidrodžių gamybos būdas praktiškai nepakitęs išliko iki 1835 metų, kai Vokietijoje profesorius Justus fon Libich (Liebig, Justus) pastebėjo, kad sidabro danga padeda gauti švaresnį atvaizdą. Veidrodžių plitimas visame pasaulyje privertė žmones skirti daugiau dėmesio savo išvaizdai.

Parengė Liucija SABĖ

Veidrodžių stilistika visiškai sutampa su epochų architektūriniais ir baldų stiliais. (…) Epochinių Liudviko XV stiliaus įrėmintų veidrodžių (Trumeau: tariam triumo) rinkoje nėra. Šią žinią galite pranešti geriems draugams. Jeigu jums tokį triumo vis dėlto „pavyko“ surasti, galite būti tikri, kad tai padirbinys. Kita vertus, garsių manufaktūrų veidrodžiai buvo kopijuojami, todėl labai sunku nustatyti tikrąją jų pagaminimo vietą ir laikmetį: tai galima padaryti atlikus išsamią ekspertizę ir tikėtina, kad veidrodžio stiklo ir rėmo gamybos vietos nesutaps. Negana to, visiems žinomas veidrodžių paviršiaus sudūlėjimas (dar vadinams aklumu) – ne trūkumas, o pranašumas ir restauruoti jokiu būdu nereikėtų, nesugrąžinamai bus prarasta istorinė vertė, romantikos požiūriu padaryta didelė žala. Eugenijus SKERSTONAS. „Domicilium elegans. Elegantiški namai“.

karštas šokoladas

KARŠTAS ŠOKOLADAS – tik specialiuose induose

Karštas šokoladas senuosius Centrinės Amerikos gyventojus majus šildė dar tais laikais, kai sutrintos kakavos pupelės būdavo užpilamos šaltu vandeniu. Mat gėrimo išradėjai į gėrimą įberdavo aštriųjų čili pipirų. Europiečiai apie karštą šokolado gėrimą jau žinojo XVII a., bet jis laikytas tokia prabanga, kad gėrimo ritualui buvo sukurti net specialūs indai.

Šokoladinuke - karštas šokoladas

Šiandien išgirdę šį žodį tikriausiai pamanytume, jog taip vadinamas pyragaitis arba tortas. Tačiau jei kavai skirtas kavinukas, o arbatai – arbatinukas, tai kaip kitaip pavadinti šokoladui virti skirtą indą, jei ne šokoladinuku? Bent jau taip svarsto Vilniuje gyvenanti kolekcininkė Olga Prokofjeva, rusų kalba išleidusi knygą „Pamirštų daiktų pasaulis“.
Autorė cituoja XVIa. ispanų istoriką, kuris mini, kad 100 kakavos pupelių tuo metu kainavo tiek pat, kiek tvirtas vergas. Mat kakavos pupelės būdavo gabenamos per vandenyną rimtai rizikuojant susidurti su piratais, o tai galėjo kainuoti ne tik brangųjį krovinį, bet ir gyvybę. Nepaisant to, XVIIa. apie karštą šokolado gėrimą jau žinojo visa Europa. Tačiau tik dar po 100 metų Anglijoje susiprasta gaminant gėrimą į jį įpilti pieno. Dėl to skonis labai sušvelnėjo, o gėrimas dar labiau išpopuliarėjo.
Šokoladinukai, kuriuose buvo kaitinamos trintos pupelės, buvo gaminami itin prabangūs – iš sidabro ir porceliano, nes XVIII a. Europoje atidarytos ir pirmosios porceliano manufaktūros.
Pagaminti karštą šokoladą užtrukdavo, nes išdžiovintas pupeles reikėdavo susmulkinti, po to virti maišant su vandeniu, pienu ir prieskoniais, pridėti cukraus. Verdant tekdavo nuolat darbuotis specialiu plaktuvu, kuris Prancūzijoje vadintas molinet, Ispanijoje – molinilla. Todėl šokoladinuko viršus būdavo gana platus, o kai kurių modelių dangtelyje specialiai plaktuvo koteliui paliekama skylutė. Sukant kotelį tarp delnų, dantytas plaktuvas indo viduje gamindavo putas. Paskutinį kartą dažniausiai būdavo suplakama prieš šeimininkų akis – patiekiant.
Gėrimas būdavo išties egzotiškas, nes ne tik kakavos pupelės, bet ir prieskoniai– vanilė, cinamonas, muskatas ar net ambra – būdavo atvežami iš tolimųjų kraštų, įvairių valstybių kolonijų. Į karšto šokolado gėrimą kartais dėdavo net kiaušinių, gardindavo tarkuota citrinos žievele. Tie, kurie galėjo sau leisti, karštą šokoladą gerdavo ryte ir vakare, gardino ne tik pienu, bet ir konjaku, ar šeriu.

karštas šokoladas

Su trembleze - nei lašo veltui

Karšto šokolado gėrimą ne tik gamindavo specialiame inde – trembleze ( pranc. Trembleuse), bet ir atitinkamai patiekdavo ant padėklo kartu su stikline šalto vandens. Speciali lėkštelė su  borteliu padėklo centre  saugodavo kruopščiai ten įstatyto puodelio stabilumą. Bortelis dažnai būdavo ažūrinis, kartais turėdavo įgilinimus puodelio ąselėms. Jos dažniausiai būdavo dvi. Taip tikėtasi padėti išsaugoti kiekvieną gėrimo  lašą, kad nešant laiptais ar sudrebėjus rankai jis netyčia neišsipiltų. Ne veltui trembleuse išvertus iš prancūzų kalbos reiškia „drebančios rankos“. Išties šis indas buvo naudojamas ir vartojant brangių rūšių arbatą bei kavą. Siekiant, kad ritualas būtų kuo iškilmingesnis, tremblezai būdavo puošnūs, dažnai ištapyti medžioklės scenų motyvais. Indas šokoladui gerti sukurtas Prancūzijoje XVII a. pabaigoje. Apie 100 metų tokie indai gaminti įvairiose  šalyse. Vėliau jie prarado savo praktinę reikšmę. Fabrikuose pradėti gaminti šokolado milteliai gėrimą iš prabangaus pavertė plačiai prieinamu, o ir tarnaičių, kurios su puodeliu ant  padėklo skubėtų pas savo ponus, gerokai sumažėjo.

*Karštą šokoladą bene lengviausia pasigaminti ne iš kakavos, o iš šokolado plytelės, o populiariausi prieskoniai – cinamonas ir alkoholis, pvz., likeris. Gardinti galima ir įvairiausiais tradiciniais kepinių prieskoniais, taip pat karamele, imbieru, pipirais, kardamonu.
*Šokoladą geriausia tirpdyti vonelėje – indą su juo įdėjus į kitą indą su karštu vandeniu.
*Norint gėrimą sutirštinti, galima įdėti krakmolo.
*Kuo tirštesnis karštas šokoladas, tuo į mažesnį puodelį pilamas. Italai renkasi tokio pat dydžio puodelį kaip espreso kavai.
*Skystas gėrimas su daug pieno paprastai pilamas į tokį pat indą kaip airiška kava.
*Prancūzai savo šokolado gėrimą kartais pila į sriubos lėkštę ir valgo pasimirkydami raguolį ar skrebutį.
*Prie karšto šokolado, patiekiamo desertui, dažnai siūloma uogų piurė bei stipriųjų gėrimų – konjako ar romo.

Parengė Liucija SABĖ

getsbis

Vakarėlis „A la DIDYSIS GETSBIS“

Amerikiečių rašytojas Frensis Skotas Ficdžeraldas yra pasakęs: „Rašytojas turi rašyti savo kartos jaunimui, ateinančios kartos kritikams ir tolesnių kartų mokytojams“. Pačiam rašytojui pasiekti šį tikslą bene geriausiai pavyko savo puikiuoju, didingu ir ypač amerikietišku romanu „Didysis Getsbis“. Pavyko net tose srityse, kur vargu ar pats tikėjosi. Vėlesnės kartos iš šio romano tebesimoko ne tik mylėti, bet ir švęsti bei puoštis. Stiliaus „a la Getsbis“ niekas ir niekada nepamiršo, niekada ir nepamirš. Juolab kad praėjusio šimtmečio 1920-1940 – ųjų mada, nežiūrint visų politinių sunkumų, buvo iš tiesų žavinga. Ypač – turtėjančioje Amerikoje, kuri kaip tik šiuo laikotarpiu ir buvo pavadinta svajonių šalimi.

Getsbio popietė Oklande

Kaip tik tokius vakarėlius jau 33 metus iš eilės rengia Kalifornijos ar deco bendruomenė Oklande ir tai sulaukia didelio susidomėjimo. Šiemet renginys  įvyko rugsėjo viduryje ir kvietė į dieninį pobūvį (gal todėl buvo mažiau spindintis). Organizatoriai savo interneto svetainėje kiekvienais metais nurodo vakarėlio ypatumus ir duoda gausybę patarimų, kaip rengtis, kaip dekoruoti stalą, ką valgyti ir pan. Mat viską reikia atsinešti patiems.Bilietas, atveriantis galimybę „persikelti“ į trečiąjį praėjusio šimtmečio dešimtmetį, asmeniui kainuoja 55 dolerius, vaikai iki 12 metų įleidžiami nemokamai. 1920-1940 – ųjų apranga privaloma be išlygų, todėl, jei ateini nepasiruošęs, išsinuomoti trūkstamus aksesuarus galima vietoje. Tačiau to mažai kam prireikia, nes praeities fanai ir fanės kruopščiai ruošiasi metų įvykiui ir norom nenorom lenktyniauja, kas įspūdingiau atrodys. Tam yra ir motyvas: kasmet renkamas stilingiausias džentelmenas ir ponia, prigalvojama ir įvairių kitų nominacijų. Svečiai netgi atvyksta to laikotarpio  automobiliais.

Piknike – tik pačių atsinešti indai bei stalo aksesuarai.

Piknike – tik pačių atsinešti indai bei stalo aksesuarai. Ir šiukštu jokio plastiko. Patiekalai taip pat turi būti „beveik kaip prieš 100 metų“: trikampiai sumuštinukai, bulvių salotos, vaisių bei sūrio lėkštė, obuolių pyragas. Čia leidžiamas alkoholis, tad dažniausiai geriamas šampanas. Kaip kitaip? Juk tai mėgstamiausias Getsbio gėrimas. Programa, kuria rūpinasi organizatoriai, irgi to laikotarpio stiliaus. Senos receptūros ledai pardavinėjami iš senoviško vežimaičio, ponai gėrisi įvairiomis senovinių  daiktų ekspozicijomis ir ramstosi į šimtamečius automobilius, damos nuo kaitrios Kalifornijos saulės dangstosi žavingais skėtukais ir vėsinasi vėduoklėmis. Margaspalvis piknikas, kuriame kasmet dalyvauja per 500 žmonių, įsikuria šalia įspūdingo balto dvaro, tarsi nužengusio iš „Didžiojo Getsbio“ ekranizacijų. Jokio karnavalo įspūdžio: visi stilingi, žavingi ir linksmi, tarsi tai būtų tikra  nepaprasto grožio kelionė po XX amžiaus pradžios Niujorką. Šampanas liejasi laisvai, ponios ir ponai įsisuka į šokio sūkurį…

1920-1940 – ųjų mados akcentai

Trečiajame praėjusio šimtmečio dešimtmetyje moterys išsivaduoja iš korseto, o jų drabužiai demonstruote demonstruoja, kad ne liemuo svarbiausia. Priešingai: madinga siaurų klubų, plokščiakrūtė, trumpai apsikirpusi moteris, kurios šukuoseną dažnai dengia apvalaus varpelio formos kepuraitė. Jai tinka vos dengiančios kelius berankovės suknelėsprailgintu liemeniu.  Vakarinės – dažniausiai net svyrančios nuo karoliukų ir žvynelių gausos, dieninės – plazdančios šifonu, šilku ar satinu. Raštai geometriniai ir gėlių, bet jokių rėksmingų spalvų – valdo pasteliniai tonai. Ilgi karoliai, dažniausiai perlų – beveik privalomi.

Ketvirtajame dešimtmetyje moterys supranta, kad liemuo  – jų privilegija, todėl jį susiveržia diržu, taip pat išryškina pečių liniją bei krūtinę. Vakarėliuose jos tviska aptemptomis, blizgiomis suknelėmis iki pat žemės, puošiasi kailiais ir įvairiausiais prabangių audinių šaliais. Dienomis dėvi prigludusio silueto, kojų kauliukus beveik siekiančias ilgas sukneles ar sijonus, o vietoje drabužių rankovių plevena įvairaus ilgio raukinukai. Plonyčių dirželių nepamirštamaprie bet kokio drabužio, o beretės ar nedidukės skrybėlaitės privalomos kasdien. Europai tuo metu sunku, Amerikai lengviau, bet moterys visada nori būti gražios ir joms tai pavyksta.

teminis vakarėlis Getsbis

Autorė Jurga Paužaitė – Mažeikienė su vyru Tomu ir sūnumi Tomuku (dešinėje) bei drauge Dalia Wishard ir dukra Monika.

Pirmą kartą romanas „Didysis Getsbis“ buvo išleistas 1925 m., jo tiražas siekė 20 870 egzempliorių, knyga kainavo 2 dolerius. Geriausiomis romano „Didysis Getsbis“ ekranizacijomis laikomos dvi. Tai klasikinis auksinio Holivudo laikotarpio kino filmas, pasirodęs 1949 m., bei 1974 m. sukurta literatūrinio kūrinio vizija, kurią įkūnijo Robertu Redfordas. Filmas pelnė du Oskaro apdovanojimus. 2013 m. pasirodęs australų kilmės režisieriaus BazLuhrmann režisuotas filmas pranoko visus žiūrovų  lūkesčius savo vizualumu, tačiau kritikų buvo apkaltintas paviršutiniškumu, kurio nesugebėjo pridengti netgi genialiausių aktorių, tarp jų ir Leonardo di Caprio, talentas.  

Jurgita PAUŽAITĖ – MAŽEIKIENĖ Autorės nuotraukos Reportažas rengtas 2017 žurnalui „Vintažo ženklai“.

indelis

PASLAPTINGAS INDELIS iš Artūro Krupo fabriko

„Šį indelį gavome dovanų ir nelabai žinodami jo paskirties, naudojame kaip saldaininę. Indo ,,kojelės” dugne yra įspaustas stovinčios meškos ženklas su užrašu – ,,A-KRUPP BERNDORF” ir skaičiai 210 cl. Labai norėtume sužinoti bent dalelę mūsų taip pamėgtos saldaininės kilmės istorijos, tkraja jos paskirtį bei vertę, – įdomu Sezanovų šeimai.

krupo fabrikas

Indas pagamintas Artūro Krupo metalo dirbinių fabrike, tarp  1939-1945 m., Vokietijoje, Berndorfe (fabrikas įsteigtas 1843 m.). Šis fabrikas vadinosi „Berndorf Metall waaren fabrik Artur Krupp“, sutrumpintai – BMF. Firma buvo garsi įvairiais buitiniais metalo dirbiniais – stalo įrankiais ir jų komplektais, metaliniais servizais arbatai ar kavai. Mūsų indas greičiausiai yra iš neozilberio – naujojo sidabro, tiksliau – vario, nikelio ir cinko lydinio, nesidabruotas, nes nėra jokios sidabro prabos, o Vokietijoje prabavimo taisyklių buvo griežtai laikomasi. Ką reiškia skaičiai, sunku pasakyti, bet greičiausiai tai metrinis tūrio matas, nes cl – centilitro santrumpa. Cl lygu vienai šimtajai litro,  taigi 210 cl yra 210.00 ml. Indas labai gražios, ampyro stiliaus (XIX a. pr.), kuris  dar vadinamas neoklasicizmo stiliumi (Napaleono epocha), formos. Išlenktos ir itin akcentuotos ilgesnės indo ąselės kaip tik būdingos šiam stiliui. Dangtelį puošia spurgelis-rankenėlė. Deja, didelės antikvarinės vertės šis indas neturi, o naudoti kaip saldaininę labai tinka.Beje, Hitleriui atėjus į valdžią, ši firma naudojo ženklus ir su hitlerinės Vokietijos atributika, kurių dabar pasitaiko rečiau ir jie medžiojami kolekcionierių.

Menotyrininkė Rita ŠKIUDIENĖ