BeFunky-collage - 2022-04-03T145615.317

Mason’s keramika: elegantiška kaip porcelianas, tvirta kaip akmuo

Maždaug 1970-ųjų ženklas.

Mintis parašyti apie Mason‘s porcelianą kilo taip pat kaip visada: radau pirkti šios firmos indų ir net pažadėjau tekstą parengti iki Velykų. Bet...pažadas sau neįvyko, už tai „įvyko“ visai gražus ir „žalias“ Velykų stalas (nėra to blogo, kas neišeitų į gerą), o aš vėl grįžtu prie temos. Atvelykiui tinka.

Uošvio verslą tęsiant
Mason‘s įkūrėjas Milesas Masonas (Miles Mason) gimė 1752 m. Dente, Vakarų Jorkšyre.  Su žmona jis turėjo keturis vaikus, ką būtinai dera paminėti, nes vėliau jie irgi gamins porcelianą. Tai dukrą Ann Ruth ir tris sūnus: Williamą, George’ą Milesą ir Charlesą Jamesą.Porceliano pardavėjo karjerą Milesas Masonas pradėjo tęsdamas savo velionio uošvio verslą. Tačiau jau bendraudamas su meistrais iš Stafordšyro, kurių gaminius pardavinėjo, Masonas pradėjo galvoti apie savo porceliano gamybą. Juo  labiau, kad tuo metu atsirado labai palankus laikas tuo užsiimti. „Rytų Indijos“ kompanija visada parduodavo importuotą porcelianą du kartus per metus aukcione Londone. Prekiautojų konsorciumas sukūrė bendrą strategiją, kaip sumažinti kainas. Nesiderėdami tarpusavyje, prekiautojai pigiai pirko porcelianą, o jau tada porcelianas būdavo parduodamas  daugiausiai pasiūliusiam pirkėjui.

Naujos partnerystės

1791 m. dėl Napoleono karų „Rytų Indijos“ kompanija nusprendė atsisakyti aukciono. Tai leido anglų porceliano gamintojams padidinti savo porceliano keramikos rytietiška tematika gamybą. 1796 m. Milesas užmezgė partnerystes su patyrusiu porceliano gamintoju Thomasu Wolfe’u iš Liverpulio ir su George’u Woolfu iš Lane Delph, Stoke-on-Trent – Stafordšyro „porceliano sostinės“. Georgo Woolfo firma „Victoria Works“  gamino puikius porcelianinius indus, o Milesas Masonas užtikrino nenutrūkstamą porceliano tiekimą į Londoną.

Tiesa, abi šios partnerystės nutrūko 1800 m., tačiau Milesas išsaugojo Viktorijos kūrinius ir pagal juos pradėjo gaminti savo porcelianą. Tai tęsėsi iki 1807 m. Masono verslas klestėjo, jis gamino porcelianą pagal labai aukštus standartus, padedamas trijų sūnų eksperimentavo su naujais moliais ir galiausiai pagamino keramiką, pavadintą „Ironstone China“. Iš verslo Milesas pasitraukė 1813 m., o jo darbą tęsė sūnūs. Milesas išvyko į Liverpulį ir ten mirė 1822 m. Tačiau jo įdirbis buvo toks svarus, kad  Masonų šeima tapo viena svarbiausių Anglijos keramikos istorijoje.

 

Jauniausiojo sūnaus veikla

Vėliau viena iš svarbiausių Stafordšyro keramikos pramonės figūrų tapo jauniausias brolis Charlesas Jamesas, gimęs 1791 m. Būtent jis, būdamas 21 metų, užpatentavo garsųjį „Ironstone China“ ir todėl iki dabar, kai kalbama apie „Ironstone China“, daugiausiai turimas galvoje Charleso Masono darbo laikotarpis. Nuo pat mažens Charlesas padėjo tėvui dirbti fabrike, eksperimentavo su naujais moliais ir labai jaunas tapo keramikos meistru.

 

Be savo verslo interesų, Charlesas užsiėmė labdara. Tai jis sumokėjo už laikrodį, naujus varpus ir vargonus Stoko prie Trento parapijos bažnyčiai, Fentone atidarė turgų su įprastais prekystaliais ir tapo vyriausiuoju Fentono antstoliu. Jis taip pat nagrinėjo geležinkelių ir darbuotojų teises, buvo Keramikos prekybos ir pramonės rūmų narys. 1815 m. Charlesas vedė Sarah Spode, pirmojo Josiah Spode, garsios keramikos šeimos įkūrėjo, anūkę. Sara buvo labai dalykiška moteris ir visapusiškai palaikė. Pora susilaukė dviejų vaikų, olaiminga santuoka truko 27 metus.

 

„Ironstone China“ sėkmė

 

Charleso nuopelnas buvo ne tik tai, kad jis kartu su savo broliais sugalvojo naują medžiagą, bet iš esmės sukūrė ir naują rinkodaros triuką, kurio dėka iš naujos medžiagos pagaminti produktai tapo tokie populiarūs.

Pavadinimas „Ironstone China“ iš tikrųjų nebuvo tikslus. Jame geležies buvo tik 0,5%,  o žodis Kinija, apskritai, buvo klaidinantis. Gaminiai nebuvo iš Rytų, o medžiaga, tiesą sakant, nebuvo porcelianas. Tačiau rinkodaros požiūriu pavadinimas „Ironstone China“ buvo idealus, nurodantis aukštą gaminio kokybę ir nemeluojantis: keramika buvo kieta ir tvirta kaip geležis. Sėkmė buvo didžiulė. Keramika buvo lengvai prieinama, atrodė kaip įprastas porcelianas – elegantiška ir grakšti, bet buvo labai patvari ir buvo tiksli Kinijos keramikos, kurią turtingi žmonės pirko XVIII a., kopija. Be to, iš jos buvo galima daryti  didelius indus. Gerai matomoje vietoje žmonių namuose buvo eksponuojami pietų servizai, interjero detalės, vazos su drakonais

„Masons Blue Mandalay“ ir kitos serijos

 Viena garsiausių „Ironstone China“ serijų yra „Masons Blue Mandalay“. Šie indai dekoruoti ryškiomis spalvomis ir raštais, paremtais ankstyvuoju imari (japoniškas porcelianas) su sodriomis mėlyno mazarino (drugelio sparnų) spalvomis, raudonų plytų atspalviais ir briliantiniu paauksavimu, kartais pereinančiu į žalią. „Blue Mandalay“ serijos gamyba prasidėjo vadovaujant Charlesui Masonui ir tam buvo pakviesti tik geriausi amatininkai ir menininkai. Serija „Masons Turner Willow“  buvo gaminama ne tik su mėlynos ir baltos spalvos raštu, bet ir raudonos bei baltos ir net žalios spalvos ornamentais.

Iš serijos „Masons Turner Willow“.

Iš serijos „Masons Blue Mandalay“.

Kita ikoniško dizaino serija yra „Mason‘s Denmark Blue“. Panašus dizainas Europoje egzistavo nuo 1700-ųjų pradžios. „Masons Denmark Blue“ sukurtas remiantis originaliu danų dizainu, kurį Kopenhagoje 1776–1779 m. sukūrė Franzas Heinrichas Mülleris. Jis išvyko į Vokietiją samdyti kvalifikuotų darbuotojų ir grįžo su vadinamuoju „danišku“ modeliu. Šis piešinių tipas iškart patraukė dėmesį ir tapo labai populiarus. Atidžiau pažvelgus, daniškas raštas susideda iš pasikartojančio midijų ir gėlių rašto, tradiciškai nudažytų mėlynai baltame fone. Nors pats raštas yra sudėtingas, jis labai lengvai telpa ant viso asortimento – nuo lėkščių iki arbatinukų.Tarp gyventojų buvo ypač populiarūs „Mason‘s Ironstone China“ ąsočiai.  Ryškūs, spalvingi, ties kičo riba, bet tokie šilti ir linksmi, kad jiems buvo sunku atsispirti. Be to, jie irgi nebuvo tokie trapūs kaip kaulinis porcelianas.

 

„Mason‘s Denmark Blue“.

Į Ameriką!

Stafordšyro vietovėje, kur buvo Masono gamykla, buvo daug anglių, kalkakmenio ir molio liekanų, taigi visos žaliavos buvo po ranka. Be to, čia buvo puiki kanalų sistema saugiam ir pigiam transportui visoje šalyje. Šie kanalai jungėsi su visais pagrindiniais jūrų uostais, įskaitant Liverpulį, turintį ilgą ir artimą prekybos su Amerika istoriją. Netrukus eksportas į Ameriką  sudarė didžiąją „Mason’s Ironstone China“ verslo dalį – kitoje Atlanto pusėje gaminiai akimirksniu sulaukė sėkmės. Amerikos vidurinioji klasė klestėjo ir nekantriai laukė, kol pasirodys šie spalvingi indai, taip primenantys Kinijos ir Japonijos patiekalus, kuriuos galėjo sau leisti tik turtingiausi.

 Netikėtas bankrotas ir nauji šeimininkai

Tačiau, kai 1844 m., mirė Samuelis Farraday, kompanijos rinkodaros smegenys ir firmai prasidėjo sunkūs laikai. „Mason’s Ironstone China“ negalėjo atsilikti nuo besikeičiančios mados ir rinkos, tad 1844 m. pristatė naują baltos keramikos seriją, tačiau tai padarė per vėlai – rinką jau užėmė kiti puodžiai, kurie užsiėmė „baltojo geležinio akmens“ gamyba ir intensyviai juo prekiavo.Amerikos rinka tebebuvo atvira anglų gamintojams, tačiau Charleso tai neišgelbėjo – jis jau turėjo skolų  ir 1848 m. jam buvo paskelbtas bankrotas. Gamykla ir visas jos turtas buvo bepatenką į aukcioną, tačiau prieš aukcioną Masonas privačiai viską pardavė Franciui Morley. Todėl šiandien Mason‘s keramiką ir galima rasti su „Mason & Morley“ ženklu.Ironiška, bet po to, kai Francis Morley perėmė Masono verslą, jis laimėjo pirmos vietos medalį pirmojoje Paryžiaus parodoje 1855 m.1856 m. Charlesas Jamesas Masonas mirė ir buvo palaidotas šalia savo pirmosios žmonos Sarah Spode. Tai buvo vienos eros pabaiga.Tačiau nebuvo Mason‘s dirbinių eros pabaiga. Įmonė ėjo iš rankų į rankas, keitė pavadinimus, bet ir toliau gamino gražaus dizaino dirbinius, kurį labai pamėgo klientai iš Kinijos. 1968 m. įmonė buvo pervadinta į „Mason’s Ironstone China Ltd“. O prieš keletą metų įmonę nusipirko „Wedgwood Group“.

 

Brango ir brangs
Šiandien Amerikoje, vertinant pagal rinkos vertę, didelių antikvarinių „Mason’s Ironstone China“ vakarienės rinkinių vertė smarkiai išaugo (nuo 600 000 USD 1985 m. iki 3 000 000 USD šiandien).

Dideli antikvariniai daiktai, tokie kaip fojė ar nišos vazos, duonos dėžės, ąsočiai bei kiti interjero dekoro elementai, dabar kainuoja nuo 10 000 iki 25 000 USD. Didžiojoje Britanijoje kainos mažesnės, nors dideliems komplektams ir grindų vazoms taip pat gana didelės. Gana daug Mason‘s indų nuolat atsiranda e-bay, matyt, anūkai gerai kapstosi močiučių indaujose ir palėpėse. 1800-ųjų pradžios masinės gamybos gaminiai, tokie kaip ąsočiai, puodeliai, indai ir lėkštės, per pastaruosius trejus metus nepabrango, nebent jie turi kokį nors neįprastą raštą ar neįprastą formą.

Šiais laikais labai populiarios kojų plovimo vonelės. Tiesa, dabar jos naudojamos sode vietoje vazonų gėlėms sodinti.  Arba statomos ant nedidelių staliukų su gėlių kompozicijomis namų interjere. Šiuo metu labai populiarios baltai mėlynos.

Tai, ką mes randame šiandien senturgiuose su Mason‘s spaudu, dažniausiai yra XX a. antros pusės gaminiai. Laikyti tai vertingu antikvariatu būtų klaidinga, tai jau kitas laikmetis, kitos technologijos ir kita vertė. Ir vis dėlto, tai yra labai gražūs, itin geros kokybės ir patvarūs indai, todėl įsigyti juos visada verta.

 

Parengė Rasa ŽEMAITIENĖ

Tags: No tags

Rašyti komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus rodomas viešai. Prašome užpildyti visus privalomus laukelius.