Jei šiais laikais namuose ir yra sriubinės, dažniausiai jos rymo už indaujos stiklo durelių, nes skubėjimo pilname gyvenime atrodo keista išvirtą sriubą, užuot pylus tiesiai į lėkštę, dar perpilti į kitą indą. Bet anksčiau viskas buvo kitaip. Sriubinės atsirado tada, kai virtuvė buvo gana toli nuo valgomojo ir reikėjo patogaus indo sriubai tiekti, kuris dar negadintų ir gražiai serviruoto stalo vaizdo. Vis dėlto ir dabar graži sriubinė gali suteikti pietų stalui iškilmingumo arba net būti panaudota ne pagal tiesioginę paskirtį – daug ką patogu laikyti giliame inde su dangčiu.
Prarasta sriubinės prasmė?
Namuose, kur maistą į stalą patiekdavo tarnai, sriubinė atsirado dėl patogumo – nepribėgiosi su kiekviena lėkšte atskirai, kai ponai laukia, juolab į švarų valgomąjį neneši aprūkusio puodo. Tais laikais maistas dar buvo gamintas ant tikros ugnies.
Dabar sriubinė tarsi ir neteko prasmės – valgome vos už kelių žingsnių nuo viryklės, tad išsitraukiame ją dažniausiai tik su šventiniu servizu iškilmingesniems atvejams. Gana netikėta, bet kai jau sriuba atsiduria tame inde ir iš jo išpilstoma į lėkštes, beveik visi nustemba, kad maisto skonis kur kas geresnis. Tai itin pastebima tais atvejais, jei svečiuojamės namuose, kurių šeimininkės pamena prieškario laikus – jos žino, kad supjaustyti žalumynai į sriubą dedami tik supylus ją į sriubinę. Po gaubtu dangteliu sriuba galutinai subręsta ir atidengus pasklinda puikus kvapas.
Sriubines vertino imperatoriai
Manoma, kad sriubinės pradėtos naudoti XVII–XVIII a. sandūroje Prancūzijoje, kai stalo serviravimas pradėtas laikyti žmonių turtingumo požymiu. Tuo metu tapo reikšmingi ne tik išskirtiniai patiekalai, bet ir jų pateikimo ritualas bei bendras stalo įspūdis.
Itin dažnai sriubinės naudotos jau XVIII a. pabaigoje, kai net patys iškilmingiausi pietūs neapsieidavo be sriubos ar sultinio. Didelė sėkmė antikvariatuose rasti XVIII a. sriubinę – dekoras turtingas, kaip visų to meto indų, tačiau nėra perdėtas, todėl atrodo skoningas ir šiuolaikiniam žmogui.
Prie sriubos išpopuliarinimo gerokai prisidėjo imperatorius Napoleonas Bonapartas. Jam buvo padovanotas pietų servizas, kurio lėkštės išdekoruotos jau pasiektų ir dar būsimų jo pergalių scenelėmis. Imperatorius su malonumu ištuštindavo sriubos lėkštę, kad dugne pamatytų piešinį, nors tuomet ir buvo priimta dalį maisto palikti. Imperatoriaus pavyzdžiu tuojau pasekė dvariškiai ir sriuba neregėtai išpopuliarėjo ant visų prabangių stalų, jau ir taip lūžtančių nuo patiekalų gausybės.
Gana greitai sriubinė tapo gražaus gyvenimo atributu visoje Europoje. O indų gamintojai linksminosi kaip tik galėjo. Štai zuikio formos sriubinėse virėjams buvo siūloma tiekti ragu, moliūgo formos sriubinėse – trintas sriubas, žuvies formos – žuvienę.
Rusijos valdovė Jekaterina II užsisakė sidabrinę karo laivo formos sriubinę ir taip per užsienio pasiuntinius simboliškai pademonstravo pasauliui savo ketinimą sustiprinti jūrų laivyną, ką gana greitai ir padarė. XX a. pradžioje sriubinės dar buvo gana plačiai naudojamos – jos stovėjo ne tik ant turtingesnių žmonių, bet ir ant įvairių armijų karininkams padengtų stalų.
Iš pradžių sriubinės buvo specialūs atskiri indai, o ne tam tikrų rinkinių dalis. Vėliau pradėta gaminti po sriubinę kiekvienam pietų servizui, tad turtinguose namuose jų atsirado nemažai. Senas tradicijas išlaikiusioje Anglijoje moteris iš geros šeimos ir dabar gali nuoširdžiai nustebti, kad visas sriubas pilate į tą pačią sriubinę. Dar labiau ji nustebtų, jei tokio indo namuose iš viso nerastų.
Praktinė sriubinės nauda
Ką tik išvirta sriuba tampa skanesnė, kai kiek pravėsta, todėl supilta į specialų indą ji neabejotinai įgyja geresnį skonį. Štai kodėl sriubinės, prieš supilant į ją sriubą, nereikia pašildyti, kaip, tarkime, lėkštes antrajam patiekalui.
Daug kam kyla klausimas, kiek asmenų turi pietauti, kad ant stalo jau vertėtų statyti specialų sriubai skirtą indą? Gurmanai gali taip elgtis net būdami dviese, šiaip yra manoma, kad sriubinė ant stalo būtina susirinkus 6 svečiams, bent jau taip rašoma kai kuriose etiketo knygose.
Ant stalo sriubinė statoma pati paskutinė, kai jau sudėtos lėkštės ir įrankiai. Samtis šiame inde laikomas tik tuomet, jei dangtelyje yra speciali anga rankenai. Jeigu angos nėra, samtis dedamas į lėkštę, kuri pastatyta šalia.
Šiais laikais sriubinė suteikia stalui iškilmingumo, tačiau išskirtinė gali būti ne tik proga, bet ir patiekalas. Pavyzdžiui, pietums yra išverdama retesnė ar prabangesnė sriuba – supilta į sriubinę, ji iškart kelia smalsumą ir parengia būsimam malonumui. Ilgainiui ji gali tapti ženklu, kad namiškių laukia kažkas ypatingo.
Įdomu tai, kad dabar sriubinės naują gyvenimą įgyja užmiesčio sodybose. Nelabai pasigendamos namuose, kur virtuvė sujungta su kambariu, kuriame valgoma, užmiestyje jos įgyja prasmę – patogu nunešti iki stalo sode, dangtelis saugo nuo vabzdžių. Puikiai tinka ne tik sriubai, bet ir troškiniams, salotoms, kompotams, vaisų desertams.
Sriubinės būna ne tik tradiciškai apvalios, bet ir ovalo bei kvadrato formos. Jei savo kolekcijoje turite įvairių, galima ant stalo dėti kelias – puikiai tiks įdėti net karštas bulves ar kitokį garnyrą. Iškilmingiems pietums su balta staltiese tai gal ir netiks, tačiau lauke ar verandoje užmiestyje galima sukurti labai tikrovišką Prancūzijos kaimo vaizdą. Vasara tam pats metas.
