Galvojate, kad stalo peilis, tai jau neturi gimtadienio? O štai ir ne. Ta diena yra ir net užfiksuota. Pasirodo tai gegužės 13- oji diena, o štai dėl metų - diskutuojama. Žodžiu, jo istorija prasidėjo XVI a. pradžioje.
Apskritai, peilį galima vadinti seniausiu įrankiu, tačiau kaip stalo įrankis, jis yra jaunesnis nei šaukštas ir šakutė. Istorinėse 1560 metų knygose buvo pažymėta, kad „Italai peilius skiria visiems puotos dalyviams, vokiečiai naudoja bendrą peilį, prancūzai ant didžiulio stalo naudoja 2–3 bendrus peilius“. Todėl svečiai į puotas, nepriklausomai nuo rango ir statuso, dažnai atsinešdavo savo peilius, kurie buvo aštrūs ir viskam tinkami: ir mėsai prie stalo atsipjauti ir, vyno padauginus, kokiam nedraugui papjauti. Žodžiu, iki XVII amžiaus peiliai buvo aštrūs ir prireikus tarnavo kaip ginklai. Beje, svečiai galėjo netgi laikyti asmeninius stalo įrankius pas namų šeimininką, jei tik dažnai pas jį lankydavosi.
Peilis ilgai trukdė vakarų Europoje pritapti ir šakutei, nors ji jau ir buvo pasirodžiusi turtinguose aristokratų namuose. Jis juk atliko visas funkcijas: pjaustė maistą ir nešė jį į burną. Kam ta šakutė? Įdomu ir tai, kad peilis buvo labai populiari jaunikio dovana nuotakai. Jį gavusi laiminga mergina nešiojo jį ant diržo kaip statuso simbolį ir naudojo savo nuožiūra.
O jau mums pažįstama peilio suapvalintu galu istorija, galbūt ir jūsų jau skaitytąa amžinai bus siejama su Prancūzijos kardinolo Rišeljė vardu. Užėmęs aukštas pareigas ir būdamas labai protingas žmogus, jis negalėjo būti abejingas situacijai, kuri klostėsi dėl nuolat vykstančių ir nesibaigiančių smulkmenų, kivirčų, dvikovų ir muštynių, o pagaliau ir dėl to, kad peilis buvo naudojamas dar ir vietoje dantų krapštuko, todėl įsakė prie stalo naudoti tik suapvalintus peilius – koks nemandagumas. Jo kantrybė trūko 1637 m. gegužės 13 d. , arba kitais šaltiniais remiantis 1610 m., bet irgi gegužės 13 d. Ši diena ir tapo stalo peilio gimtadieniu. Beje, vėlyvesnę datą stalo etiketo istorikai linkę laikyti tinkamesne, nes 1610 m. Rišelje dar neturėjo tokios galios, jis buvo vyskupas Luaros slėnyje ir tik 1622 m. tapo kardinolu. Tiesa, negalima sakyti, kad suapvalinti peiliai iki tol neegzistavo ir kardinolas sugalvojo kažką visiškai naujo. Ne, bet jis padarė tai taisykle ir norma – jokių aštrių peilių prie stalo. Galutinai aštrių peilių išgyvendinimu užstalėse pasirūpino Prancūzijos karalius Liudvikas XIV 1699 m. ir jų pietaujančiųjų rankose tiesiog neliko. Netruko tuo pasekti ir kitos Vakarų Eruropos šalys – visiems buvo nusibodusios puotos su kraujo praliejimu jų pabaigoje ir bukas stalo peilis sėkmingai atkeliavo iki mūsų dienų.