Babtyno dvaras

Svečiuose pas BABTYNO DVARĄ ir jo kamerdinerį

Vargu ar pati būčiau drįsusi Babtyno dvaro šeimininką Mindaugą ŠVENTORAITĮ pavadinti kamerdineriu, bet kad jau pats save taip vadina, tai kodėl ne. Susitikome plieskant vaiskiai gegužės saulei ir be proto žydint gamtai. Pokšėjo skaldomos malkos, paukščiai traukė savo giesmes, tingiai amsėjo du žmogaus draugai sargai. Babtyno dvare nebuvo jokios pandemijos ir jokių kaukių, tarsi čia būtų sustojęs laikas. Gėriau kavą jaukioje virtuvėje, grojo muzika, klausiau Mindaugo filosofijos ir žiūrėjau į stropiai išsaugotus sienų freskų likučius: kaip fantastiška gyventi tarp praeities ženklų, kurių laikas neįveikė. Laikas tikrai ne visagalis, jei jam nepadeda žmogus. Su šiuo dvaru, beje, būta visaip ir tikrai ne visais laikais čia buvo nusilenkta paveldui, tačiau paskutinis jo šeimininkas, atrodo, tik tokį tikslą tik ir turėjo: IŠSAUGOTI.

Babtyno dvaras

Čia Babtyno dvaras - jokio Žemaitkiemio

„Ne, aš nesu iš jokių aristokratų giminės, aš greičiau iš valstiečių, arba toks pats sau, – prisipažino Mindaugas, – Kas gi yra tėvai? Tėvų dėka mes tiesiog atsirandame šioje žemėje ir gyvename savo gyvenimus, dažnai visai kitokius  –  toks ir aš, kitoks nei artimieji“.

Babtyno dvaras
Babtyno dvaras
Babtyno dvaras
Babtyno dvaras
Babtyno dvaras
Babtyno dvaras
Babtyno dvaras
Babtyno dvaras

Taip prasideda mūsų pokalbis apie BABTYNO dvarą, kuris savo amžių skaičiuoja nuo XVI a., kai jį įkūrė Šiukštos. Paskui šeimininkai keitėsi, bet tik valdant Prozorams, maždaug nuo 1730 m., kai prasidėjo mūrinių statinių epocha,  Babtynas tapo reprezentaciniu dvaru. Rūmai tada tapo kur kas didingesni, su dviejų aukštų frontonu, balkonais antrame aukšte, 28 kambariais ir gynybiniu bokštu. Tuo pat metu pastatytas ir lobyno pastatėlis. 1797 m. Babtynas su Sitkūnų kaimu parduotas Burhardui fon Korfui, o netrukus dvarą įsigijo kunigaikščiai  Giedraičiai, valdę jį iki 1830 m. Dvarui tuos du šimtmečius priklausė  200-300 hektarų žemės.
Tais laikais kaimo niekas nevadino Žemaitkiemiu, o tik Babcinà, Babcýna, Babtinė, Babtynė, Babtiniai ir Babtynas. Mindaugas irgi kategoriškai prieš tą antrajį grobuoniškai atsiradusį pavadinimą: „Žemaičiai ėjo per Lietuvą, kariavo ir užkariautus kaimus pavadindavo Žemaitkiemio vardu, už tai dabar Lietuvoje 9 Žemaitkiemiai, sakyčiau, toks valdžios neįgalumas, arba visiškas nesirūpinimas istorija, bet man čia visad bus tik  Babtynas“, – pasakoja Mindaugas.

Babtyno dvarui  Žemaitkiemio pavadinimą grąžino paskutinis dvaro šeimininkas – generolas Vladas Nagevičius  čia gyvenęs 1922 – 1944 metais, kuris kaip ir dauguma kitų dvarų naujakurių su senais dvarininkais konfliktavo. Jis buvo gavęs 20 ha žemės už Lietuvos kariuomenės kūrimą o vėliau nusipirko jos dar daugiau, dvare tvarkėsi savaip, bet ne prastai. Prieš jį dvaro šeimininkais po Giedraičių  buvo  grafai Benediktas Emanuelis ir Vanda Tiškevičiai. Jie trečiajame amžiaus ketvirtyje pastatė eklektinius rūmus, tad  XIX a. II pusėje dvarvietėje stovėjo 16 pastatų. Tiškevičių giminė čia šeimininkavo iki Pirmojo pasaulinio karo.

Babtyno dvaras
Babtyno dvaras
Babtyno dvaras
Babtyno dvaras
Babtyno dvaras

Kolekcininko genas - be paaiškinimo

 „Aš nuo mažens mačiau daug nykstančių dvarų ir mane visada jie viliojo. Žinoma, vaiko supratimas kitas, tačiau tai buvo vietos, kuriose man buvo įdomu. Lygiai taip pat dar vaikystėje atsirado motociklai, kiek vėliau – muzika ir filmai. Man kažkaip visada visko reikėjo daug“, – pasakys Mindaugas, kai mes kiek vėliau apžiūrinėsime jo 97 senovinių motociklų kolekciją ir stabtelsime prie  „Viktorijos“ – motociklo, kurį jis gavo dovanų būdamas dešimties, kuris po to sugedo, buvo užkastas į žemė, o atkastas prieš 20 metų. Galima sakyti, kad nuo jo ir prasidėjo kolekcija, ilgainiui išaugusi ir į gana vertingą, ir net retą. Tačiau dvare tai toli gražu ne vienintelė kolekcija: yra daug senovinės žemės ūkio technikos, mašinų, audio tekchnikos, muzikos instrumentų, etnografinių daiktų – viską išvardinti sudėtinga. „O namuose dar ir kasečių bei vinilų“, – priduria pašnekovas, nelabai ir pats supratęs, iš kur jame tas kolekcininko genas.

Bet grįžkime Babtyno dvaro rūmus, kurie  prieš dvidešimt metų tapo Mindaugo namais. Negali sakyti, kad tai buvo spontaniškas pirkinys, tačiau pats pašnekovas  sako, kad be Dievo, Viešpaties ar visatos  įsikišimo – čia jau kaip kas pavadins – tiesiog nebūtų įvykę tai, kas įvyko: dvaro sandoris. Nualinto, nukarūnuoto ir suniokoto dvaro, kuriame dar nuo pokario laikų  buvo kolūkio apylinkės kontora ir daugiabutis namas ir vos ne iki pačių rūmų durų driekėsi daržovių lysvės ir bulvių vagos, o kažkuriame iš rūmų kambarių tiesiog ruošė ėdalą gyvuliams – šlovinga dvaro istorija buvo paskandinta skurdžioje tuomečio gyvenimo buityje.

Babtyno dvaras
Babtyno dvaras
Babtyno dvaras
Babtyno dvaras

Svirne eksponuojamoje motociklų kolekcijoje 97 egzemplioriai, savo metus skaičiuojantys nuo 1920 iki 2000. O kadangi dar trys yra pas sūnų, tai iš viso jau ir visas 100. Pirmasis motociklas "Viktorija" įkurdintas pagarbiai ant sienos, nes nuo jo prasidėjo visos šios kolekcijos pradžia, arba bent jau dešimtmečio berniuko meilė šiai susisiekimo priemonei. Mindaugas motociklus ne tik kolekcionuoja, bet yra ir aistringas keliautojas. Sukarti kelis šimtus kilometrų, stabčiojant gražiose Lietuvos vietose, ir būtinai, dvaruose vienas iš jo pomėgių. Kaip ir lankytis ten, kur parduodami sendaikčiai ir antikvariatas - juk kolekcijos yra nuolatos pildomos.

Babtyno dvaras
Babtyno dvaras
Babtyno dvaras
Babtyno dvaras
Babtyno dvaras
Babtyno dvaras

Nematomo pasaulio pagalba

Kai Mindaugas Šventoraitis 1999m. aukcione įsigijo šį dvarą, kaip pats sakė dėl geros lokacijos, netoli Kauno ir  20 kilometrų jei tiesiai nuo gimtinės, tik kitam upės krante, pats išsigando, nuo ko reikės pradėti čia kurti dvaro ir savo gyvenimą. Tačiau šiandien jis jau žino, kad kai turi misiją ir tikslą, o gal tiesiog intenciją padaryti kažką gero ir beveik neįveikiamo, tau į pagalbą ateina vėlgi tas nematomas pasaulis.

„ Mano verslas klestėte suklestėjo, man sekėsi viskas, ko tik imdavausi, pinigai tekėjo kaip upe. Aš ėmiausi dvaro atsatymo su rimta komanda ir labai atsakingai. Nenorėjau nieko sugadinti, norėjau tik išsaugoti. Sekėsi tiesiog puikiai. O kai padariau visus didžiuosius  planuotus darbus ir pinigai kažkaip tolo – nutolo. Atrodo, kad man jų buvo skirta šiam projektui įgyvendinti. Iš viršaus, iš dangaus, nežinau iš kur, bet man nereikėjo pas nieką ir nieko prašyti, į jokius fondus kreiptis, mano fondas buvo iš aukščiau. Įsitikinau ir negaliu šiandien netikėti, kad nuo žmogaus mažai kas priklauso. Juk mes linkę visur vadovautis protu, o mūsų protas tai mūsų patirtis, o tos patirties  palyginus su viso nematomo pasaulio išmintimi, tiesiog žiupsnelis. Bet to nematomo pasaulio niekas nesupranta ir visi bijo, dar daugiau – netiki,  o kai pasigilini,  tai vieną dieną supranti, kad tas pasaulis tau gali be galo padėti. Todėl aš dabar jau tikiu: kas turi įvykti, tas įvyks“, – nusijuokia.

Babtyno dvaras
Babtyno dvaras
Babtyno dvaras
Babtyno dvaras
Babtyno dvaras
Babtyno dvaras
Babtyno dvaras

Įvyko per tuos metus dvare visko daug. Jis buvo rūpestingai ir protingai atstatytas, dvaro rūmais padalinti tarsi į dvi dalis: šeimininkui gyventi ir renginiams vesti, atsirado žavingi tų kambarių interjerai, pilni tikrų senų daiktų ir meno; aplinka buvo sutvarkyta, erdvės užgyventos čia buvusių renginių ženklais; kolekcijos stojo į joms skirtas vietas; dvaro klojime suskambo koncertai; apylinkėse – pakilo į dangų aitvarai; į pagalbą gamtai – atėjo „Land Art“ menininkai su savo idėjomis;  seminarai ir konferencijos vijo vieni kitus, čia buvo filmuojami filmai ir fotografuojamos vestuvės – tai tapo be galo gražia ir daugybei iniciatyvų atvira vieta. Tačiau čia niekas nesublizgo žvilgesiu, kurio galbūt kažkada dvare ir netrūko, bet tik ne dabar; čia niekas neišlygino sienų iki vandens paviršiaus lygumo; nepaslėpė senutėlių lubų balkių; čia niekam niekada nepasirodė, kad reikėtų daugiau „povo plunksnų“, nes čia dvaras. Mindaugas čia tiesiog susikūrė jaukią savo buitį,  o visas dvaras tapo absoliučiai visiems atvira ir lankytina vieta…be bilietų.

Babtyno dvaras
Babtyno dvaras
Babtyno dvaras
Babtyno dvaras
Babtyno dvaras
Babtyno dvaras
Babtyno dvaras
Babtyno dvaras
Babtyno dvaras

Kažkokia panaši dvasia Babtyno dvare sklandė ir Nagevičiaus laikais. Generolas buvo didelis intelektualas, mokėjo daug užsienio kalbų, todėl mėgo bendrauti. Pavyzdinis dvaro ūkis garsėjo erdviomis arklidėmis, kuriose buvo laikomi veisliniai žirgai. Ūkio reikalus tvarkė ūkvedys, nors ne prasčiau visus reikalus išmaniusi ir generolo žmona Veronika Nagevičienė. Šeimininkai propagavo gražias liaudies tradicijas. Mėgstamiausia jų šventė – Joninės, į kurias suvažiuodavo Kauno inteligentija ir valstybės vadovai. O ir šiaip savaitgaliais, nusamdęs garlaiviuką, jis Nevėžiu atsigabendavo svečių iš Kauno – aktorių, dailininkų, muzikų, poetų. Čia vykdavo banketai valstybės pareigūnų ir užsienio svečių garbei.  1933 m.liepos 19d., atvežus lakūnų S.Dariaus ir S.Girėno kūnus, Babtų valsčiaus organizacijoms nusprendus , (joms vadovavo generolas V.Nagevičius) nutarta pagerbti lakūnų atminimą, atstatant sugriuvusį paminklą – kryžių ant Stabaunyčios kalno netoli Babtyno dvaro, kitame Nevėžio upės krante. Beveik tris mėnesius jis buvo restauruojamas. Per iškilmes atskrido trys lėktuvai. Žemai skrisdami, jie padabino paminklą gėlėmis ir vainikais. Ši graži tradicija per dideles šventes tęsiama ir dabar.

Babtyno dvaras
Babtyno dvaras

Išblizginta istorija - sugadinta istorija

„Visada galvojau, kaip maksimaliai išsaugoti dvaro autentiką ir neturėjau jokių egoistinių lūkesčių. Sakiau ir sakysiu, kad  esu šio nuostabaus  dvaro patarnautojas ir sargas, – sako Mindaugas, kai prispiriu rasti atsakymą, kodėl jo dvaras „nenulakuotas“.

 „Esu apvažiavęs daug dvarų, yra dvarų, kuriuos lankau kasmet: žiūriu kaip griūva vieni, domiuosi kaip restauruojasi kiti – man ši tema labai įdomi. Kartais užeinu vidun ir nusiviliu: keli barokiniai baldeliai ir blizgios sienos – nėra nei ką žiūrėti, objekto neliko. Geriau jis būtų be langų ir durų, bet bylotų istoriją. Todėl visada klausiu: kam gadinti gražius senus daiktus juos  blizginant iki naujumo, kai yra prigaminta tiek daug  naujų daiktų ir mes juos galime pirkti kada tik norime. O aš pats visada buvau tos nuomonės, jog istoriniame objekte turi matytis istorija, o jeigu jos nesimato, tai objektas tampa tiesiog nieko vertas. Išblizginta istorija – sugadinta istorija. Taip mąstantys žmonės geriau nusipirktų sklypą, pastatytų gražų namą ir pradėtų kurti savo istoriją. Taip va atsirastų kokio Antano istorijos pradžia, ja džiaugtųsi vaikai ir anūkai. Žinoma, dar geriau būtų, jei tas namas nesugadintų kokio miesto architektūros, kaip kad nutiko per pastaruosius dešimtmečius, kai buvo pristatyta daugybė neskoningų namų.  Tik visai neseniai turtingesniuose kvartaluose daugiausiai prie Vilniaus, pradėjo atsirasti skoningi namai. Beje, nors mano dvare dirbo puiki specialistų komanda:  du architektai, dizaineris, dailininkas, konstruktorius, pats taip pat žiūrėjau viską nuo rūsių iki kaminų, tad galiu daba visus norinčius pakonsultuoti ir nemokamai – tapau tikru dvarų restauracijos ekspertu“, – paveldo išsaugojimo filosofija pasidalino Mindaugas Šventoraitis.

Ta pačia filosofija jis vadovaujasi ir saugodamas savo techninio paveldo kolekcijas.  Jo motociklų ir kitos technikos kolekcija taip pat neblizga, bet kai kurie kelių dešimtmečių objektai dar puikiai veikia ir pasitarnauja netgi dvaro buityje.

Babtyno dvaras
Babtyno dvaras

Gera aura - Babtyno dvaro dovana

Tokio pagarbaus praeičiai požiūrio grąža ta, kad  Babtyno dvaras neprarado savo geros dvasios ir čia labai jauku gyventi. Aštuoni jo kambariai  skirti šeimininko patogumui. Juose netrūksta jaukumo, gero skonio, asmeninių prisiminimų ženklų, meno ir visur kur plevenančios romantikos. Jokio kičo, jokių padirbinių – nieko netikro. Iš tiesų yra kur paganyti akį – sakytum muziejus. Ši vieta atvira daugybei Mindaugo bičiulių, bendraminčių, čia gimusi ne viena kūrybiška mintis. „Planuoji per vasarą vieną koncertą, o įvyksta septyni. Man tai patinka, mane tai žavi“, – juokiasi Mindaugas.

„Gal todėl, kai prieš tris metus, įvykus gyvenimo pokyčiams, susiruošiau Kanaruose kilometro aukštyje pirkti namą  su dviem vynuogynais, šis sandoris visgi neįvyko – nežinau gaila šiandien dėl to ar ne. Bet dvaras manęs nepaleido. Aš dvarui reikalingas, nes neįsivaizduoju, kas jį geriau prižiūrėtų. Pajaučiau, kad neturiu jėgų ir negaliu jo palikti – per daug čia investuota gyvenimo, per daug visko sukurta. Visi žino, kad kol esu čia, jokie remontai  nebus daromi, o kai jau išeisiu,  labiau tikiuosi, kad jį prižiūrės mano sūnūs. Vienam tai labai patinka, kitam – mažiau, bet vertybės mūsų visų panašios. Pasakiau jiems kad parko kampe, kur yra toks tarsi panteonas, mane užkasat, o namai kol aš gyvas turi išlikti tokie: jei tu matai istoriją, tai jos uždažyti neturi teisės“, – sakė Mindaugas, prieš penkerius metus pardavęs verslą ir dabar besijaučiantis visiškai laisvu žmogumi.

Dabar Babtyno dvarui priklauso 40 hektarų žemės, yra išlikę 5 pastatai, kiemas erdvus, o jau žvilgsnis tai iš viso gali tolti tolių toliais.  Pavasaris siaučia visa savo galybe. Smaragdu žvilga nupjauta žolė, Mindaugas paleidžia naujai rengiamą fontaną prieš rūmus, į dangų kyla drąsios vandens čiurkšlės, pro praviras kluono duris nuo didžiulio ant sienos pakabinto aitvaro žvelgia Kunigunda Giedraitytė, kažkur Varšuvoje palaidota šio dvaro kunigaikštytė – istorija ir šiandiena visai šalia.  Mes stovime prie Nevėžio senvagės, prieš akis jauki kalvelė, apsupta vandens,  su ant jos įrengta pasisėdėjimų vieta – viena iš daugelio. Šeimininkas prisimena kaip kažkada čia pakilo vanduo ir išplaukė  visos žuvys. „Gaila“, – atsidūsta. Visada gaila kažką prarasti ir kažko netekti. Tačiau, kai tiek daug lieka, ir laimės lieka daug.

Babtyno dvaras

„Taip, aš laimingas. Kažkada net negalėjau pagalvoti, kad taip gyvensiu. Kad turėsiu viską, ko noriu, keliausiu kur noriu, bendrausiu su kuo noriu ir dar… nereikės eiti į darbą.“, – nusijuoka garsiai Mindaugas Šventoraitis ir sunku tuo nepatikėti. 

Babtyno dvaras
Babtyno dvaras

Babtyno dvaro pagrindiniai rūmai po rekonstrukcijos pritaikyti gyvenimui. Įrengta 15 kambarių, 4 vonios, 2 virtuvės, pokylių - koncertų salė, paveikslų galerija, žaidimų kambarys - šachmatinė, biblioteka. Visi kambariai, kaip, beje, ir prieš šimtmešius, turi pavadinimus. Vieni pakrikštyti turi istorinisu pavadinimus, kaip pvz. avių, kiti pavadinti draugų arba savininkų vaikų vardais. Kluonas įrengtas kaip vasaros koncertų salė, jame telpa 1000 žmonių, taip pat jame yra senovinės žemės ūkio technikos ekspozicija. Tvartas beveik sugriuvęs ir laukia savo atstatymo eilės.

Rasa Žemaitienė Silvijos Žemaitytės nuotraukos Istorinė medžiaga iš www.senasdvaras.lt

Tags: No tags

Rašyti komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus rodomas viešai. Prašome užpildyti visus privalomus laukelius.