Taip ramiai, elegantiškai, bet užtikrintai tu dengi stalą. Balta staltiese, porceliano baltumu ir stiklo žvilgėjimu. Ne bet kaip. Su viltim, su tikėjimu, su žinojimu: sės artimiausi. Ne dažnai taip būna. Išbarstė visus gyvenimas, nutiesė tolimiausius kelius amžinai iš namų ir taip retai… namo. Todėl, kai visi susirenka, jauku turi būti iki tobulybės, jauku turi būti taip, kad nebūtų niekur jaukiau. Ne per saldu, ne per tiesmuka, bet ypatinga. Saulės spinduliai turi tiksliai atsimušti į lėkščių auksą ir nusiristi saulės zuikučiais per visą stalą. Ryto šviesa turi pripildyti taures kažkuo daugiau nei gėrimu. Ypatingo sekmadienio šiluma turi nusileisti tiesiai iš dangaus ir pražydinti porceliano gėlių mėlį. O tas indų mėlynumas, su lašu aukso ar sidabro… „Tai iš tiesų nepakartojama“, – pagalvoji tu ir gurgždančia lino šluoste nuvalai nematomą puodelio dulkę. Paskui paimi pavasario linkėjimą – pūkuotą kačiuką ir suriši nėrinio ažūru šaukštelio draugijon. Gražu. Pavasario žiedai šalia porceliano istorijos: kas trapiau, ir kas jaukiau, kas gražiau, ir kas mieliau. Rasotų tulpių skruostus glosto kačiuko švelnumas ir nieko, visai nieko per daug nėra ant stalo. Po kiek laiko liks užpildyti jį skalsa ir sotumu, skoniais ir kvapais. Dar – meile. O kai už lango suskambės varpai, o prie stalo – sidabras ir stiklo ledu nusiris vyno ašara, kai pasigirs skylančio margučio garsas, ir garsas to, kuris laimėjo prieš visus, nes neskilo, Tu apžvelgsi saulės nutviekstuosius ir pagalvosi: Velykos. Mano Velykos čia. Su artimų artimiausiais.
Nuotraukose – plonojo porceliano pusryčių-pietų rinkinys su mėlynomis gėlytėmis ; Hutschenreuther/ Arzberg, Bavaria; tarpukaris 1918-1945m; pagal formas – tai labiau 2-3 dešimtmetis. Porceliano su aukso dekoru pietų servizas – Winterling/ Kirchenlamitz, Bavaria; pagamintas maždaug 1950 m.
Gražausi servizai per Velykas turi išrikiuoti ant baltomis staltiesėmis dengtų stalų. Mes užsiskubėjome ir dažnai nesureikšminame to, kas yra reikšminga, arba kas turi būti reikšminga – estetikos ir grožio. O juk tai svarbu, tai teikia gyvenimui naujų skonių, akiai – malonumo, priverčia stabtelėti ir pajusti kitokį maisto skonį Todėl labai reiktų turėti puikų, kokybišką, antikvarinį ar vintažinį servizą. Na, gerai, gali būti ir visai šiuolaikiškas, bet geros kokybės, skoningas ir kažkuo išskirtinis. Tik Jūsų namams ir Jūsų vaišėms. Visada ieškokime savo daikto, o ne tokio, kokį turi kiti.
Nuotraukoje – 6-8 dešimtmečių stiklo indai iš Vokietijos ir tuometinės Jugoslavijos.
Velykų stalo serviruotė galėtų būti ypač lengva, jei ant stalo atsirastų daug stiklo indų. Kad ir labai skirtingų, įvairių laikmečių, ištrauktų iš senų indaujų ar bufetėlių. Tokiuose induose mes galėtume merkti gėles, sudėti margučius, sviestą, padažus ir saldumynus. Prisimenate stiklines sausainines ant kojyčių? Žalsvas, melsvas, rausvas, gelsvas, baltas, nuo vestuvinių stalų prieš kokius 30-50 metų? Jose būdavo sudėti glazūruoti grybukai, riešutų kekės, cukruotos braškės ir kitokie saldumynai. Tokios sausaininės gali tapti jaukiu Velykų stalo akcentu ir dabar. Ištraukime stiklą į saulės šviesą, lai ant Velykų stalo šoka saulės zuikiai.
Nuotraukoje – baltas su auksiniu dekoru plonojo porceliano kavos servizas; Thomas, Bavaria; 1959-1977m.
Kur desertai, ten kavos ir arbatos indai. Gražūs, stilingi, skoningi, šventiniai. Antikvariatuose ir vintažinių daiktų parduotuvėse jų yra tiesiog nuostabių, kokybiškų, išskirtinių, palyginti nebrangių ir labai dažnai – žinomų gamintojų. Laikas atsinaujinti ir laikas suspindėti. Dar – pagaminti desertą ir, žinoma, nusimarginti margučių.