graviūra

GRAVIŪRŲ PASLAPTYS

Dr. Eugenijus SKERSTONAS

Graviūrų tema nėra tokia paprasta, kaip gali pasirodyti iš pirmo karto. Kai perkame dailią nedidukę graviūrą namams papuošti, net nepagalvojame, kad leidžiamės į avantiūrą, kuri gali ir džiaugsmingai nustebinti, ir nuvilti. Turbūt ne vienas bent kartą bandęs tą daryti savęs klausė: ar tai apskritai menas? Kita vertus, šiais laikais, kai vaizduojamosios dailės kūrinių, ypač autorinių senųjų tapybos darbų, kolekcionavimas – itin brangus malonumas, savo interjero puošyba graviūromis – puiki ir daug malonumo akims bei sielai teikianti alternatyva. Ir kaina patraukli daugeliui meno gerbėjų.

graviūra
Didžioji tauriųjų elnių medžioklė. Nutapė Berghem; graviravo Aliamet. Paveikslas dedikuotas Monsinjorui, Prancūzijos perui, maršalui, Noailles kunigaikščiui.

Ar graviūra – meno kūrinys?

Pradėkime nuo grafikos. Tai vaizduojamosios dailės šaka, sudariusi prielaidas serijiniu būdu dauginti iliustracijas, paveikslus, taip pat visuotinai suprantamas, simbolines figūras (skaitmenis, rašmenis), nes kuriant grafikos kūrinį taikomos įvairios kokio nors piešinio, raižinio ar atspaudo (kitaip – estampo; pranc. estampe) dauginimo technikos. Dažniausiai graviūras galime rasti ant popieriaus: tai knygų iliustracijos, ekslibriai (atspaudai, žymintys, kam priklauso knyga), meniški heraldiniai (valstybių, miestų, kilmingų giminių, šeimų) ženklai, monogramos. Tačiau graviūrų galima aptikti ir ant metalo, medžio ar kito tam tinkamo paviršiaus. Grožėtis graviūromis gali visi menui neabejingi žmonės, tačiau tiems, kurie nusimano apie sudėtingas jų išsaugojimo sąlygas, žino šių puikių meno kūrinių paskirties, kilmės,  paplitimo istorijas, kelionė po graviūrų pasaulį teikia iš tiesų daug malonių akimirkų.

Šv. Luko gildijoje – geriausi

Pirmosios religinio turinio graviūros pasirodė XIV a. arba XV a. pradžioje, o rimtesnės serijos – tik XVI šimtmetyje, kai atsirado Antverpeno graviruotojai, vėliau dominavę pasaulyje. Tai buvo tikri menininkai, kurie dirbo drauge su to meto garsenybėmis – didžiaisiais dailininkais. Tuo metu graviūros buvo pasirašomos (signuojamos) graverio – spaustuvininko. Čia prisimintina ir Haarlem’o mieste įsisteigusi Šv. Luko, tapytojų globėjo, gildija, kurioje būrėsi profesionalūs Flandrijos, Reino upės baseino ir Prancūzijos dailininkai, vėliau tapę pasaulinėmis garsenybėmis. Žinoma, kitose šalyse taip pat būta puikių šio unikalaus amato meistrų, tačiau jie nepasiekė tokių meninių aukštumų ir pripažinimo kaip Šv.Luko gildijos tapybos meistrai.

Popieriaus istorija – graviūrų istorijos dalis

Minėtu Renesanso laikotarpiu plačiai paplinta ir popieriaus naudojimas, pradėtos raižyti pirmosios medžio plokštės, kuriomis naudotasi darant raižinių atspaudus. Graviūrų istorija neatsiejama nuo popieriaus istorijos. Iki krikščioniškųjų laikų, iki pat Vidurinių amžių knygos buvo rišamos iš pergamento lapų. Vėliau išplito rankraštines knygas primenantys, iliuminuoti inkunabulai. Nuo XII a. graviūrų atspaudams paprastai buvo naudojamas rankų darbo popierius su vario siūlų tinkleliu, skirtu skystai plaušinei masei sulaikyti; jo gamyba Ispanijoje ir Italijoje (nuo XIV a. ir visoje Europoje) sudarė prielaidas aktyviai kurti graviūras ir platinti jų atspaudus. Maždaug XVIII a. viduryje Anglijoje, o po kelių dešimtmečių Prancūzijoje, pasirodo aukštos kokybės medžiaga, plonesnė nei pergamentas – gimusio negyvo veršelio oda. Be to, naudotas ir plonumu bei trapumu išsiskiriantis vadinamasis ryžių popierius. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje popieriaus gamybai pradėta naudoti mažai kam žinoma medžiaga – sudžiovintų gyvulinių klijų (želatinos) lakštai, ant kurių buvo tapomi paveikslai ir spausdinamos graviūros (net ir dabar kolekcininkai klysta manydami, kad ši medžiaga – tai gerokai vėliau celiuliozės acetato pagrindu išrastas plastikas ar net celiuloidas). Graviūrų siužetai buvo perkeliami ir į šilko audinį.

Įsigyti vertingą graviūrą – tikras iššūkis

Žmones visada domino ir domins investavimo objektai. Kaipgi su graviūromis? Esu ne kartą rašęs apie investavimą į meno kūrinius, tai plati tema. Domėjimasis graviūromis, jų rinkinių formavimas ir gyvenamųjų rezidencijų bei namų interjero puošyba – veikla, kuri, tiksliau, laikytina intelektine, nei investicine. Graviūros praturtina namų interjerą suteikdamos jam ne tik ypatingo puošybiškumo, bet ir jaukumo. Namų, kuriuose grožimasi graviūromis, šeimininkus iš tiesų galima laikyti meną mylinčiais ir suprantančiais jo reikšmę žmonėmis. Bet grįžkime prie investavimo. Taigi graviūra (mūsų terminais kalbant – medžiagiškoji laikmena – medžio, metalo ar akmens plokštė) laikoma autentiška, jeigu ją sukūrė (išraižė) ir atspaudus (estampus) atspaudė pats jos autorius. Jei šios aplinkybės įrodytos, tai svarbiausią atributavimo (meno kūrinio priskyrimą autoriui) ir kainos kriterijų jau turime. Tuo tarpu į meno rinką patenkantys atspaudai (dar vadinami reprodukcinėmis graviūromis) įsigyjant privalo būti įvertinti žinovo arba specialisto, jeigu tikimės svarbios investicijos, o ne todėl, kad gražūs. Rinkoje siūlomi ir tokie atspaudai, kurie yra originalai, nes jų kilmės vieta žinoma, bet jie ne autentiški kūriniai, ir klastotės – apgaulingi kūriniai, parduodami kaip autentiški arba originalūs. Kaina – pardavėjo ir pirkėjo susitarimo dalykas, patvirtinamas kokiu nors pateisinančiuoju dokumentu (čekiu, kvitu, sąskaitą-faktūra, rašytine sutartimi). Mažiausiai abejonių kelia aukcionuose parduodami meno kūriniai. Senosios graviūros (atspaudai) ne tik intelektualių meno žinovų ar rinkinių formuotojų taikinys – jos originalumu išsiskiriantis namų puošybos elementas, nuo senų laikų solidi dovana garbingų jubiliejų, krikštynų ar santuokos proga.

graviūra

Arbelos arba Gaugamelų mūšis (331 m. prieš Kristų). Graviūros fragmentas. Charles Le Brun‘o pavaizduotas kariaunų išsiskirstymo epizodas, kai Aleksandro Didžiojo vadovaujamiems makedoniečiams pasiekus triuškinamą pergalę prieš itin galingą Persų imperijos kariuomenę. Už didžiojo karvedžio matomas pranašas Aristandas ir pergalę pranašaujantis erelis.

graviūra

Burinis laivas. Nutapė Ozanne.  Nr. 22 Ich. Georg Hertel, raižė. Aug: Vind:

Graviūrų kainų labirintai

Įsigyti originalią graviūrą (atspaudą) nėra taip paprasta, kaip atrodytų iš pirmo žvilgsnio: meno rinkoje plačiai paplitusios klastotės arba vėlesnės reprodukcijos, todėl nesinaudojant išsamiais katalogais ar kitais patikimais informacijos šaltiniais, rizikuojama suklysti. Įsigyjant graviūras būtina itin atidžiai patikrinti, ar jos atitinka originalų formatą, popierių, numeravimą, signatūrą. Patartina įsigyti mažesniais numeriais, tai yra pirmąsias, žymėtas graviūras. To paties vaizduojamosios dailės kūrinio originalios (žinomos kilmės vietos) litografijos (atspaudai nuo raižytos akmens plokštės) gali būti gerokai pigesnės nei vario raižinių atspaudai. Įsigyjant senesnio laikmečio (XVIII, XIX ar XX a. pradžios) atspaudus, pardavėjui derėtų užduoti bent jau šiuos klausimus: kaip vertinamas dailininkas (autorius) ir kokiuose muziejuose arba galerijose yra jo darbai. Naujausių laikų autorių atspaudai įsigyjami pasidomint, kokio kūrybinio laikmečio darbas (ankstyvojo, brandaus, vėlyvojo), ar tema autoriui būdinga, tipiška, kokio masto parodose dalyvavo, ar gerai perkami jo darbai, kur randama informacija apie autorių (išsamiuose kūrybos aiškinamuosiuose arba aukcionų bei parodų kataloguose, monografijose, įskaitant patikimus elektroninius jų variantus), ar jis atstovaujamas galerijos, kokia jo svarba ir kt. Išsamiuose kataloguose, kurie neretai patys vertinami kaip knygos meno kūriniai, pateikiama visa žinoma, su dailininko gyvenimu, kūrybine veikla bei parašų kaita susijusi informacija. Daug žinių gali suteikti galerininkai, neretai globojantys jaunus, gabius kūrėjus bei meistrus.

Ką turėtume perskaityti?

Ir šiandien Europos antikvariatuose dar įmanoma surasti įvairaus formato, įvairia technka sukurtų graviūrų, kurių kaina nuo 50 iki 600 eurų (ne itin retų) ir iki kelių tūkstančių eurų – didelio formato, geros būklės, retų, todėl brangiai įvertintų. Įspūdžiui sustiprinti graviūrų būta ir spalvintų, todėl gerokai brangesnių. Grafikos darbų kainos įvairios, todėl būtina bent įsivaizduoti, kokie veiksniai ar savybės lemia jų vertę, darančią poveikį kainai meno kūrinių rinkoje. Deja, tokių veiksnių, vadinamųjų kainų parametrų, nedaug:  amžius (kuo senesnė, tuo brangesnė ir, tikėtina, retesnė); fizinė būklė; spaustuvė (atspaudo kilmės vieta) ir skaičius. Pastarasis – visiška mįslė, kurią įminti gali tik profesionalus menotyrininkas, savo srities ekspertas. Senosiose graviūrose jų duomenys būdavo nurodomi apačioje po atspaudo vaizdu, bet neperžengiant jo formato. Iš nuorodų sužinoma, koks autentiško graviūroje perteikto paveikslo kūrėjo vardas, raižytojo vardas, raižymo metai, kilmės ir (arba) tuometinė originalo buvimo vieta. Lakštai (estampai) pradėti numeruoti kairėje pusėje, apačioje, po pasvirojo brūkšnelio nurodant visą tokių pat lakštų skaičių XIX a. viduryje (išskyrus raitelių mokslams skirtus graviūrų sąsiuvinius, kurie dar XVIII a. buvo ne tik numeruojami, bet juose, vaizdo lauke, būdavo nurodomi kilmingų  personažų titulai ir vardai). Tačiau dažnai meno rinka neaiški (įskaitant ir Lietuvos) ir meno kūrinio vertė joje susiformuoja veikiant nepaaiškinamiems veiksniams. Vienas jų – mados fenomenas. Sakykime, jei kokį nors kad ir nelabai garsaus muziejaus meno kūrinį įsigyja autoritetinga galerija arba žinomas, visuomenėje pripažinimą pelnęs asmuo, tai jis ir tampa „poveikio darytoju“ arba „nuomonės formuotoju“. Tenka apgailestauti, kad ne itin kompetentinga nuomone  pasitikima nesvarstant, jos paisoma rizikuojant įsigyti visai kitos vertės, nei tikimasi, meno kūrinį. Graviūrų įsigijimas internetu – loterija, nekvestionuojamas pasitikėjimas ir, žinoma, rizika. Ne kartą minėjau, kad internetas – pati palankiausia terpė nesąžiningai prekybai klastotėmis. Įsigydami graviūras internetu, pardavėjui, deja, negalėsite užduoti minėtų klausimų, nes jis – anonimas, netgi  – fantomas

Graviūrų turinys kaip paveikslų

Meno kūrinių ant popieriaus turinys labai įvairus – tai žemėlapiai, kurie Lietuvoje yra itin mėgstami kolekcininkų (ypač tokie, kurie susiję su mūsų kraštu), tai pat peizažai, pastoralinės scenos, architektūriniai kaprisai (pastatų, griuvėsių, kitų architektūros elementų fantastinės kompozicijos, tapomos ne iš natūros, o pasitelkiant vaizduotę), mitologiniai siužetai ir Biblijos istorijos, batalinės scenos, portretai, kitaip tariant, turinys visiškai toks pat, kaip garsiųjų tapytojų paveikslų, nes būtent šie buvo graviruojami vadinamuoju veidrodiniu principu ir „perkeliami“ į atspaudus (estampus). Skirtingose šalyse vaizdai skyrėsi, neretai jie buvo susiję ne tik su dailininko žinomumu, literatūrinių siužetų populiarumu, bet ir su laikmečio pomėgiais, madingomis namų puošybos tendencijomis. Ypač įspūdingos didelio formato senosios graviūros, dažniau pasiekiančios mus iš XIX a. pradžios, gerokai rečiau – iš ankstesnių laikų.

Graviūrų technikos - pačios įvairiausios

Labiausiai paplitusios autorinės giliaspaudės technikos – raižinys, ofortas, sausoji adata, litografija, akvatinta, mecotinta (arba juodoji maniera). Pasirodžius fotografijai, juodosios manieros atsisakyta dėl jos sudėtingumo. Graviruojamas, raižomas akmuo, bet ne visuomet – ant kalkinio akmens gali būti piešiama riebaline medžiaga (esmė – vandens ir riebalų nesuderinamumas). Akmuo nurašalinamas ir spaudžiami atspaudai. Dažna spauda intaglio technika (metalo – cinko arba vario -plokštės raižymas), taip pat  serigrafija, tai yra šilkografija – trafaretinės spaudos būdas, kai piešiama dažais ant tampriai įrėminto šilkinio tinklelio. Plačiai paplitusi fotograviūra (kitaip – heliograviūra), taikant šį būdą naudojamasi specialiu, chemiškai apdorotu popieriumi, spaudos forma gaunama atvaizdo diapozityvą perkeliant ant vario plokštės.

Saugoti nėra paprasta

Graviūrų kaip ir kitų meno kūrinių, saugojimo būdai susiję su keistomis aplinkybėmis: itin didelės vertės, retos ir, ko gero, gražiausios graviūros (jų atspaudai) neturėtų būti eksponuojami atvirose, saulės apšviestose patalpose, nes spinduliai ir drėgmė – didžiausi graviūrų priešai, su kuriais reikėtų aršiai kovoti. Jeigu visgi kūrinius reikia pervežti arba eksponuoti, ypač svarbu žinoti, kaip jie turėtų būti įrėminami ir kokiomis sąlygomis vežami. Antirefleksiniai stiklai – vienas iš rekomenduojamų apsaugos būdų. Mažiau vertingi atspaudai gali būti apsaugomi paprastu stiklu. Nors įrėminimas daugeliui mėgėjų atrodo bene vienintelis ir patraukliausias graviūros (atspaudo) apsaugos būdas, jis nėra pageidaujamas profesionalų ir žinovų: graviūras patartina laikyti nerūgštinio popieriaus aplankuose, sudėliotuose į specialų nedidelį, šiam tikslui skirtą ir ėdžias primenantį stovą arba gulsčias komodos stalčiuose.

graviūra

Iliustracija iš albumo “Œuvres de la Rochefoucauld”. Librairie Hachette et Cie. Paris, 1883m.

Pirmenybę – graviūrai

Graviūrą (atspaudą) taikyti prie rėmo, kad ir labai vertingo, nevalia. Rėmas turi būti taikomas prie graviūros, išsaugojant lakšto visumą, įskaitant „laukus“, kurie negali būti mažinami (!). Siekiant graviūrą (atspaudą) užfiksuoti, jokiu būdu negalima naudoti klijų, lipnios juostelės, taip pat jos paviršiaus liesti plika ranka, tam skirtos plonos medvilninės pirštinės. Daugelis paveikslų rėmintojų menkai numano, kaip būtina rėminti vertingas graviūras, todėl užsakovui verta žinoti ir pačiam nurodyti rėminimo būdus ir apipavidalinimo sąlygas (konservavimo normas). Jeigu visgi graviūrą nuspręsta įrėminti, patarimo reiktų klausti tik muziejuje dirbančio, senosios grafikos fondų arba kalkografijos skyriaus eksperto. Įrėmintos graviūros turėtų būti kabinamos laikantis įprastų vaizduojamosios dailės kūriniams taikomų taisyklių, pavyzdžiui, didesnio formato kabinama aukščiau, mažesnio – žemiau, visuomet laikantis simetrijos principo, toli nuo šilumos ir drėgmės sklaidos šaltinių, taip pat vietų, kuriose galimi skersvėjai. Druska paveiki gaviūroms, todėl sąlytis su druskų prisotinta aplinka joms pražūtingas. Taigi, jei ne muziejuose arba specializuotose galerijose, graviūros įprastai eksponuojamos namų darbo kabinetuose, svetainėse, rečiau – koridoriuose (nebent erdviuose), tačiau svarbiausioji eksponavimo sąlyga – prieblanda ir sausa aplinka.

Transportavimas rizikingas

Graviūrų pervežimas – rimtas išbandymas. Tinkamiausia vežti ištiesintus (plokščios padėties) atspaudus, juos patalpinant tarp dviejų storų nerūgštinio popieriaus lapų arba voke, papildomai apsaugant plastikiniu voku. Surišti lengvai atplėšiama, skirta specialiai meno kūriniams skirta lipnia juostele. Dar vienas iš patikimų būdu – pervežimas tūtoje iš kieto nerūgštinio popieriaus arba plastiko. Tačiau būkite dėmesingi – ne visas graviūras galima susukti! Kategoriškai draudžiama sukti tas, kurių spaudai naudotas tirštas rašalas (tarkim, tam tikrų serigrafijų), nes jis gali sutrupėti. Atspaudą ištraukus būtina kuo greičiau jį ištiesinti.

Restauruokime atsakingai

Laikas ir netinkamas elgesys – pagrindiniai dažniausiai neatstatomų sužalojimų veiksniai. Esant rimtiems pažeidimams, graviūras (atspaudus) patartina konservuoti, bet ne suskubti jų restauruoti, ypač nepasitarus su specialistu. Kad netektų gailėtis dėl aplaidumo, kaupiamų meno kūrinių būklė turi būti nuolat tikrinama. Meno kūriniai įsigyjami tam, kad jais būtų grožimasi, todėl dažnam mėgėjui kyla klausimas, ar juos reikia laikyti paslėptus. Sakyčiau, atsakymas priklauso nuo rinkinio kaupimo tikslo. Kad ir koks jis būtų, prieš liečiant atspaudus būtina plauti rankas, nes prisilietimo vietose atsiras geltonos dėmės; juos patariama laikyti už kraštų, jokiu būdu nesmaigstyti, laikytis pirmiau minėtų priežiūros patarimų. Iškilus problemai būtina kreiptis tik į pripažintus, profesionalius restauratorius! Jie žino popieriaus gamybos ypatumus, jo sudėtį, todėl turėdami patirties ir žinių gali nustatyti degradavimo arba padarytos žalos priežastį. Kiekviena problema – unikali, jai išspręsti prireiks savito būdo, gal net neįprasto. Žinotina, kad visais atvejais restauravimas iškraipo natūralią meno kūrinio būklę, nors ir siekiama ją pagerinti. Meno kūrinio vertė po restauravimo taip pat pasikeis: ji gali sumažėti arba pakilti. Galioja paprasta taisyklė – kuo brangesnis darbas (taigi, retas kūrinys), tuo mažiau reikėtų investuoti į jo restauravimą.

Autoriaus archyvo graviūrų nuotraukos.

Comments are closed.