Ne, ne mes atrandame Birutę ULECKIENĘ – HUCK. Ji atranda žurnalą „Vintažo ženklai“ ir paskambinusi, nori sužinoti, kaip dažnai jis eina. Mat gyvena Vokietijoje ir sunku susigaudyti. Taip prieš porą metų ir susipažįstame. Tada jau žodis po žodžio ir paaiškėja, kam Birutei reikia žurnalo. Mūsų temos – jos temos, jos namų stilius, jos meilė. Dar po pusmečio kalbamės su Birute jau Marijampolėje, į kurią ji sugrįžta paviešėti. O štai visai neseniai mūsų bendraautorė fotomenininkė Ramunė Pigagaitė aplanko Birutę jos namuose netoli Baden Badeno miesto ir pagaliau mes turime nuotraukas. Tai, ko gero, ilgiausiai rengtas straipsnis.
Birutės namuose daug gražių dekoro akcentų. O kai kurie iš jų restauruoti netgi pačios Birutės. Skulptūrėlę matomą vidurinėje nuotraukoje Birutė įsigijo be rankos ir ilgai galvojo, kur tą trūkstamą ranką gauti. Lėlių rankos pasirodė per putnios ir netiko. Tačiau kartą ji rado medžiaginį pajacą su porcelianine galva ir rankomis. Viena pajaco ranka puikiai tiko prie skulptūrėlės. O štai arbatos lėlė kreolė ne tik labai sena ir labai įspūdinga, ji tarsi skleidžia kažkokią magišką ir net bauginančią energiją. Trys Birutės draugės visai nenorėjo su ja likti viename kambaryje nakčiai, sakė, jog baugina. O Birutė prisipažįsta, kad jos nebaugina niekas, o jau seni daiktai tai ir visai ne.
Meilės emigrantė
Birutės namai Vokietijoje, bet jau netoli Prancūzijos sienos, viename iš nuostabių Švarcvaldo regiono slėnių. Čia pašnekovė atsidūrė prieš 15 metų ir šypsodamasi pripažįsta, kad tikrai yra meilės emigrantė: ištekėjo už vokiečio ir išvažiavo gyventi į Vokietiją. „Tačiau aš pritarčiau kažkada perskaitytai minčiai, kad iki 50 metų norisi iš gimtinės išvažiuoti, o po 50 – sugrįžti“, – svarsto pašnekovė ir, beje, ji ruošiasi tai padaryti. Sako, jog žada grįžti į savo mylimą Suvalkiją ir gyventi tarp savų. Vyras Reineris, kad ir kaip būtų keista, irgi sutinka Švarcvaldo slėnį iškeisti į Suvalkijos lygumas. Jam patinka Lietuvoje, žada auginti visokiausių gyvuliukų, veisti didžiuosius triušius ir surasti šio užsiėmimo bendraminčių. Gyventi „tarp savų“ Birutei atrodo labai svarbu ir turbūt saugu. Gal todėl, jog emigracijoje turėta visokių patirčių. Patekus į nedidelę slėnio bendruomenę pripažinimo testą išlaikyti reikėjo – visi stebėjo, tyrinėjo ir vertino naująją kaimynę. Tačiau Birutė tikrai ne iš tų moterų, kurios gyventų rankas sudėjusios ir pasiduotų liūdesiui. Juolab, kad turėjo šalia ir gerą draugę – puikiai sutarė su anyta, nuostabia moterim. O kai jau ėmė ieškoti sau mielų veiklų, tai netruko ir rasti. Ir viskas per tą žingeidumą.
Restauracijos pamokos pas prancūzą
Mat pasižvalgiusi po prabangius antikvariatus, pamatė, kiek ten gražių ir ją viliojančių daiktų, bet jau kainos kainos… Kokia išeitis? Pasirodo, jog sendaikčių mugėse ir turguose ar tiesiog paprastesnėse parduotuvėse tokių daiktų irgi galima rasti, tik dažnai jų buklė prastesnė. Reikėjo sugalvoti, kaip įsigyti visko pigiai, o padaryti taip, kad atrodytų brangiai. Ir ką: kartais pats gyvenimas įteikia dovanų. Birutei tokia dovana tapo pažintis su prancūzu antikvaru, kuris užsiiminėjo dar ir daiktų restauracija. Moteris netruko įsiprašyti pas jį mokine ir uoliai du metus buvo šio meistro gizeliu. Per tą laiką be galo daug išmoko, sužinojo, patyrė paslapčių ir netikėčiausių atradimų. Pavyzdžiui, raudona spinta, pasirodo, buvo nutepta jaučio krauju, saugančiu… nuo kirvarpų. Ar ne paslaptis? Tuo pačiu metu Birutė daug ką suprato ir apie žmonių poreikių skirtybes. Štai prancūzai visada rinksis kuo elegantiškesnį daiktą ir norės, kad po restauracijos visada liktų kuo daugiau autentikos, o vokiečiams svarbu, kad baldas būtų beveik kaip naujas, blizgėtų ir būtų masyvus. Pamokos šalia profesionalaus restauratoriaus Birutei padėjo išsiugdyti skonį, daiktų vertės suvokimą, įžvelgti daiktų tarpusavio dermę, stilių skirtumus. Tą metą ji prisimena kaip labai gražų ir prasmingą, suteikusį jai tarsi kitą profesiją. Nors daiktus iki šiol ji restauruoja tik sau.
Namų interjere – vintažas ir antikvariatas
Dar besimokant restauravimo, namai slėnyje ėmė pildytis vintažinių ir antikvarinių pirkinių, kuriuos darbšti lietuvė ir kėlė savo rankomis naujam gyvenimui. Pamažu formavosi savitas namų interjero stilius, kurį šiandien vienareikšmiškai būtų sunku ir įvardinti. Tačiau, kas įdomiausia ir pasitaiko gana retai, pas žmones, kurie mėgsta antikvariatą, Birutės namai neperkrauti ir labai jaukūs. Daiktai parinkti labai apgalvotai, puikiai dera tarpusavyje ir visi skaičiuoja solidų savo amžių. Jokio kičo, jokių padirbinių, jokių kompromisų su laiku. Tarp jų yra ir tokių, su kuriais Birutė niekada neatsisveikins, tai jos mylimieji. Pavyzdžiui, 1880 m. skulptūra be rankos, 1890 m. metų veidrodis su gipsatūra, kurią restauravo pati, arbatos lėlė iš vieno Prancūzijos blusturgio, lėlė kreolė su visiškai autentiškais drabužiais ir keista energetika ir t.t.
Skiautiniai – žiemos terapija
Kitas Birutės pomėgis, atsiradęs irgi Vokietijoje – skiautiniai. Kai kurie jų sukurti netgi iš kaimynų sudovanotų drabužių. Vieni jų keliavo kaip labdara į Lietuvą, o tie, kurie seniai buvo „išėję iš mados“, bet iš labai gerų audinių, atgimė antram gyvenimui skiautiniuose. Beje, Birutės vyras Reineris, kartais juokaudavo, ar tik jo marškiniai nepateko į skiautinius. „Ir tai tikrai nebuvo nepagrįstos prielaidos, visko gi nutinka“, – juokiasi pašnekovė. Taigi taip moteris susikūrė sau darbo ir žieminę skiautinių meditaciją. Siuvo juos tik rankomis, kad žiemą juos siuvant būtų galima užsikloti ir būtų tiesiog šilta. O kai Birutė suorganizavo savo skiautinių – paveikslų parodą, kaimynai tapo dar draugiškesni, sveikinosi pirmieji, nes visi pažinojo naująją kaimynę kur kas geriau nei ji juos. Dar labiau santykiai sušilo, kai slėnio terasose Birutės sukurtas sodas vieno žurnalo skelbtame konkurse užėmė septintą vietą iš 960 ir pakliuvo į spaudą. Žinoma, kad apie tai parašė dar ir miestelio laikraštis. Kaimynams liko pripažinti lietuvės talentus ir galutinai priimti į savo nedidelę bendruomenę.
Atgal į Tėvynę?
Na, o šiandien jos išpuoselėto slėnio terasos klesti, namų interjeras įgavęs turbūt baigtinį svajonių vaizdą, kaimynai seniai pripažino sava, o Birutė… planuoja kelti sparnus ir keliauti į tėvynę. Galima tik numanyti, kad viename gražiausių pasaulio kampelių labiausiai jai pritrūko veiklos. Moteris, kuri kai kuo tokia panaši į Izabelės Aljendės romanų herojes, negali tiesiog sėdėti ir gėrėtis savo kūrybos vaisiais. Jos pašaukimas – nauji projektai, iššūkiai ir galbūt… poreikis įveikti sunkumus. Todėl paklausta, koks jos svajonių namas Lietuvoje jos laukia ji tik šypteli: „Taigi dar nepastatytas, bet būtinai bus su antikvariniais baldais viduje. Turiu jų pilną rūsį“. Ir tikrai aišku, kad viskas įvyks pagal jos planą. Nepaisant nieko.
