Sendaikčių trauka nepaaiškinama
Jurgita sako nelabai ir prisimenanti nuo kada ją pradėjo vilioti sendaikčiai, dar sunkiau pasakyti kodėl – vaikystės namuose nebuvo nieko panašaus. Tačiau nuo tada, kai pradėjo lankytis antikvariatuose ir sendaikčių turgeliuose, suprato, kad šie daiktai jai iš tiesų labai mieli. Vėliau tokių daiktų dar atsirado ir interneto platybėse, pasiūla akivaizdžiai didėjo – tik rinkis. Tačiau dar didesnis poreikis išsileisti į patrauklių radinių paieškas atsirado tuomet, kai Jurgita suprato, jog dalį senų daiktų galima tiesiog atnaujinti, arba jiems sugalvoti visai kitą funkciją. Sakykim, senus dailius šaukštelius paversti paveikslo detale, senas duris veidrodžio rėmu ir panašiai. Todėl, kai pagaliau pradėjo pildytis irgi seniai puoselėta Jurgitos svajonė turėti savo svečių namus, ji jau žinojo, koks bus jų stilius. Tiesa, gal ir neišgrynintas, neišdailintas, bet būtinai su vintažo detalėmis. Senovinių daiktų paieškos dar suaktyvėjo – aplankytas ne vienas sendaikčių turgus, mugė, parduotuvėlė, antikvariatas.
Medus, gintaras, linai ir rugiai
Periodą, kai buvo pradėtas kurti viešbutukas „Vintage Vilnius B&B“ Jurgita šiandien prisimena su didžiausiu malonumu. Jokie remonto rūpesčiai jos nevargino, o kai jau atėjo laikas įrengti kambarius, tai veikla tiesiog džiugino. Gegužę atidarytuose namuose yra keturi numeriai su savo pavadinimais. Ieškodama savo namų išskirtinumo ir atiduodama pagarbą lietuvybei, Jurgita įrengė medaus, gintaro, linų ir rugių kambarius. Kiekviename iš jų – pavadinimą atliepiantys simboliai. Štai medaus kambaryje ant sienos virš lovos jaukus korių pano, kambaryje dominuoja geltona spalva, lovos gale – lengvas praeito amžiaus 70 – ųjų stilistikos pufas. Gintaro kambaryje langus puošia gintarų vėriniai, sieną` – paveiksliukai su gintaru, kurie buvo labai populiarūs XXa. 6-7 dešimtmečiais. Jų Jurgitai teko gerokai paieškoti, bet dabar jie irgi sudaro gražią kompoziciją. Lino kambaryje bene labiausiai buvo kur pasireikšti. Jį puošia paveikslas-koliažas iš įvairių laikmečių servetėlių, nertos lovatiesės, makrame technika sukurti šviestuvai, linu dekoruotos stalinės lempos ir net žavingos sapnų gaudyklės. Šiame kambaryje net pufas atnaujintas su lino špagatu. Rugių kambario pagrindinis akcentas palubėje besisūpuojantis sodas ir supamasis krėslas su išpinta atkalte, kuri taip pat yra aliuzija į rugių temą.
Svečių namų svetainės erdvė
Antikvarinis stalas ir kėdės suteikia jaukumo namų svetainei. Pati šeimininkė tvarkyti dokumentų dažnai prisėda prie senovinio sekretero. Sako, seniai norėjusi įsigyti tokį baldą ir dabar jau turi – labai patogus ir užima mažai vietos, geras rašomojo stalo pakaitalas. O štai senos vyro močiutės spintos senos durys lipte prilipo prie nedidelės komodėlės. Jurgita nesirįžo svetainėje atsisakyti ir medinių lubų, kurios jai pasirodė labai jaukios. Dabar jos gerai dera su grindimis ir net židiniu. Šalia kurio dar ir nemaža svečių patogumui įrengta bibliotekėlė. Ant laiptinės sienų – M.K. Čiurlionio paveikslų reprodukcijos – dar vienas lietuvybės akcentas. Foje puošia barokinio stiliaus, bet drąsiai lietuviškos trispalvės spalvų gobelenų pervilkta sofutė. Jurgita prisipažįsta, kad labai vertingų daiktų ji niekada neperka, ieško tokių, kuriuos būtų negaila atnaujinti, savaip panaudoti ir dekoruoti, tad juokiasi, jog paveldui nenusikalsta. O ir daiktus ji renkasi ne pagal jų vertę ar amžių, o pagal savo poreikius. Pamato ir jau žino, kaip jį panaudos, atnaujins.
Viešnagės poreikiai: jauki nakvynė ir skani kava
Bene moderniausiai šiuose svečių namuose atrodo virtuvė. Nors stalas ir kėdės visgi priskirtini antikvariato kategorijai. Visa kita tiesiog patogu ir funkcionalu. Tiesa, čia irgi daugybė gražių vintažinio stiliaus detalių ir sklinda puikus kavos, susimaišiusios su arbatos dvelksmu, aromatas. Juk ne veltui šių namų logotipe – arbatinukas. Jaukumo ir gero skonio simbolis. Jurgita sako, kad kai tik gali mėgsta svečius pasitikti pati ir labiausiai siekia, kad jos svečiai jaustųsi jaukiai ir niekas jiems nesugadintų nuotaikos. Sunku būtų rasti priežastį dėl ko ji galėtų sugesti šiame viešbutėlyje, per kurio langus matosi jaukus vidinis kiemelis ir bačnyčios bokštai, o viduje galima justi tiek šeimininkės meilės, kūrybos ir širdies. Ne veltui gana dažnai Jurgitą pamalonina komplimentas: „Taip jauku, kad nesinori išvažiuoti“.
Beje, ji jau spėjo pastebėti, kad jos namus dažniausiai renkasi 30-50 metų svečiai, kuriems, vis dėlto, nesvetima vintažo tema. Todėl ir būti čia daugumai tiesiog miela. Žmonės atvyksta linksmi, atsipalaidavę, dažnai neturi jokių ypatingų pageidavimų. Net virtuve naudojasi ne visi. Įsikūrę senamiesčio širdyje, dauguma linkę pasimėgauti maistu miesto kavinėse. O džiugu dar ir tai, kad iš namų, kuriuose palyginus labai daug gražių daiktų ir detalių, kol kas niekas nedingo ir nebuvo sugadinta. Jurgita sako, kad svečių kultūra aukšta ir šypsosi, kad kitaip ir būti negali, kai jos svečiai – ji tuo tiki- antikvariato ir vintažo gerbėjai.
