Kokio amžiaus daiktai laikomi antikvariniais arba kokie drabužiai yra vintažiniai, kaip vertingus daiktus pirkti, ir ar visada reikia saugoti palikimą. Atsakyti į šiuos ir kitus klausimus maloniai sutiko dr. Eugenijus SKERSTONAS – su mados industrija susijusių disciplinų dėstytojas, radijo ir televizijos laidų pašnekovas, viešųjų paskaitų lektorius, renginių moderatarius ir kelių išsamių edukacinių leidinių apie madą ir interjerą autorius.
Antikvariato ir vintažo sąvokos vis dar diskutuojamos. Kuo jos skiriasi, apie kokius daiktus kalbant vartojamos? Kokio „jauniausio“ amžiaus daiktus galima laikyti antikvariniais ir vintažiniais?
Taip, Jūs teisi, diskutuojamos, nes jei sąvokos reikšmę gretinsime su sinonimu „samprata“, tai visiškai akivaizdu, kad terpė diskusijoms neišsemiama. Specialioje šiai temai skirtoje literatūroje sąvoka antikvariatas suprantamas įvairiai. Sakykim, Prancūzijoje vos dvidešimties metų senumo taikomosios arba vaizduojamosios dailės kūrinys galėtų pretenduoti į netrukus įgysiantį išliekamąją vertę, nes jo bendralaikiai – išmanantys vertintojai, dažniausiai menotyrininkai – viešai jau išreiškė argumentuotą susižavėjimą, konstatavo madingą tendenciją ir rekomendavo nepraleisti progos tokį meno kūrinį įsigyti (dažniausiai, jeigu pavyktų – iš autoriaus). Paprastai daiktą siekiant laikyti antikvariniu pasirenkamas laiko kriterijus – šimtmetis ir daugiau, nurodant įvertinimo datą bei kilmės vietą (sakykim, dirbtuves pagal žymę) arba autentiškumą (pavyzdžiui, meistro inicialus). Beje, Lietuvoje dažnai sakoma senovinis(-ė) ir reiškia tą pat kaip ir antikvarinis. XIX amžiuje, kai vėl pradėta žavėtis graikų ir romėnų meno kūriniais, jų pasauliu, antikvariato samprata buvo siejama su Antika. Šie kūriniai iki šiol laikomi vertingiausiu tarptautiniu meno paveldu dėl unikalaus, nepakartojamo, sakyčiau, idealizuoto, grožio, atsiskleidžiančio darniomis žmonių ir gyvūnų kūno proporcijomis, bei tobulos kūrinio atlikimo technikos.
Būdvardis vintažinis – beje, skolinys iš vynų gamybos pasaulio – pradėtas vartoti XX a. paskutiniais dešimtmečiais, kai buvo aptarinėjami garsių aukštosios mados kūrėjų darbai, rasti naudotų drabužių rinkoje. Būtent todėl daiktus ar meniškumo požymių turinčius kūrinius, kurių kilmė ar autentiškumas neįrodytas, vintažiniais vadinti nederėtų. Tiesa, mūsų laikais šis terminas vartojamas nesigilinant į esmę, jam suteikiama platesnė reikšmė, tai yra siekiama akcentuoti senyvą, tam tikram praeitam laikmečiui priskiriamo daikto, ypač drabužių ir su išvaizdos kultūra siejamų aksesuarų, amžių. Vertėtų paminėti, kad aptariant darbužių derinio stilistiką, vartojamas dar vienas terminas – „retro“, kuris, be kita ko, taip pat reiškia sąsajas su praeitimi.
Stabtelėkime prie vintažinės mados. Juk ne visi praeities drabužiai yra madingi ir vintažiniai, neišmanėliui nesunku tapti ir juokingu. Kaip tinkamai išsirinkti vintažinius rūbus? Kokie kriterijai?
Pirma minėjau, kad reikėtų teisingai suprasti būdvardžio vintažinis(-ė) reikšmę. Jeigu kalbame apie žmonėms reikšmingą išvaizdos kultūros segmentą – aprangos madą, tai pirmiausia reikėtų suprasti, kas yra mada. Nesiplėtodamas sakyčiau, kad „vintažine mada“ sekama tada, kai stengiamasi rengtis taip, kaip kadaise rengtasi ir atrodyta, bet šį savikūros procesą būtina kontroliuoti pasitelkiant žinias, visų pirma, žabojant asmeninį pasitikėjimą intuicija ir vaizduote, kol to nesiėmė asmens atžvilgiu kiti. Beje, mada apima ne tik aprangos, bet ir elgesio, netgi kalbos kultūros sritį, todėl atsargiai, su dideliu išmanumu reikėtų kurti savąjį įvaizdį. Vintažinė mada artimai susijusi ir su įvaizdžiu, ir su tam tikru stiliumi, tad nuovoka apie juos būtina. Išvaizdos kultūros sričiai, ypač madai, būdingas groteskas – perteklinis ekstravagantiškumas, siekis šokiruoti nenatūralumu, komiška išvaizda. Tad „vintažišką“ atrodymą nuo karikatūros gali skirti vienas žingsnis. Tai reikštų, kad visi išvaizdos privalumai sąmoningai arba to nesuvokiant paverčiami ryškiais, juoką keliančiais trūkumais. To išvengiama, kai nuoširdžiai stengiamasi pažinti save, mokomasi iš savų ir svetimų klaidų, lavinamasi skaitant (ypač specializuotus leidinius), lankomasi teatre, žiūrimi filmai, kuriuos verta aptarti su šias menų sritis gerai išmanančiais žmonėmis. Tokiu būdu praturtinamos žinios, padedančios atrasti ir nusistatyti saviraiškos ribas, kurios kels aplinkinių susidomėjimą, bet ne juoką ar piktas apkalbas.
Kodėl, Jūsų manymu, daugybė žmonių nenori pamatyti antikvarinių daiktų grožio, suprasti jų vertės ir senų daiktų ne tik neperka, bet ir nesaugo palikimo?
Daugeliui senovė, beje, kaip ir senatvė, nepatraukli. Dauguma visuomenių vystosi siekdamos eiti pažangos keliu, vis naujai įvertindamos naujų technologijų privalumus, atmesdamos senąsias. Tuo pat metu gimsta nauji grožio, kaip idealaus reiškinio, kriterijai ir samprata. Šiame kelyje pergalės vėliava priskiriama naujumui, kitaip tariant, ateičiai, o ne praeičiai, kuri domina, o gal ir jaudina tik tuos, kurie ne tik taikstosi su tikrove (sensta žmonės, daiktai, pažiūros…), bet supranta, kad praeitis kadaise taip pat buvo kieno nors tikrovė. Be to, susidomėjimo ir pagarbos tikrai verti praeities gyvenimo aspektai, išsilavinusiam žmogui istorijos pažinimas būtinas, kad jis geriau suvoktų savo tapatybę, suprastų, kas yra kilmė, kilmingumas, kuo įvaizdis skiriasi nuo stiliaus. Praeities kartų sukaupta kultūrinė patirtis neturėtų būti prarasta ar iššvaistyta, nes kolektyvinė visuomenės ar tautos atmintis – ateities pamatas, esminė egzistencijos sąlyga. Pagarba arba abejingumas meno kūriniams, sukūrusiems žmonijos praeities didybę, įamžinusiems daiktiškąjį Grožį, rodo ir dabartinės visuomenės pilnatvę arba tuštybę. Kita vertus, pamatyti, juo labiau – pajusti ir išgyventi Grožį, manyčiau, Aukščiausiųjų jėgų suteikiama privilegija, kurią gauna ne kiekvienas.
Kalbant apie antikvarinių daiktų vertę, nereikėtų pamiršti, kad ji ne konstatuojama, o įrodoma, išskyrus emocines arba simbolines reikšmes, kurios sietinos su individo patirtimi, jo požiūriu į objektą. Kad ir koks būtų vertingas arba gražus daiktas, žūtbūt stengtis tapti jo savininku nereikėtų, nors kolekcionavimo aistra kartais gali būti nevaldoma… Anksčiau nesuprasdavau, kad grožėtis meno kūriniu galima jo neįsigyjant, nors labai malonu, kai esi apsuptas pasigėrėjimą keliančių daiktų, kurie namus paverčia Savaisiais. Pirkimas susijęs su daugeliu veiksnių, bet dažniausiai lemia kasdienybės prioritetai, nebūtinai sutampantys su gyvenamosios aplinkos puošyba, ir, žinoma, asmeninė perkamoji galia. Meno, ypač senojo, tikslinis kūrinių kolekcionavimas – itin prasminga, mažai kam suprantama didelio intelekto žmonių veikla. Kas kita – sendaikčiai, t. y. dar sąlygiškai neseniai kitų naudoti daiktai, kurių kaupimas namuose, jų integravimas į asmeninę aplinką tėra daug žinių nereikalaujantis, malonus užsiėmimas tiems, kurių saviraiškos užmojai platesni nei įprasti, minimalistiniai. Čia ypač didelis vaidmuo tenka daugiau ar mažiau išlavintai meninei nuovokai, dažnai vadinamai skoniu, kuri tampa atsitiktinių aršių kritikų, besidedančių visažiniais teisėjais, taikiniu.
Apie vertingo daiktiškojo palikimo – istorinio, meninio paveldo – išsaugojimą, jo prasmę tektų kalbėtis ilgas valandas, o gal net dienas. Sunku įvertinti, kiek visuomenės žmonių šio paveldo nevertina, bet visuomet esama išsilavinusių, kultūros vertybes puoselėjančių, jas branginančių asmenybių. Nevertina tie, kuriems likimas pašykštėjo valios mokytis, pastangų turtinti savo dvasinį gyvenimą, gebėjimo gerbti save ir kitus.
O ką pasakytumėte žmonėms, kurie teigia bijantys senų daiktų energetinio lauko?
Visų pirma, tektų susitarti dėl energetinio lauko sampratos: tikriausiai ji sietina su daiktų skleidžiamais, bet neapčiuopiamais, nematomais ir negirdimais virpesiais? Mokslininkai tebevargsta stengdamiesi išsiaiškinti tikrąją jų prigimtį. Daugelis turbūt žino, kad visi gyvieji organizmai, taigi ir žmonės, apdovanoti vidine energija, kuri savaime naudojama, kai siekiama apsisaugoti nuo gresiančio išorinio „pasikėsinimo“ į sielą. Mes, žmonės, saugome bene svarbiausią savo energetinį lauką, vadinamąją aurą. Žinau, kad esama ir traukos arba magnetinio lauko. Nesu šios srities žinovas, tačiau akivaizdu, kad šių ir kitų mums būdingų energetinių laukų sąveika, jos stiprumas lemia mūsų energetinį santykį su aplinka. Sunku pasakyti, ar tikrai mus supantys daiktai yra sukaupę kokios nors energijos ir ar ją spinduliuoja; jeigu taip, tai visgi neaišku, kiek laiko tai trunka, nes energijos negavęs šaltinis laikui bėgant turėtų išsekti… Kas ir kaip jį galėtų papildyti, kokiu būdu energija būtų kaupiama, juk daiktuose nėra „sielos“, juk jie negyvi. Žodžiu, man tai mistikos sritis, bet yra ir baimės instinktas, pasąmonėje bręstančios vaizduotės padariniai, todėl bijoti ar džiaugtis senu gražiu daiktu – kiekvieno apsisprendimo dalykas. Viena akivaizdu: jeigu kilo įtarimas, savęs kankinti perkalbinėjimais neverta.
Kaip į antikvariatą žiūrima Europoje? Ten jo yra dar daug. Ar jaunoji karta įsileidžia senus ir senovinius daiktus į savo interjerus? Papasakokite apie kitų šalių santykį su daiktais iš praeities?
Pakalbėkime ne tik apie dvasinius dalykus. Antikvarinių daiktų kainos gali labai skirtis. Nuo ko tai priklauso? Nuo daiktų amžiaus, paklausos, pardavimo vietos, pardavėjo išmanymo? Kaip vertinate antikvarinių daiktų kainas Lietuvoje?
Tai labai plati ir sudėtinga tema. Antikvariniai daiktai (bet ne sendaikčiai!) – brangūs arba labai brangūs. Esmė – profesionalumas, išmanymas, gebėjimas teisingai įvertinti objektą, o jis susijęs su daugybe veiksnių, kurių aptarimas vertas atskiro straipsnio ar net kelių. Antikvarinių daiktų kainų lygio nei Lietuvoje, nei kur kitur vertinti nesiimčiau vien todėl, kad jos – parduodančiojo ir perkančiojo susitarimo dalykas. Tokios sutartys, kaip žinome, slaptos, neviešinamos. Visiškai neaišku, kas ką perka, kokie kūriniai paklausūs šiuo metu. Kiek žinau, iki šiol neatlikta nors kiek išsamesnių tyrimų, susijusių su antikvaro rinka Lietuvoje.
Ar Jums asmeniškai yra pasisekę įsigyti ką nors labai vertinga už juokingą kainą? Na, išlošti savotišką aukso puodą kokiame nors sendaikčių turguje?
Aš nieko nerenku, o mano pomėgis lankytis Liuksemburgo, Belgijos ar Prancūzijos sendaikčių turguose, antikvaro salonuose ir aukcionuose gerokai aprimo prieš kokį dešimtmetį… Supratau, kad visko, kas žavi, nesupirksi, todėl intensyvesnis lankymasis po muziejus ir profilines parodas šiandien man atrodo daug vertingesnis nei nuolatinis taupymas ir ieškojimas vis „ko nors naujo“. Nors kolekcininko gyvenimas labai įdomus, tačiau šiai veiklai reikia ne tik palankių aplinkybių, bet ir daug laiko bei lėšų. Tiesa, kad daug žinant, nusimanant apie tikrąją senų daiktų vertę, turguose įmanoma rasti tikrą lobį. Neseniai plačiai nuskambėjo Didžiosios Britanijos pilietės istorija apie žiedą, kurio krištolo akis pasirodė esąs retas briliantas. Žinau ne vieną užsienio periodinėje spaudoje aprašytą panašų nuotykį, kuris lengvų pinigų siekiantiesiems gali tapti įkvėpimo šaltiniu „perbėgti“ per meno enciklopedijas ir žinynus.
Kaip reikėtų pirkti brangų daiktą antikvariate, jei pats nesi didelis tos srities žinovas? Gal verta tartis su specialistais, menotyrininkais, ekspertais? Ar dar yra su kuo pasitarti Lietuvoje ir sužinoti tikrą daikto vertę?
Jūs jau atsakėte į šį klausimą, bet atsakymą visgi papildyčiau: istorinio-meninio objekto (daikto) vertė negali būti tikra, t. y. objektyvi, bet, pasikartosiu, gali ir turi būti įrodyta. Įrodytas rezultatas turėtų būti sudedamas su materialinės išraiškos neturinčiais dėmenimis – emocine, simboline ir išliekamąja verte, tačiau, kaip suprantate, to padaryti neįmanoma. Investavimas ne visuomet bus pelningas, bet bėgant laikui, keičiantis vertybėms, kas žino… Jeigu abiems suinteresuotoms pusėms pavyktų sąžiningai susitarti, tai įvykusį sandorį tektų pripažinti sėkmingu.