Olga-maža gera

Daiktų pasaulyje su menotyrininke OLGA PROKOFEVA

Gerbiamoji Olga, jau vos iš kelių Jūsų biografijos štrichų galima numanyti, kad mūsų žurnalas (o dabar ir svetainė) apie tai, kas domina ir Jus. Vadinasi, Jūsų asmenybė įdomi visiems mūsų skaitytojams. Gimėte Rusijoje, trylika metų praleidote Londone, dabar gyvenate Lietuvoje. Kodėl Lietuvoje, juk čia tiek mažai antikvariatų ?

Šeima, darbas, savirealizacija ir tiesiog mėgavimasis pačiu gyvenimu – štai iš ko susideda mano kasdienybė. O kolekcijas galima papildyti internetu arba keliaujant. Beje, ir Lietuvoje esu radusi įdomių bei retų daiktų, nors turiu sutikti, kad čia „blusų turgeliai“ ne tokie įdomūs kaip didelėse Europos šalyse. 

Kokį pastebėjote šalių, kuriose teko gyventi, gyventojų santykį su antikvariatu, senoviniais, vintažiniais daiktais apskritai? Kokie „nacionaliniai“ ypatumai šiais klausimais?

Blusų turgeliai, senienų krautuvėlės, antikvariato parduotuvės išoriškai gana panašūs, bet tuo pat metu įvairiose šalyse turi savo veidą, unikalumą. Juos, mano manymu, diktuoja vietinė kultūra, mentalitetas, buities ypatybės ir, žinoma, šalies ekonomika bei istorija. Esu pastebėjusi, kad būtent pagal „blusų turgelius“ galima įvertinti ekonominę šalies situaciją. Pavyzdžiui, stabilumo laikotarpiu galima dažniau pamatyti senovinių vertingų dalykų ir net juvelyrinių dirbinių, o infliacijos laikotarpiais, ar kai aiškiai krenta gyventojų ekonominė gerovė, dažniau aptikti dėvėtų drabužių, senų vaikiškų daiktų, viso to, ko neįmanoma užstatyti lombarde ar nunešti į aukcioną.

Jei kalbame apie Didžiosios Britanijos „car boot sale“ ar antikvariato „blusų turgelius“, tai visų pirma turime vertinti kaip bendravimo ir laisvalaikio formą bei galimybę atsikratyti nebereikalingų, metų metais kauptų ar paveldėtų daiktų. Didelis pelnas šiuo atveju nėra pagrindinis tikslas, nors ekonominis aspektas visada išlieka – žmonės nori parduoti kuo daugiau ir išvažiuoti namo su kuo mažiau daiktų. Pirkėjai ateina ieškoti savų „brangenybių“ ir perka jas už priimtiną tiek sau, tiek pardavėjui kainą. Tad pirkiniai dažniausiai spontaniški, niekada nežinai, ką ten pardavinės ir ką galiausiai nusipirksi. Į akis krenta kad tuose „blusturgiuose“ dalyvauja vaikai – vieni parduoda, kiti perka. Sandėrių sumos nedidelės, bet taip vaikai gauna naudingos ekonominės patirties.

Pastebėjome, kad antikvarininkai gana paslaptingi žmonės. Ar tokie jie visame pasaulyje? Kur dideli pinigai, ten didelės paslaptys?

Aš to nepastebėjau, nors ir girdėjau, kad yra „tylenių“ ir ganėtinai uždarų žmonių. Man asmeniškai įvairiose šalyse – Didžiojoje Britanijoje, Rusijoje, Italijoje, JAV ir Lietuvoje – sekasi sutikti kitokio tipo kolekcininkus ir muziejų darbuotojus. Tai labai atviri ir daug žinantys žmonės, kurie pasirengę savo žiniomis dalytis ir pasakoti apie savo kolekcijas. Manyčiau, kad rimti kolekcininkai ir muziejai suinteresuoti moksliniu darbu ir informacijos sklaida. Jie supranta, kad maža turėti kolekciją, labai svarbu, kad ji būtų kam nors įdomi bei naudinga. Būtent dėl to reikalingi informacijos mainai.

Antikvariatas bei vintažas – tai ne tik patys daiktai,  tai nuolatinė savišvieta, naujos žinios ir atradimai. Būtent žinioms tenka pagrindinis vaidmuo. Juk žinoti viską apie viską tiesiog neįmanoma, todėl tarpusavio mainai yra neišvengiami, jie svarbūs ir vertingi. Svarbu, kad tai suprastų ir vertintų visi tokio bendravimo dalyviai. Asmeniškai aš labai dėkinga tokiems žmonėms už pastabas ir profesinę kritiką.

Nesistengiu ką nors idealizuoti, yra ir pavyduolių, ir nesąžiningų, tačiau juos greitai pajunti ir nustoji bendrauti. Yra žmonių, kurių akyse tik piniginiai ženklai ir dėl jų jie pasirengę daug kam, nuo apgaulės iki nusikaltimo. Deja, taip buvo, yra ir bus. Laimė, yra ir kitokių žmonių. Pastariesiems svarbi ne tik rinkos vertė, todėl jie daiktus tyrinėja, restauruoja, ir išsaugo savo kolekcijose ateities kartoms.

Esate ne tik teoretikė, bet ir kolekcininkė. Papasakokite apie savo kolekcijas. Kodėl būtent šie daiktai Jus suviliojo? Pavyzdžiui, lėlių  nameliai… 

Bet kuri kolekcija prasideda nuo susidomėjimo ir tyrinėjimo, asmeninio skonio bei turimų žinių. Man kolekcionavimas tai visų pirma kūryba ir galimybė panaudoti savo gebėjimus. Yra keletas man ypač įdomių krypčių. Nors stengiausi savo interesų ratą susiaurinti, man nepavyko. Mėgstu visa, kas miniatiūriška, grakštu, meniška, patinka porcelianas ir senovės buities reikmenys. Taip mano gyvenime atsirado lėlių nameliai, senovinis porcelianas ir, žinoma, pamiršti buities reikmenys – mįslės.

Vakarų Europoje, ypač Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, Ispanijoje, lėlių nameliai yra gan populiarus kolekcionavimo objektas. Neatsilieka ir JAV bei Kanada. Ten rengiamos parodos, parodos-pardavimai, leidžiamos knygos bei katalogai. Lėlių namelių tema – labai įdomi ir plati, o jų istorija net kelių tūkstančių metų senumo. Patys seniausi –  pastatų modeliai iš Senovės Egipto laikų.

Europoje lėlių nameliai atsirado  XVI a. kaip interjero puošmenos, padedančios kurti pramogą svečiams. Tai buvo statuso objektai. Miniatiūrinius baldus, indus, interjero detales užsakinėdavo meistrams, dirbusiems su raudonmedžiu, stiklu, sidabru, o porcelianą – meistrams iš Kinijos ir Japonijos. Viskas turėjo būti kaip tikra, tik mažučių matmenų. Tie daiktai kainavo brangiai ir laikyti tikrais meno kūriniais. Nameliai, beje, nebuvo skirti žaisti vaikams, kaip dažnai manoma dabar. Tik XIX a. pradėti gaminti specialūs vaikams skirti lėlių nameliai. Tačiau ir su jais dėl didelės kainos ir medžiagų trapumo būdavo leidžiama žaisti tik suaugusiesiems prižiūrint. Dabar yra nameliai tiek vaikams, tiek suaugusiems kolekcininkams.

Olga Prokofieva

Europoje lėlių nameliai atsirado XVI a. kaip interjero puošmenos, padedančios kurti pramogą svečiams. Tai buvo statuso objektai. Miniatiūrinius baldus, indus, interjero detales užsakinėdavo meistrams, dirbusiems su raudonmedžiu, stiklu, sidabru, o porcelianą - meistrams iš Kinijos ir Japonijos. Viskas turėjo būti kaip tikra, tik mažučių matmenų.

Olga Prokofieva

Puodelis karštam šokoladui su medžioklės scenomis. Berlyno karališkoji manufaktūra. 1790-1800m., porcelianas, rankų darbo dekoras, auksavimas.

Olga Prokofieva
Olga Prokofieva

Puodelis ūsuotam vyrui. Vokietija, XIX a. pabaiga - XXa. pradžia. Porcelianas dekoruotas dekolio technika, paauksuotas.

Kaip atsitiko, kad kolekcija paskatino parašyti knygą?

Senovinės buities reikmenimis ėmiau domėtis dar vaikystėje. Man buvo labai įdomu, kaip žmonės gyveno, ką valgė, kaip rengėsi, kokius daiktus naudojo buityje. Šis smalsumas vėliau peraugo į profesinį interesą. Antikvariato prekyvietėse ir aukcionuose vis dažniau pradėjau pastebėti tokių daiktų. Pirmieji pirkiniai suaugus ir neužgesęs vaikystės smalsumas suaktyvino tyrinėtojos instinktą. Tai tokia įdomi „chemija“, kuri užverda galvoje, kai ką nors randi, tau beprotiškai įdomu ir kyla klausimai – „o kas tai?“, „o kam tai?“, „o kodėl tai kažkas sugalvojo?“. Informacija kaupėsi, kilo idėja ja pasidalyti. Iš pradžių internete, paskui specializuotame jo forume, o paskui straipsniuose rusų kalba leidžiamame, bet Didžiojoje Britanijoje ypač populiariame laikraštyje. Tuo pat metu rašiau knygą, kurią pradėjau 2010 m., ir štai pagaliau šių metų liepą ji išleista.

O kuris knygoje aprašytas daikčiukas Jums buvo tapęs didžiausia mįsle, nors joje beveik vienos mįslės?

Tikriausiai tai būtų „cтавец“ ( Deja, neradome šio senovinio rusų kalbos žodžio „stavec“ lietuviško vertimo. Red. past.). Jis iki šiol yra bene mįslingiausias Senovės Rusios indas. Metraščiuose jis nuolat minimas, yra likusių patarlių, bet iki šiol nežinoma, kam konkrečiai jį naudojo.

 Kur papildote savo asmenines kolekcijas ir kaip suradote knygos „herojus“ – neatpažintus daiktus? Juk tai ilgas darbas…

Kolekcijoms daiktų randu aukcionuose ir sendaikčių turguose. Pasitaiko, kad gaunu dovanų, kas labai malonu ir itin džiugina.

Koks Jūsų požiūris į  sendaikčių turgelius? Ar mėgstate juose lankytis? Ar juose dar galima rasti kažką tikrai vertingo?

Blusų turgelius kur kas labiau  mėgstu kituose Europos miestuose, negu Vilniuje. Lietuviškuose blusų turgeliuose ir senienų parduotuvėlėse dažnai labai nusiviliu ir išeinu tuščiomis. Dažniausiai pardavėjai mažai ką žino apie daiktą, tačiau vien dėl to, kad jis senovinis, taip pakelia kainą, kad jį pigiau įsigyti Europos aukcionuose, sumokėjus visus jų mokesčius. Vietiniai pardavėjai geriau sudaužys daiktus, juos daugybę kartų vežiodami iš turgaus į turgų, negu parduos už realią adekvačią kainą tam, kuris išsaugos juos ateities kartoms. Be to, Lietuvos sendaiktynuose daug daiktų, kuriems reikia rimtos brangios restauracijos, arba tiesiog padirbinių. Tad dar toloka iki europinių turgų ir antikvariato prekyviečių, nors pagal kainas pastarąsias net pralenkia. Už tokią sumą, kuri prašoma už abejotinos vertės daiktą, kitur galima įsigyti išties įdomių dalykų. Galbūt tai klaidingas įspūdis, nes neturėjau pakankamai laiko pasinerti į lietuviškų sendaikčių pasaulį.

 

„Stavcy“

Šie indai Senovės Rusioje buvo gana paplitę ir minimi keliais vardais – „stavcy“, „stavčiki“, „stavy“. Pirmieji du buvo individualūs pietų indai, o trečiasis pavadinimas naudotas įvardyti didesniam indui, kuriame, tikėtina, buvo laikoma duona. „Stavcy“ – nedidelės taurės su dangteliu arba dvi vienodo dydžio taurės, kurių viena tapdavo dangteliu antrajai. Šie indai buvo gaminami iš medienos, metalo, sidabro ir aukso. Žinoma, patys prabangiausi indai būdavo skirti aukštuomenei – pagaminti iš aukso ar sidabro, puošiami pajuodinimais, raižiniais, graviūromis. Medinius indus naudojo paprasti žmonės ir vienuoliai. Patikimų žinių apie tai, koks maistas buvo dedamas į būtent šiuos indus, nėra, tačiau minimi įvairiausi – vaisiai, medus, ikrai, barščiai, žuvienė, kompoto senovinis atitikmuo („vzvar“). Aprašant 1610-1613 m. caro stalo valgius, prie indo pavadinimo buvo minima grietinėlė, grybai ir kiti valgiai. Šiais indais nustota naudotis XVIII a. pirmajame ketvirtyje.

Olga Prokofieva

1686 m. Meistro Ivano Jakovlevo 15 cm aukščio gaminys iš sidabro, aukso, smaragdo, puoštas raižiniais, graviūra, auksinimu, pajuodinimu. Iš parodos „Romanovai. Dinastijos pradžia“ Maskvos valstybiniame istorijos muziejuje.

Olga Prokofieva

Caro Petro I „stavec“, iš Kremliaus muziejaus rinkinių, datuojamas 1691-1670 m. , pagamintas iš sidabro, puoštas juodinimu, raižiniais ir „čekanka“.

Gal esate radusi daiktą, gerokai vertingesnį nei sumokėjote? Kitaip sakant, ar pasisekė kada nors sendaikčių turgaus loterijoje? 

Šie turgūs tikrai lyg loterija. Išsirengusi į jį, nežinai, ką aptiksi. Jei kalbame apie Lietuvą, galiu pasakyti, kad taip, bet ne tiek kainos, kiek retumo prasme. Prieš kelerius metus Klaipėdos blusturgyje pirkau XVIII a. blakių gaudyklę. Pardavėjas nežinojo daikto paskirties, bet  susidomėjęs išklausė jo istoriją ir net nuleido kainą, suprasdamas, kad man šis daiktas įdomus tyrinėti ir publikuoti. Iš jo sužinojau, kad tas daiktas į Lietuvą pateko iš Švedijos. Būna ir stebėtinų įvykių: Vilniuje senutėlę įdomią šakutę pardavėjas man padovanojo nors iki tol buvome visai nepažįstami. Iki šiol tą žmogų prisimenu su dėkingumu. Šiuos du įvykius tikriausiai prisiminsiu visą gyvenimą, nes Lietuvoje jie nedažni. Kitur tokių įdomių daiktų atsiradimo istorijų mano kolekcijoje yra pasitaikę daug dažniau.

Ne už kalnų Kalėdos – taigi dovanų pirkimo metas. Ar antikvariatiuose, sendaikčių parduotuvėlėse etiketas leidžia pirkti dovanas? Kokiu atveju tai daryti galima, kokiu geriau nereikėtų?

Etiketo taisyklėse nerasite nieko apie dovanas iš antikvariatų ar sendaikčių turgelių. Vertėtų vadovautis visuotinai žinomomis dovanų parinkimo taisyklėmis. Pirmiausia reikia žinoti, ar senovinis daiktas yra apskritai pageidaujamas ir koks konkrečiai pradžiugintų tą žmogų. Jei asmuo, kuriam norite dovanoti, mėgsta vintažinius ar antikvarinius daiktus, o jūs turite pakankamai žinių ir sugebėsite tokį parinkti, galite drąsiai žygiuoti į blusturgį ieškoti dovanos. Damoms puikiai tinka vazos, puodeliai arbatai ir kavai, vintažiniai papuošalai, ypač sagės. Vyrams – senovinės lazdos, jei, žinoma, tokias tas vyras naudoja gyvenime, vyriški papuošalai, senoviniai rūkymo ir rašymo reikmenys. Be abejonės, daiktai turi būti idealiai išsaugoti, neapdaužyti, nesulūžę ir kiek tik įmanoma mažiau nukentėję nuo laiko.

Jeigu Kalėdų Senelis Jums leistų išsirinkti kokį nors antikvarinį daiktą dovanų, kur važiuotumėte jo ieškoti, o gal jis kažkur jau stovi kaip svajonė?

О! Tokiu atveju aš leisčiausi į ilgą neskubrią kelionę, aplankyčiau visus man žinomus ir nežinomus blusų turgelius ir antikvariato aukcionus. Svarbiausia, kad Senelis padovanotų man užtektinai laiko, sėkmės ir lėšų J

Ačiū už pokalbį.

Liucija SABĖ Interviu rengtas 2017 gruodį

Nuotraukos iš asmeninio pašnekovės archyvo

Rašyti komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus rodomas viešai. Prašome užpildyti visus privalomus laukelius.