Kartais temų ieškai ieškai, o kartais jos tiesiog pačios tave randa. Taip nutiko ir šį kartą. Mane pasiekė netikėta mūsų žurnalo autorės fotografės Ramunės Pigagaitės iš Frankfurto dovana – krokodilo odos rankinukas. Nuostabus! O po to dar keletas kitos bičiulės fotografijų ir daug susižavėjimo atodūsių iš rankinių muziejaus Amsterdame. Gaila, kad visos rankinės už stiklo, tad fotografuoti buvo sudėtinga. Bet prisiminėme dar ir turimą reportažą iš vintažinių rankinių parduotuvės Santa Rosoje (JAV) ir nusprendėme, kad kur pavasaris, ten rankinių bei rankinukų tema.
Netaisyklingas žodis rankinukas prie žodžio vintažinis, pripažinkite, dera labiau nei rankinė. Juk ir žodis, ir objektas – iš praeities. Saulėtame Santa Rosos mieste Kalifornijoje viename mažyčiame butike karaliauja būtent vintažiniai rankinukai – 30–60 metų amžiaus. Jo šeimininkė apie juos gali daug papasakoti ir daug patarti. Ir nors mes jų ten tikrai neįsigysime, tačiau galbūt susigundysime ką nors panašaus rasti savo senelių spintose ar mūsiškėse vintažo parduotuvėlėse. Tiesa, nepakliūkite į prasto skonio pinkles, puošdamiesi daiktais iš praeities. Nes tikrai ne bet kuris senas daiktas vertas epiteto vintažinis. Vintažu laikomi tie daiktai, kurie savo „pirmajame gyvenime“ buvo stilingi, madingi, sukurti žinomų meistrų. Žodžiu, tik tas rankinukas vertas Jūsų dėmesio, kuris ir praeityje turėjo didesnę vertę nei masinės gamybos rankinukai.
Sugalvoti ir pamiršti rankinukai
Rankinės pirmtaku galima laikyti odos ryšulėlį ant lazdos, kurį nešiodavo dar pirmykščiai žmonės. Vėliau daiktai pradėti vynioti į audinį. Tad, galima sakyti, odinės ir tekstilinės rankinės egzistavo visuomet – tūkstančius metų.
Kažką panašaus į rankines turėjo senovės graikai, romėnai bei kitos tautos, tačiau tai buvo pamiršta ir vėliau tarsi iš naujo sugalvota. Maišelio pavidalo rankinės gyvavo labai ilgai, tik turėjo skirtingus pavadinimus ir „tvirtinimo“ prie savininko būdą – prie juosmens, po drabužiais, ant rankos riešo.
Vėl atrasti rankinukai
Nuo XI a. Europoje tiek vyrai, tiek moterys turėdavo mažučius kapšelius laumonier smulkioms monetoms prie diržo – išmaldai dalyti, kas labiau primintų piniginę.Tačiau per porą šimtų metų tie maišeliai tapo didesni ir juose pamažėl pradėta nešiotis daugiau daiktų – veidrodėlius, uostomąją druską, maldaknyges. Tuo pat laikotarpiu juos pradėjo siuvinėti, puošti kutais ir mezginiais.
XIV a. vyriškos ir moteriškos rankinės-maišeliai ima vis labiau skirtis, nors buvo tebenešiojamos pritvirtintos prie juosmens ir pagal paskirtį gal net labiau atitiko šiuolaikines kišenes.
XV a. moterys tuos dailius maišelius ėmė nešiotis po suknelėmis. Maišelis su ilgesne virvele buvo tvirtinamas ant juosmens ir paslepiamas po viršutiniais sijonais.
XVI a. rankinės pradėtos gaminti iš odos, o didesnės – kelioninės, siūtos iš audinio. Tuo metu atsirado ir rankinės su metaliniu rėmeliu bei savotišku užsegimu su dviem susikeičiančiais strypeliais, pasibaigiančiais rutuliukais.
XVII a. vyrai rankinių atsisako, mat tuomet pagaliau sugalvota vyriškose kelnėse įsiūti kišenes. Manoma, kad jas sugalvojo būtent Liudvikas XIV. Tačiau išties kišenes jau seniausiai turėjo romėnai, tik tai buvo pamiršta jau labai ilgai. Damų drabužiuose kišenės taip pat yra, tačiau visi reikalingi daiktai juose netelpa – reikia rankinės.
Rankinukas tarsi vizitinė kortelė
Damų maišeliai pamažu tampa ne tik vis didesni, bet ir puošnesni. Nuotakos tuo laikotarpiu vertintos ir pagal jų gebėjimą siuvinėti, tad jaunos merginos rankinių dekoravimui negaili laiko ir pastangų.
XVIII a. damos nustoja tvirtinti savo dailiuosius maišelius prie juosmens ir jie pirmąsyk imti nešiotis rankose – laikyti už maišelį sutraukiančios grandinėlės arba šilko virvės. Paprastai rankinė kabėdavo ant rankos riešo. Viduje jau buvo ne tik įvairiausia kosmetika, įskaitant skaistalus, teatriniai žiūronai, meilės laiškeliai, bet ir puotos knygelės, kur būdavo žymima, kam kuris šokis pažadėtas. Tuo metu atsirado ir stačiakampės voko stiliaus rankinės, o jose – skyreliai smulkmenoms saugoti.
Visa, kas būtina
Aktyvios ir daug keliaujančios to amžiaus panelės pradeda naudoti nécessaire – mažus lagaminėlius arba skryneles su daugybe skyrelių kosmetikai ir manikiūro priemonėms. Skaičiuojama, kad dabar moteriškoje rankinėje būna apie 30 skirtingų daiktų vienetų, o mums tikrai nebereikia vėduoklių, šokių knygelių ir uostomosios druskos, bet reikia telefonų, raktų ryšulių, vizitinių kortelių dėklų ir t. t.
XIX a. rankinės jau buvo pačios įvairiausios – nuo mažučių, primenančių vizitinių kortelių dėklą, puošnių vakarinių iki kelioninių. Tuomet pirmąsyk rankinės įgijo spyneles.
Vietoje odos ir paprasto, tik dekoruoto audinio pradedamas naudoti aksomas, atlasas, gobelenas bei pagaminti pagal užsakymą audiniai – su išaustomis pageidaujamomis žanrinėmis scenomis.
Rankinės nuo damos riešo persikrausto ant peties. Atsiranda kelionėms skirti sakvojažai. 1896 m. pasirodo ir pirmoji mados namų „Louis Vuitton“ rankinių kolekcija.
Karalienės Viktorijos laikais atsidarė „Hermès“ ir „Louis Vuitton“ fabrikai, pradėjusieji masinę rankinių gamybą, nes iki tol kiekviena būdavo gaminama pagal individualų užsakymą. ХХ a. stebina rankinių gausa pagal paskirtį – darbui, piknikui, kokteiliams, paplūdimiui. Tad nuo tada jų niekada nebūna per daug. 1923 m. atsirado ir užtrauktukai. Taip pat įprotis turėti rankines ne tik visoms progoms, bet ir sezonams, derinti pagal spalvą ir stilių su kitais aksesuarais.
Tokijuje įkurtame rankinių muziejuje yra per 3 tūkst. įvairiausių eksponatų iš visų pasaulio kampelių. Rankinių muziejai dar yra Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Nyderlanduose ir Australijoje. Anglijoje rankinėms net skirta diena – spalio 4-oji. Čia – eksponatai iš Amsterdamo rankinių muziejaus, sukaupusio ypač didelę retų antikvarinių rankinių kolekcija (Liucijos SABĖS nuotraukos).
P.S. O Jūs turite mėgstamiausią vintažinę rankinę? Atsiųskite jos foto mums į FB mesindžerį, nurodydami savo pavardę ir kaip ją įsigijote ir šią temą mes vainikuosime gražia rankinių galerija iš skaitytojų spintų. Girkimės, dalinkimės, puoškimės – gyventi bus smagiau.