128548873_10224790570657194_1745370937232182129_n

STIMPANKO ambasadoriai Vilniuje – Greta ir Donatas

Vilniaus mieste jūs galite pamatyti pačių įvairiausių dalykų, kurių vargu ar pavyks sutikti kitur. Jei pasiseks, galbūt pamatysite ir labai impozantiškai atrodantį dviratininką (sakytum džentelmeną iš XIXa.) ant tikrai neeilinio dviračio su labai dideliu priekiniu ratu. Tiesą sakant, važiuoti tokiu dviračiu Vilniaus senamiesčio gatvėmis tikras iššūkis, bet ko nepadarai dėl savo norų. Smalsumo vedini pasekę tą džentelmeną, galbūt atsidursite prie baro keistu pavadinimu „Garinis Angelas“, o svečiai, linksmai besišnekučiuojantys prie vieno iš pasieniui besiglaudžiančių staliukų, irgi bus pasipuošę mums gana neįprastai – trumpai tariant padvelks retro. Jei labai labai pasiseks, iš to baro išeis dama ir pabučiavus dviratininką į skruostą nuplasnos senamiesčio gatvėmis savo reikalais. Sunku prognozuoti, kaip ji atrodys tą vakarą: gal kaip Tvigi, gal kaip Garbo, o gal kaip Karmen. Bet tikrai kitaip. Damų nuotaikas nuspėti visada sunku. O mes dar užeisime ir į baro vidų, visai kitokį vidų nei daugumos barų pasikalbėti baro šeimininku džentelmenu nuo dviračio Donatu DUBAUSKU ir jo žmona, išskirtinai besirengiančia dama, Greta DUBAUSKE. Pora, kuri ir atrodo, ir gyvena visai kitaip nei diktuoja mūsų visuomenės standartai. Gerai pagalvojus, žodis „standartai“ tiesiog baisus, kalbant apie žmogaus gyvenimą, todėl jo ir nėra šioje šeimoje.

Stimpankas: Viktorijos laikų kostiumai ir fantastiška kūryba

Baro viduje daug keistų daiktų, kurių vienos detalės iš praeities, kitos beveik iš ateities, bet, kad tai vieta, kur suteikiama laisvė žmogaus fantazijai – akivaizdu. O prieš mane pašnekovai, kurie myli retro, vintažą ir antikvariatą, o dar labiau visą Viktorijos epochą (1837-1901), kas sufleruoja tai, jog ši pora savo įvaizdžiu ir gyvenimo būdu atstovauja STIMPANKO subkultūrai.

Štai ką aš būnu perskaičiusi internete jau anksčiau: „Plačiaja prasme stimpankas yra „retrofuturistinė“ mokslinės bei maginės fantastikos atmaina, kurios išskirtiniai bruožai – anachronistinės technologijos ir nežabotos fantazijos pagimdyti išradimai. Stimpankas – tai mokslinė fantastika mokslininkams. Stimpanko subkultūra atsirado apie 1980 -uosius“. Prisipažinsiu – sudėtinga. Todėl noras pažinti šią, iš meilės praeičiai ir fantastiniams išradimams atsiradusią subkultūrą plačiau, ir yra mūsų susitikimo priežastis. Juk įdomu, kaip nutinka tai, kad žmonės susidomi tokiais išskirtiniais dalykais, dar daugiau – padaro tai savo gyvenimo būdu?

„Prieš 10-15 metų aš rekonstravau 1920-ųjų metų miesto indėno aprangą ir netyčia užtikau, kad yra tokia stilistika kaip stimpankas. Jei kalbėtume apie įvaizdį, tai jis remiasi Viktorijos laikų kostiumų mada, jei apie ideologiją – tai ji sukasi aplink fantastiškiausius XIXa. pabaigos išradimus: dirižablius, garo mašinas, tų laikų mechaninių technologijų proveržį, mus žavintį ir įkvepiantį iki šių dienų. Žiulis Vernas yra vienas iš šios krypties ideologų. Todėl stimpanko propaguotojai šiandien ne tik įdomiai rengiasi, bet visada kažką kuria – kas iš odos, kas iš metalo, kas iš dar kažko, bet visi gaminiai tarsi fantastiniai, mechanika su menu eina šalia, juos puošia daugybė detalių, kurios tarsi ir nereikalingos, bet kuria magijos įspūdį ir grožį. Trumpai tariant, tai chuliganiškai žavi ir estetiška kultūra, kuria aš ir susidomėjau“, – apie pačią pradžią pasakoja Donatas.

„Norėčiau akcentuoti, kad stimpankas nėra tik apranga kaip kad daugeliui gali pasirodyti. Tai gyvenimo būdas ir tam tikra pasaulėžiūra. Mes stengiamės gyventi taip, kad kiekviena diena būtų kaip šventė, būtume gražūs mes ir mūsų aplinka, kad tai, kas geriausia iš praeities atsirastų mūsų dabartyje, kasdienybėje ir būtų pritaikyta naujam gyvenimo būdui.  Dabar dar labai smagu ir dėl to, kad šio gyvenimo ideologija propaguoja ekologiją: nieko nereikia išmesti, viską galima panaudoti naujiems daiktams sukurti“, – papildo Donatą Greta.

Kai indėniškas įvaizdis tapo našta

Donato noro gyventi kitaip nei visi, šaknų reikėtų ieškoti, ko gero, daug anksčiau. Gal net tada, kai jis visai vaikas, drauge su mama eidavo į jos vedamas pamokas vakarinėje mokykloje, ir apžiūrinėdavo mokinius – ūsuotus ilgais plaukais vaikinus dangaus žydrumo platėjančiais džinsais, margais marškiniais  su plačiomis apykaklėmis. Tai paliko tokį stiprų įspūdį, kad jam iki šiandien nėra nieko gražiau už platėjančias kelnes, išskyrus tuos atvejus, kai jis dėvi blauzdines. Beje, dabar jau savo siūtas, dažnai – iš odos. Bet nedarykime didelių šuolių. Norint paaiškinti jo meilę kitoniškumui, neišvengiamai teks stabtelti prie Donato indėniškojo įvaizdžio, kuris ėmė ir kažkaip susikūrė tarsi savaime.   

„Taip, buvo ir indėniškas įvaizdis, natūrali mano domėjimosi indėnais, pasekmė. Ilgi plaukai, kartais kasa, drabužiai, žiniasklaidos dėmesys jį sukūrė tokį stiprų, kad aš pradėjau tapti tikresniu indėnu nei tikrieji. Aplinkinams atrodė, kad aš ir šamanas, ir karys, ir viskas, ko jiems prireikdavo. Būdami prie mirties, žmonės kreipdavosi pagalbos, o aš jaučiau, kad ir atsisakyti jau nepatogu – kurioziškiausi atvejai (juokiasi). Galiausiai visos tos legendos ir 20 metų  egzistavęs indėno įvaizdis pradėjo kliudyti mano kūrybai. Visiems atrodė, kad ką aš bekurčiau – o kūriau gaminius iš odos –  bus tik indėniškos stilistikos. Reikėjo kažką su tuo daryti. Ir štai stimpankas…Subkultūra, kurios viena iš dalių – kūryba. Tai atvėrė kur kas didesnes galimybes mano kūrybai ir pamažu tapo mano kryptimi. Juk labai smagu, kai iš penkių neveikiančių vintažinių daiktų gali padaryti vieną veikiantį, kuris atliks šiuolaikinę funkciją, bet atrodys kaip iš XIXa. pabaigos – XXa. pradžios. Sujungi penkis senus dviračius ant vienos ašies ir štai ratu jau važiuoja ir bendrauja penki žmonės. Nereikia nieko išmesti, jei gali padaryti kažką gražaus. Ne veltui ŠMC užrašyta: „Visi žmonės yra menininkai, bet tik menininkai tai žino“. Taigi šiandien mano kūrybos takas yra daug platesnis nei indėniškas takelis“, – džiaugiasi Donatas.

Be kūrybos – nei žingsnio

Kūryba jį lydi nuo jaunystės. Todėl, kai mamos paragintas pasirinko mokslus  Lengvosios pramonės technikume, mokėsi tik tol, kol pateko pirmosios praktikos į „Audėjo“ fabriką. Pamatęs, kad ten joks darbas be mašinų taisymo nelaukia, pareiškimą išeiti parašė tuoj pat. Po armijos įgijo staliaus dailidės specialybę, įsidarbino Profsąjungų rūmuose, po kurio laiko tapo scenos vadovu, vėliau dirbo „Lėlės teatre“  butaforu, o kriterijų darbinantis turėjo vieną, bet svarbų: jo darbe turėjo būti dirbtuvės, nes jam visada reikėjo erdvės kažkam kurti.

„Kažkaip sekėsi, kad šalia valdiškų veiklų visada „įdarbindavau“ savo kūrybą ir tai nešė man pelną. Uždirbdavau tarsi ir labai daug nedarydamas. Kūryba visada buvo šalia manęs. Nuo vaikystės norėjau gerai atrodyti, todėl gana anksti supratau, kas yra adata ir siūlas, kad kelnes galima susisiaurinti arba pasiplatinti. Mano mamą senelė nukreipė į chemiją, nors ji tapė, buvo meniškos prigimties ir dar sportavo: kažkada žaidė moterų krepšinio komandoje  „Kibirkštis“, po to badmintoną poromis. Mamos aplinkoje buvo vien sportininkai ir menininkai. Vis dėlto, mane ji visa kame palaikė, matė, kad sūnus ne šiaip debesis stumdo, o stengiasi kažką sukurti, sugalvoti, išgyventi. Gal tik kiek apmaudu, kad mama netikėjo, kad iš to meno galima pragyventi ir nenukreipė į Dailės akademiją“, – prisiminimais dalijosi Donatas.

Be vidinio komforto – filosofija neįmanoma

Šiandien stimpanko subkultūra iš tiesų leidžia skleistis Donato kūrybai į  valias, nes, kaip jau minėta, kiekvienas save gerbiantis stimpankeris kažką „kūrybina“, negana to, labai dažnai kuria savo garderobą, nes tokių drabužių, kokių reikia pirkti tiesiog nėra. 

„Man tikrai labai gaila, kad šiandien vyrų garderobas labai skurdus. Nepelnytai pamirštos liemenės, skrybėlės, kažkur drauge išgaravus vyrų elegancija. Juk dėvint tokius drabužius, tu atrodai labai gerai, vyriškai, tuo pačiu ryškiai ir kas svarbiausia ne kvailai. Kita vertus, taip rengiuosi ne tam, kad išsiskirčiau, o tam, kad gerai jausčiausi. Šiandien mano gyvenimas natūralus ir  harmoningas su tokia mano apranga, po kurio laiko – gal bus su kitokia. Visada kuriu ne įvaizdį, o gyvenimą, nenoriu išorėje būti tuo, kuo nesu viduje“, – sako Donatas.

Su savo vidiniu „aš“ nelinkusi pyktis ir Greta, mėgstanti ir iššūkius, ir vidinį komfortą. Ir nors ji pripažįsta, kad pažintis su Donatu jai padėjo atrasti stimpanką ir drąsesnį įvaizdį, ji ir anksčiau buvo ryški. Dabar savo stilistiką mato galbūt dar įvairesnę, originalesnę, apimančią skirtingus laikmečius. Jai patinka ir XIXa. mados, ir 1920- ųjų, ir 1950 – ųjų. Priklauso nuo nuotaikos, kaip ji pasipuoš ir kas išeis į gatvę: Tvigi, Ditrich, Frida, Garbo ar Karmen.

„O gali išeiti tiesiog Greta su visai paprasta suknele, jei labai neturi nuotaikos. Donatas to sau niekada neleidžia. Jo visi drabužiai gražūs, stilingi, o ūsai visada bus sušukuoti“, – juokiasi pašnekovė, su savo vyru susipažinusi, beje, per jo kūrybą.

Gal manote, kad tai kokio nors teminio vakarėlio dalyviai? Tikrai ne. Į barą "Garinis Angelas" renkasi vyrai, kuriems svarbu, kaip jie atrado, bet dar svarbiau nepritrūkti įdomių pokalbio temų. Beje, stilingai apsirengusios renkasi ir moterys. Taip ir gimsta nauja bohema...

„Save vadinu senovine jaunuole“

Gretos, šiandien grojančios Valstybiniame pučiamųjų instrumentų orkestre „Trimitas“, voltornai reikėjo dėklo ir ji pamačiusi Donato darbus, dėl to į jį ir kreipėsi. Taip ir susipažino.

„Apie šią subkultūrą aš nieko nežinojau, bet nuo vaikystės buvau kūrybiška, mane mama leido į visus galimus būrelius, išskyrus muziką. Mama su močiute išmokė  ir visų moteriškų amatų. Kai kažko garderobe pritrūkdavau, susikurdavau pati – stygius duoda kūrybiškumą ir tai nėra blogai. Taigi visada buvau ryški ir noriu būti dar ryškesnė. Iš vienos pusės tai tarsi šiuolaikškumo ženklas, bet iš kitos – tai meilės praeičiai išraiška – mano ryškumas su retro ženklais, aš seku istorinių asmenybių įvaizdžiu. Juokais save vadinu senovine jaunuole – man labai patinka džentelmenų kultūra, man patinka, kai vyrai asistuoja. Tikrai pritariu daugybei feminizmo idėjų, bet džentelmeniško elgesio etiketas imponuoja. Būkime lygūs, bet gauti ir duoti dėmesio yra smagu. Taip pat pripažįstu, kad susipažinusi su Donatu, tarsi radau kryptį, nustojau blaškytis, pradėjau kryptingiau ir giliau viskuo domėtis. Vestuvinę suknelę pasisiuvau, beje, irgi pati. Šis gyvenimo būdas man patinka dar ir todėl, kad yra tarsi žaidimas. Tai aktyvina kūrybiškumą ir praplečia mano kaip menininkės galimybes. Juk negali tik groti: yra ir tapyba, drabužių dizainas, dainavimas, poezija. Manau, kad tikras menininkas turi būti įvairiapusis“, – svarstė Greta.

Subkultūros paprastai vienija dideles grupes žmonių. Vis dėlto, stimpankerių Lietuvoje nėra daug, o jau tokių, kurie šią ideologiją patvirtintų ne tik apranga, bet ir gyvenimo būdu, pora iš viso nepažįsta. Sako, kad yra pažįstamų, kurie jais žavisi ir kartais apsirengia drąsiau patys, bet tai nėra jų kasdienybė, nes kol kas tie žmonės taip pasipuošę nesijaučia nei drąsiai, nei komfortiškai. Donatas juokauja, kad iš pradžių reiktų užsidėti tamsius akinius, o po to galima ir išdrąsėti. Vis dėlto aišku ir tai, kad užbėgti gražiais drabužiais vidiniam pasirinkimui už akių – nėra tikras reikalas ir komfortą patirti bus sunku. O ir kam reikia? Tačiau pora pripažįsta, kad abu savimi diktuoja madą, kurią gali atkartoti visi kas nori, kad ir paaugliai. Donatas mano, kad misiją skleisti drąsą ir laisvę jis vis dėlto turi:  „Kai turi pavyzdį, tau lengviau kažkuo tapti. Kai žinai, kad niekas nesišaipo iš to, kas tau patinka, tu drasiau tai renkiesi“.

Gretos ir Donato vestuvių akimirkos. Tarp svarbiausių svečių - Donato mama.

Dviratis – įvaizdžiui sustiprinti

Įvaizdžiui sustiprinti atsirado ir dviratis: einantį mato daug žmonių, bet važiuojantį toookiu dviračiu – labai daug.

„Dviratis mano kūrinys. Atėjo laikas, kai norėjau turėti tokią transporto priemonę kurios neturi kiti. Iš Angijos užsakiau maksimaliai didelį ratą – 92 cm skersmens. Galima pagaminti ir didesnį Lenkijoje, bet ant Vilniaus grindinio bus skaudu kristi. Gavau ratą ir toliau viską padariau pats. Rėmas ir pora šakių, sėdynė su vairu, antras mažesnis ratas – nesudėtinga. Dviratis ne tinginiams: kiek mini, tiek važiuoji, bet man nereikia su niekuo lenktyniauti. Važiuoji sau lėtai, o visi grožisi. Tokių esu sukūręs ne vieną ir dabar dar  turiu užsakymą iš Švedijos – veikti yra ką.

Veikti porai tikrai yra ką, nes jie, kaip jau minėta, ir baro „Garinis Angelas“ šeimininkai. Nepaklausiau, tad galiu tik paspėlioti, kad žodis „garinis“ turbūt iš pagarbos jų puoselėjamai stimpanko subkultūrai,  nes žodis „steam“ anglų kalboje reiškia garas arba rūkas, „punk“, beje – protestas arba konfliktas. Dar daugiau – jau šį penktadienį, t.y. rugpjūčio 6d. atidaromas antrasis baras „Garinis Angelas Ladies“, kuris lauks retro stilistikai prijaučiančių moterų, nors, kaip abu juokiasi, neignoruos ir vyrų.

Barų verslas - kūrybinėms idėjoms finansuoti

Barų verslas Donato gyvenime atsirado palyginus neseniai, bet jam jis patinka keliais aspektais.

„Kai aš  kažkada nusprendžiau, kad nenoriu dirbti kažkam, kad nieko negali būti nei virš manęs, nei po manim – savo darbuose mes lygūs, pragyvenimo šaltiniu tapo kūryba. Bet…kažką pasiuvi ir lauki, o kada nupirks nežinai. Bare – kitaip, baras – greitesni pinigai. Ir jis tikrai nebuvo svajonė, bet jis turėjo finansuoti kitas mano idėjas ir tapo nauju mano projektu pinigams uždirbti. Baro interjerą sukūriau per pusantro mėnesio iš daiktų, kurių jau niekam nereikia – daikto potencialą pamatau labai greitai. Kiekvieną baldą galima perdaryti, iš kiekvieno mechanizmo galima išimti detales ir jas panaudoti  dekorui  – stimpankui tai būdinga. Pasitenkinimo daug – vėl kūryba. Dabar ateina žmonės ir sako, kad jiems čia jauku kaip namie. Na taip, ne baltas ofisas su minimalistiais baldais ir ne baras su paletėmis – yra spalvų, detalių, meno objektų, fantazijos, paslapčių. Be to, baras suformavo tam tikrą lankytojų kontingentą. Nemažai vyrų persirengė. Padovanoji liemenę, skrybėlę, prireikia kažko daugiau, patinka ir prašome – naujas įvaizdis, kuris limpa. Arba štai sėdi penki vyrai ir veda diskusiją apie kvepalus ir batus. Stereotipiškai manoma, kad vyrai apie tai nesikalba, o iš tiesų tai kalba. Ir apie tai kalba stalius, santechnikas, televizininkas, alpinistas ir žurnalistas… Be to, čia šokama. Saugome šios vietos prestižą, norime kad ji būtu išskirtinė tiek savo lankytojais, tiek kultūra“, –  sako Donatas.

Baro "Garinis Angelas" interjerą kūrė Donatas. Atmosfera - magiška ir mistiška.

Bohemos sugrąžinimas

„Labai neįkyrėdami, tarsi savaime mes subūrėme tikrai savitą baro bendruomenę, kuriai įdomu čia  užsukti ir pabendrauti. Dar jie žino, kad niekas čia nesistebės bet kokia jų apranga, kad čia bendraujama intelektualiai, o ne liežuvaujama apie kitus. Juk kažkada klestėjusią bohemą vienijo bendra idėja prieštarauti, kovoti, maištauti… Kai to neliko, bohema paskendo alkoholyje ir galiausiai nunyko. Mes stengiamės bohemą sugrąžinti kaip gražų reiškinį. O gėrimai tegul lieka tik priedu prie pokalbių… Todėl mūsų bare daug nealkoholinių, arba silpnų gėrimų, vyno. Be to, vyksta koncerai, parodos, poezijos skaitymai. Kartais pakviečiame ne tik į meno, bet ir į daiktų parodas, pavyzdžiui, šviestuvų. Juk kur daugiau 11 valandą vakaro galėtum apžiūrėti parodą?  Man pačiai dar labai rūpi ir moterų problemos. Todėl šią erdvę stengiuosi pasiūlyti moterų susibūrimams, kurių tikslai gali labai skirtis: vienos bando po kažkokių problemų rasti save, kitos tiesiog atsitiesti, trečioms rūpi  dar kažkas. Labai tikimės, kad naujas mūsų baras „Garinis Angelas Ladies“ suburs įdomių moterų bendruomenę ir kad ten tikrai pradės pleventi retro dvasia. Visą interjerą kuria Donatas, taigi užteks ir fantastikos ženklų kasdienybės įkvėpimui“, – mintimis dalijosi Greta.

Stiliaus paieškos - poros kasdienybė ir džiaugsmas.

Duoklė – Vilniaus menui ir kultūrai

Tuo tarpu Donatui įdomus ir jo indėlis į Vilniaus kultūrą. Būdamas vienu iš „Užupio respublikos“ ambasadorių, jis nori save įprasminti ir kaip menininkas. Įsibridusi į Vilnelę jau stovi jo iniciatyva pastatyta stimpanko subkultūrą simbolizuojanti dviračio skulptūra, o dabar  savo mylimam Užupiui pats Donatas kuria grojančią skulptūrą. Tai bus metalinis tvirtas gramofonas su daug papuošimų ant graikiškos kolonos, o muziką išgaus žmonės savo rankomis, sukdami į ją įmontuotą rylos mechanizmą. Skulptūra pati save ir apšvies.

Taigi šiandien Donatą ir Gretą maitina jų barai, džiugina jų kūryba ir muzika, o įkvėpimo teikia įvaizdis ir žinojimas, kad gyvenimas yra šventė. Tokia ta stimpanko filosofija. Kad taip būtų ir toliau tereikia labai nedaug ir kartu labai daug: sugebėti tos šventės, atėjusios galbūt dar iš XIXa., nenuskandinti nuovargyje ir neišvengiamose XXIa. kasdienybės įtampose. Valio šypsenai!

Dėmesio! Naujo baro “Garinis Angelas Ladies” atidarymas rugpjūčio 6d, 18 val, Aušros vartų 3. Ateikite ten puošnūs ir su šypsena veide.

Rasa ŽEMAITIENĖ

Pašnekovų archyvo nuotraukos.

Tags: No tags

Comments are closed.