Įžanga+

MARIJOS ASAMBLIAŽAI: daiktų papasakotos istorijos

Į svečius pas menininkę Mariją RUBAVIČIUTĘ mane atveda vienoje parodoje matyti jos kurti asambliažai. Tai - erdviniai koliažai, kuriems kurti naudojamos pačios įvairiausios detalės, daiktai ir medžiagos. Marija savo istorijas juose pasakoja naudodoma daug detalių iš praeities, tad nenuostabu, kad iš jų sklinda vintažo, antikvaro ir retro nuotaika. Tai, ko mes ir ieškome. Bet šį kartą...šį kartą randame daug daugiau, nes dailininkė pakviečia į savo namus Užupyje. Vos pravėrus šių namų duris, visi mano klausimai kažkur ištirpsta ir susimaišo su jau numanomais atsakymais. Taip, greičiausiai tik TOKIUOSE namuose ir gali atsirasti TOKIE asambliažai. Kultūrinė tema tarsi panyra į šių namų kasdienybės dvasią ir supranti, kad viena be kitos tiesiog negalėtų egzistuoti.

Giminės namo istorija

Jau patys Marijos namai kaip didžiulis su meile sukurtas asambliažas, arba scenografija kasdienos teatrui. Provanso stilistika ir „Alisos stebuklų šalyje“ nuotaika apgaubia nuo pat slenksčio. Daug daiktų, daug detalių, daug pačios Marijos kurtų meno kūrinių. Veidrodžiuose veidrodėliuose veriasi vis kiti vienas už kitą gražesni namų rakursai, ant sienų – daugybę istorijų pasakojantys paveikslai ir nuotraukos. Už lango su žydinčių gėlių puokštėmis ant palangių, žaliuoja visiškai čechoviškas sodas. Pro sodrią jo lapiją matosi Vilniaus bažnyčių bokštai, Bernardinų sodo žibintų žiburiai naktį ir apačioje tekanti Vilnelė. Šie namai turi ilgą istoriją ir jai reikėtų atskiro rašinio. Vis dėlto neįmanoma neužsiminti, kad pilaitę primenantis iš pradžių medinis namas, buvo pastatytas dar 1911m., o 1921m. jį gerokai rekonstravo ir išgražino tuo metu labai garsus Vilniaus architektas Antonas Filipovičius – Dubovikas.

 

Marijos kurti asambliažai puošia visas namų erdves.

Kai jame apsigyveno Marijos seneliai: močiutė, garsi vaikų knygelių iliustratorė Taida Balčiūnienė ir senelis architektas Vaclovas Balčiūnas čia užauginę net devynis savo vaikus, prasidėjo ir tęsiasi Marijos giminės istorija Užupyje.  Tęsiasi todėl, kad iš giminės moterų niekas niekada nenorėjo iš čia kraustyti. Net tada, kai senelis architektas gavo pasiūlymą keltis į patogų butą Antakalnyje ir net tada, kai kaimynai kėlėsi į butus su patogumais Fabijoniškėse ir dauguma jiems pavydėjo. Tarybiniais laikais Užupis buvo prastos reputacijos, niekam neįdomus rajonas, su daugybe namų be patogumų, vandens kolonėlėmis kiemuose ir nesutvarkytomis gatvėmis. Tuo metu čia „neskraidė“ nei Užupio angelai, nei didelės romantikos dvasia. Marija čia augusi visą gyvenimą iki dabar prisimena užrašą „Ulica smerti“ (liet. Mirties gatvė) ant vieno namo sienos, besišlaistančius vietinius girtuoklėlius ir kitų užuojautą čia gyvenantiems. Bet ir jai, kaip ir jos senelei ar mamai čia gyventi niekada nebuvo nei liūdna, nei nepatogu. Ji nuo vaikystės mylėjo namą su bokšteliais ir sodą už jo, o važiuodama pro miegamuosius Vilniaus rajonus iki dabar pagalvoja, kaip sunku būtų juose gyventi. Dabar šiame name gyvena ne tik Marijos šeima, jos mama, bet ir tetos šeima. Panašu, kad dukra iš čia irgi niekada nenorės išvažiuoti. Marija juokiasi: „Kaupikė ir prisiminimų kolekcininkė, smalsi, kruopšti, jai visko reikia, žodžiu, skruzdėlyčių gyvenimo tęsėja“.  Turbūt kaip ir visos giminės moterys. Nes tik tuomet, kai „visko reikia“ yra sukuriami tokie namai ir atsiranda meno kūriniai, pratęsiantys senų daikčiukų gyvenimą.

Nuo scenografijos – iki asambliažų

„Mano kūryboje asambliažai atsirado maždaug prieš 15 metų. Atėjo, kaip pagrindinės specialybės – scenografijos tęsinys, o gal kūrybinio alkio patenkinimo išraiška, juk ne visada projektų teatre yra tiek, kiek norėtųsi. O kurdama asambliažą irgi dirbu su erdve, užpildau ją mažais daikčiukais, dėlioju ir perdėlioju. Tarsi būčiau sau susikūrusi miniatiūrinę scenos laboratoriją ir kurčiau scenografiją. Kuriant asambliažus mane labiausiai džiugina procesas. Pasineri ir ištirpsti. Gera dėlioti, gera, kai gaunasi ir kai nesigauna neliūdna, nes visai nežinai, kas gausis iš to „nesigauna“. Pradinė vizija visada lyg ir yra, bet galutinio vaizdo galvoje nėra. Nuotaika, atmosfera – taip, bet vaizdo – ne. Ir turbūt dėl to ta kūrybinė kelionė yra puiki“, – apie savo pasirinkimą kurti būtent tokius paveikslus pasakoja Marija.

Asambliažas "Dulkių spindesys:" iš ciklo "Sienų dienoraščiai" savo pavadinimą paveldėjo iš to paties pavadinimo spektaklio, kuriame Marija kūrė kostiumus ir scenografiją.

Dar jai labai patinka, kad asambliažuose gali apjungti daugybę meninių išraiškos priemonių – fotografiją, tapybą, piešimą –  o jau iš detalių, tai niekada nežinai, ko gali prireikti, todėl kūrėja, žinoma, kad nepraleidžia progos įsigyti įvairiausių keistų daiktų. Dažnai labai senų kokiuose nors blusturgiuose, nes jie gražūs, o kartais ir visai naujų, jei jie įdomios faktūros ar formos. Kartais užtenka vieno daikto, jog suprastų, kad štai kaip tik nuo jo prasidės dar viena asambliažo istorija, kartais vieno žvilgsnio, kad atsirastų visas kūrinių ciklas. Taip atsitiko per pirmąją karantino bangą, besižvalgant po ištuštėjusį miestą. Senamiesčio sienos be žmonių buvo liūdnos, bet savotiškai meniškos ir tapybiškos. Taip gimė asambliažų ciklas „Sienų dienoraščiai“. Nors dėl pakartotinai užklupusio karantino paroda nusikėlė, tačiau menininkė tikisi, kad neužilgo darbai išvys dienos šviesą ir prabils žiūrovui. Juk taip, asambliažai kalba. Jie pasakoja autorės sukurtas istorijas, turi siužetus, atspindi jos nuotaikas, konservuoja prisiminimus arba teigia lūkesčius. Kaip kad dabar kuriamas keliaujančių moterų darbų ciklas, turbūt inspiruotas kelionių trūkumo. Marija prisipažįsta, kad būtent jų ji šiuo metu pasigenda labiausiai.

„Kaip norėčiau dabar į Briuselį pas savo draugę, ten tooookie blusturgiai“, – ilgesingai ištaria, žiūrėdama kažkur tolyn už žalio sodo.

Marijos mamos miegamajame prosenelio gydytojo medicininė spinta.

Lėtai ir besidairant į praeitį

Profesionalios scenografės – kostiumų dailininkės gyvenime laikas nuo laiko atsiranda ir teatrinių, televizinių ar dar kitokių projektų. Marijai ypač smagu dirbti tuomet, kai režisieriai scenografijoje ar kostiumuose nori retro prieskonio. O projektines jos pauzes užpildo būtent asambliažai. Kurti ne vien pagal užsakymus, o grynai savo malonumui, Marijai visada patinka. Nors nauji jos darbai gimsta ne taip ir greitai. Ji juokiasi, kad gyvena lėtai, rytais jai skubėti sunku, nors į savo studiją stengiasi patekti kiekvieną dieną ir kasdien sukurti kažką naujo.

„Viskas dėliojasi natūraliai ir lyg savaime. Kuriu ilgai, man tai tokia neskubi dėlionė, žaidimas, meditacija, terapija… Jau lyg ir pabaigi, o po savaitės ateina žinojimas, kad reikia kažką nuimti, patraukti, perdėti… Ir sugadini (juokiasi).  Yra darbų, kurie guli po porą metų – vis kažko ten man trūksta. Yra sukuriamų greičiau, bet irgi ne iškarto. Jie bręsta labai pamažu, kaip koks vynas. O dar šviesa, apšvietimas… Tai irgi kuria skirtingą nuotaiką ir vėl iš pradžių“, – pasakoja menininkė.

Ar asambliažuose būtinai turi būti senų detalių? Marija sako, kad greičiausiai ne. Yra menininkų, kuriančių tik iš naujų daiktų. Bet taip jau nutikę, kad jos kūryboje praeities ir šiandienos detalės persipynusios labai glaudžiai, tad ir apie jos darbus šiandien galima drąsiai kalbėti kaip apie tvarios kultūros dalį… Iš seno gimsta nauja, viena daikto funkcija virsta kita, kasdienis daiktas palypėja iki meno ir jo gyvenimas tęsiasi. Gal jos estetiką formavo pats Užupis, o gal taip nutikę todėl, kad antikvariato ir vintažo tema Mariją lydėjo nuo vaikystės. Jai visada buvo gražūs daiktai su istorija, o namuose jų niekada ir netrūko. Ji nuglosto  jos prosenelio gydytojo, dirbusio Kaune, medicininę spintutę, parodo knygų spintą, kurią drauge su mama parsinešė kažkieno išmestą ir restauravo.

Kambarį puošiančiose fotografijose iš dailininkės personalinės parodos „Sapnų tema“, dabar jau visiems laikams įamžinta šimtametė lova, kurioje pati Marija ilgą laiką miegojusi. Parodoje  – instaliacijoje lovai teko suvaidinti pagrindinį vaidmenį.

Namuose daug daiktų iš praeities, kurie šių namų greičiaisiai niekada nepaliks – jie saugo prisiminimus, istorijas, emocijas, jie brangūs. Tačiau kai daiktai tampa asmeniškai “nebyliais“,  ateina laikas kai galima atsisveikinti be gailesčio ar pekeisti naujais. Tiesa, prisipažino, kad dabar vengia naujų pirkinių namams, nes visko jau per akis, tik niekaip neatsispiria gražiems indams.

„Kaip smagu gerti vis iš kito ir vis gražesnio puodelio… O kas dėl asambliažų, taigi visai  nežinai, kokia detalė kažkada gali tapti tavo kūrybos dalyviu, todėl visi pirkiniai pateisinami“, – tarsteli nusišypsodama ir pabando prisiminti, kas dar formavo jos kaip menininkės skonį.

Mamos ir dukros miegamasis - prisiminimų, sentimentų, pokalbių, pasakų, sapnų ir kūrybos karalystė.

Užupis ir kaimynai

„Tarp mano skonio formuotojų  ir mano kaimynės – geros draugės Ievos, baba. Prisimenu, randa kokią išmestą surūdijusią, varinę ar tekintą detalę, jai gražu ir ji jau kažką iš to padaro, pritaiko savo interjere. Mano močiutė irgi vertino senus daiktus. Ir ne tik kaupti, bet ir transformuoti, perdaryti, panaudoti, sulopyti, suadyti. Mama baigė kostiumo dizainą, kažkada daug modeliavo, siuvo, o šiuo metu užsiima tekstilės restauravimu “, – prisiminimais dalinasi Marija.

Šios giminės moterys, akivaizdu, kad turi daiktų išgelbėjimo geną ir, ko gero, įgimtą skonį. Antraip argi Marija taip džiaugtųsi ir iki šiol saugotų Marijos Matušakaitės – garsios lietuvių menotyrininkės, tautinio kostiumo tyrinėtojos, dizainerės ir architektės jai padovanotą didelę mados žurnalų kolekciją, tarp kurių kai kurie datuojami XIXa, pabaiga. Sako, kad ir jie dideli įkvėpimo šaltiniai. O kartais tuo įkvėpimu tampa darbas teatre, po kurio scena susitraukia iki nediduko j paveikslėlio, kuriame atsiranda scenografijos maketų likučiai, nereikalingos detalės, atraižėlės, atkarpėlės, o kartais prilimpa net pavadinimas. Štai kažkada kūrusi Kauno muzikinio teatro šokio spektaklio scenografiją ir kostiumus, šiandien Marija nerado vienam iš savo kurtų asambliažų labiau tinkamo ir atspindinčio atmosferą pavadinimo, kaip būtent šio spektaklio – „Dulkių spindesys“.

Detalės iš Marijos kurtų scenografijos maketų dažnai tampa asambliažų dalyviais.

Asambliažą - į interjerus

Ar asambliažas kaip meno kūrinys šiandien patrauklus pirkėjui? Marija pripažįsta, kad gerbėjų ratą ji turi, tačiau gyventi vien iš to vargu ar pavyktų, nebent tektų užsiimti aktyviu marketingu. Šiandien savo darbus – asambliažus ji fotografuoja, atspaudžia riboto tiražo paveikslėlius ant popieriaus ar drobės, paįvairina vienu kitu gyvu rankos štrichu – kūryba plinta. Gerbėjai gali rasti ir asambliažų atvirukų.

Vis dėlto, pati galiu pasakyti, kad interjere asambliažai iš tiesų puikiai suskamba, atrodo labai estetiškai, harmoningai, man pasirodė, kad gražiau nei parodose. Jei jų estetika artima, puošti tokiais kūriniais savo namus tikrai verta ir labai originalu. Juo labiau, kad daug šio meno dailininkų nėra, taigi nėra ir daug darbų.

Šiuo metu Marija laukia dar vieno savo projekto įgyvendinimo. Pakruojo dvarui ji sukūrė Gėlių pilies projektą. Pilaitės statybos darbai jau į pabaigą, ji apauginama gėlėmis, ir taps dar viena žavinga dvaro dekoracija. O Marija ir toliau žaidžia savo kūrybinius žaidimus: kuria, daro, perdaro, megaujasi, svajoja ir taip gyvena. Kaip pati sako, ji kaip ir dauguma menininkų, visiškai nesistengia suaugti, o kaip tik priešingai: puoselėja savyje esantį vaiką ir stengiasi į viską žvelgti kuo paprasčiau. Todėl nei minutei nepamiršta džiaugtis tuo, ką turi ir iki šiol dievina gyvenimą Užupyje, savo pilaitėje, su savo žaliu sodu virš Vilnelės vagos.

 

Personalinės Marijos RUBAVIČIŪTĖS parodos - instaliacijos 'Sapnų tema" fragmentuose vintažinių detalių fiesta. O antikvarinei lovai iš vaikystės šiame performanse buvo skirtas pagrindinis vaidmuo. (Parodos nuotraukos - Dainiaus STANKAUS).

Daugiau kūrybinio MARIJOS RUBAVIČIŪTĖS pasaulio galite rasti jos FB MariArt. O taip pat instagrame mariart.77

Rasa ŽEMAITIENĖ

Rubriką "Tvarios kultūros žingsniai" remia

Tags: No tags

Comments are closed.