Lietuvoje yra daug įdomių dalykų, kuriuos net neįtartum esant, jei nepradėtum domėtis specialiai. Prie tokių įstaigų priskirčiau ir VARGONŲ PAVELDO CENTRĄ, kurio įkūrėjas dr. Girėnas PAVILIONIS. Pasižvalgyti ir pasikalbėti vargonų tema į centrą, įsikūrusį 26 kilometrai nuo Vilniaus Daučionių kaime, važiavome visai neseniai, dantukus šiepiant baltai žiemai, taigi erdvius pastatus, dar kvepiančius mediena, o kaip vėliau paaiškės – ir dideliu entuziazmu, pasiekėme apsnigtais keliais keliukais, o mus pasitiko centro įkūrėjas Girenas ir nauja jo gyventoja – pusnyje rasta katytė. Ekskursija po centrą buvo iš tiesų įspūdinga, čia pamažu formuojasi istorinių vargonų, fisharmonijų, klavesinų muziejus, visu pajėgumi dirba vargonų gamybos ir restauravimo dirbtuvės, planuose – įvarios edukacijos ir, apskritai, visapusiško vargonų istorijos ir šiandienos centro Lietuvoje sukūrimas.
Pradėjus ieškoti informacijos vargonų tema, ji pasirodė neatsiejama nuo Jūsų asmenybės. Vilniaus dailės akademijoje esate apsigynęs menotyros mokslų daktaro disertaciją „Vilniaus vėlyvojo baroko vargondirbystės mokykla“, išleidote knygą, parašyta daug straipsnių, įvykdyta nemažai gražių iniciatyvų, siekiant propaguoti vargonų muziką. O dabar štai veikia ir Jūsų įkurtas bei vadovaujamas Vargonų paveldo centras. Kaip Jūs pats pasukote šios temos keliu?
Vargonais domiuosi nuo 15 metų, o nuo 16 metų, 1992m., kai Klaipėdoje Eduardo Balsio menų gimnazijoje pastatė vargonus, aš jais pradėjau ir groti. Šalia muzikavimo, man visada buvo įdomu, kaip ir kodėl vargonai skamba, koks viso šio instrumento mechanizmas. Kai 1994m. į stojau į Muzikos akademiją, pradėjau lankytis vargonų dirbtuvėje Vilniuje, bendravau su meistrais. Knygų tuo metu beveik nebuvo, o kas buvo, tai mano buvo skaityta ir perskaityta. Šalia to visada domėjausi, kokie vargonai yra pas mus Lietuvoje. Taigi žiūriu į šį instrumentą visais įmanomais tyrinėjimo rakursais, juk tik taip įmanoma tapti ir geru meistru, ir gerų muzikantu. Manau, kad kiekvienas vargonininkas turi žinoti, kaip veikia vargonai ir mokėti juos susiderinti. Dar geriau, jei žino ir istoriją. Ilgainiui domėjimasis restauravimu nusvėrė vargonavimą. Juo labiau, kad išsipildė mano svajonė ir pavyko išvažiuoti į tas Vakarų Europos šalis, kurios turi gilias vargonų gamybos tradicijas, kur iš kartos į kartą meistrai perduoda savo sukauptą informaciją. Teko būti metus Prancūzijoje, pasimokyti pas vargonų meistrus Švedijoje, buvau stažuotėse Vokietijoje. Šiandien galiu pasakyti, kad tai nėra nei amatas, nei profesija, tai visas gyvenimo būdas.
Įkurdamas šį centrą tokį gyvenimo būdą ir pasirinkote?
Supratau, kad viskas, kas susiję su vargonais, iš tiesų mano kelias, o norint juo eiti, be patalpų nieko neišeis, todėl su žmona, beje, irgi muzike, pianiste, muzikologe nusprendėme viską parduoti ir kurtis kaime. Taip atsirado mūsų gyvenamasis namas, o šalia – ir šis nemažas centras. Juk restauravimo ir vargonų gaminimo darbams patalpų reikia erdvių. Juo labiau, kad štai dabar planuose jau ir muziejus, ir edukacijos ir, apskritai, viskas, kas susiję su vargonais Lietuvoje. Dabar mes čia jau 5,5 metų. Šis centras vainikavo visą mano domėjimąsi vargonais. Ir taip, tai ne vien mano darbas, tai mano gyvenimo būdas – galiu užsibūti čia iki išnaktų. Žinoma, tai ne vieno mano darbas, tai komandinis darbas. Nes ko gi tik nėra vargonuose: medis, metalas, dailė, tapyba, oda, kartais porcelianas, popierius. Tokių tad restauratorių mums ir reikia. Kitas momentas, mes čia ne vien kolegos, mes čia draugai ir dirbame taip, kad vienas kito nepaaestume. Aš labai džiaugiuosi, jei pavykta rasti žmogų, kuris nori ne tik dirbti, kuris nori kurti. Nes be meilės ir įkvėpimo, kuris baigtis 17 val. tiesiog negali, geri instrumentai gimti tiesiog negali.
Katile lydomas alavo, švino ir kitų metalo mišinys, o iš jo liejama skarda taikant tokią pat technologiją, kaip ir prieš 200-300 metų.
Ar įkūręs šį centrą jaučiate, kad jo reikia Lietuvai? Ar yra pakankamai restauruotinų vargonų, užsakymų, susidomėjimo?
Situacija dviprasmiška. Poreikis restauruoti ir tvarkyti yra, pinigų – nėra. Pats ieškaisi lėšų, kažką darai neatlygintinai, skaitai pranešimus, tada žmonės užsikabina ir, galima tikėtis, kad kažkas vyks. Vargonai mistiškas dalykas, fasado vamzdeliai – tai tik 3-5 procentai skambančio instrumento, o jo viduje gal dar 1500 detalių, kuriančių visumą. Tai labai sudėtingas mechanizmas ir nėra sudėtingesnio instrumento nei vargonai.
Bet iš mūsų neišprusimo dažnai jie tarsi nuvertinami: bažnyčių instrumentas…
Vargonai į bažnyčią pateko, joje liko, bet iš jos ir išėjo… jau kitokie. Pateko kaip kelių vamzdelių instrumentas, bažnyčioje užaugo, tapo didžiuliu instrumentu, o į visuomenę už bažnyčios ribų išėjo kaip orkestras. Iš jų išsivystė lempiniai vargonai, sintezatorius. Tačiau vargonų muzika žmones Lietuvoje iš tiesų dar reikia sudominti. Todėl dabar dažnai po vargonų koncertų bažnyčioje, vargoninkai pakviečia žmones užliipti pasidomėti ir vargonais, rodo kaip jie veikia, pasakoja istoriją. Štai mes restauravome vargonus Aušros vartų galerijai. Jie skirti groti per atlaidus, tuomet atsidaro langai ir kai gatvėje skamba vargonų muzika kuriama labai graži atmosfera. Bet norėtųsi, kad ji skambėtų dažniau. Pavyzdžiui, kai temperatūra lauke ir viduje tampa vienoda, jie galėtų skambėti tam tikrą nustatytą valandą nuolatos ir taip reprezentuoti Vilnių. Turėti miestui savo tradiciją ar net ir kelias labai puiku. Kitas momentas, dėl kurio vargonų muzika sunkiai skinasi kelią yra tas, kad provincijoje dažnai nebūna gerų vargonininkų, jie paminko klavišus, pagieda ir viskas. Todėl, kai atvažiuoja koks solistas pagroti, patys žmonės nustemba, kad jie turi tokius puikius vargonus.Vargonai labai spalvingas instrumentas ir mokėti jį atskleisti taip pat menas.
FAKTAI Seniausias rašytinis vargonų paminėjimas Lietuvos istorijoje – 1408 m. balandžio 11 d. Marienburgo kryžiuočių pilies iždininko knygoje įrašyta žinia apie tai, kad Didysis (Vokiečių) ordino magistras Ulrichas von Jungingenas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto žmonai kunigaikštienei Onai išsiuntė dovanas – klavikordą ir portatyvą, kainavusius šešias markes.Iki mūsų dienų Lietuvoje išlikę daug autentiškų, istorinių vargonų instrumentų, kurie pripažinti unikaliais Europos kontekste. Internetinis tinklalapis www.vargonai.com – tai virtualus katalogas Lietuvos vargondirbystės meno istorijos tema. Jame šiuo metu pristatoma daugiau kaip 70 vargonų meistrų (XVI–XIX a.), sukataloguoti ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje statyti neišlikę ir/arba archyviniuose dokumentuose minimi vargonai, išlikę barokiniai-klasicistiniai (XVII–XIX a. pr.) bei keletas romantinių (XIX–XX a.) instrumentų (viso ~170).
Sovietmečių jų paveldas, ko gero, nebuvo labai ir prižiūrimas. Vis dėlto, bažnyčiose…
Taip, 50 metų viskas buvo užleista, o meistrai neturėjo nei žinių, nei galimybių, kad jie būtų tvarkomi. Jei ir buvo restaruojami, tai tik muziejuose, o rūpintis vargonais bažnyčiose buvo tabu. Muzikos akademijoje buvo grasinama, kad jei nors vienas nueis vargonaut į bažnyčią, specialybė bus uždaryta. Mano tikslas Lietuvai viską padaryti savo lėšomis. Nesinori, kad tai būtų 3-5 žmonių įmonė, kur aš vienas nieko nespėju. Noriu turėti mokinių. Planuojamos edukacijos, kad būtų galima turėti mokymo programą neformaliam ugdymui. Čia yra kuriama nauja mokykla, kuri pakeis Vilniaus vargonų dirbtuvę. Tikimės, kad mums pasiseks. Mus jau įvertino Vakarų Europos ekspertai, mes esame gerai dirbantys, antraip mums nebūtų patikėta restauruoti Vilniaus šv. Dvasios bažnyčios vargonus, kurie laikomi vertingiausia nacionaline vertybe. Jie ilgus metus stovėjo išrinkti detalėmis ir galbūt laukė mūsų centro restauratorių (juokiasi).
Turbūt esate apvažiavęs daug Lietuvos ir kaip niekas kitas žinote vargonų Lietuvoje paveldą. Ar jis turingas?
Šiandien galiu pasakyti, kad mums reikia kitaip pažiūrėti į savo paveldą. Mes negalime lyginti viename lygmenyje Vilniaus baroko bažnyčių su su kaimo bažnytėlėmis, bet ir tos ir tos vertingos ir įdomios. Taip ir su vargonais. Priklauso, kokie meistras dirbo, kiek jie turėjo suvokimo, kiek meilės, ar turtingas didikas pasikvietė meistrus iš Vakarų Europos ar darė vietinis meistras. Maži vargonėliai niekada negros kaip Katedros vargonai, bet savo lygyje galbūt jie irgi geri ir puikūs. Turime nemažai įdomių nedidelių vargonų.
Bet ar yra Lietuvoje pasaulyje žinomų meistrų gamintų vargonų?
Vieni iš tų, kuriuos mes dabar restauruojame, yra atvežti iš Karaliaučiaus, juos dominikonai nupirko 1775 m. Tai istoriškai labai vertingi vargonai. Apskritai, vargonai yra vertingi tuomet, kai daromi konkrečiai bažnyčiai. Jei vargonai perkeliami, jie jau bus antrarūšiai ir gerai neskambės. Po 1990-ųjų pas mus tokių buvo atvežta iš Anglijos, Vokietijos, Švedijos. Tai nėra gera praktika, tų antrarūšių vargonų atvežimas dar kartą žlugdo vietinius amatininkaus ir darbas nuvertėja.
Kokius vargonus norėtumėt paminėti tarp svarbių savo restauruotų darbų ir ar Jūsų centre užtektų žinių ir meistrų pagaminti visiškai naujiems vargonams?
Esame restauravą vargonus Žemaičių Kalvarijos bažnyčiai, Telšių kaderai, Pivašiūnų bažnyčiai, Aušros vartų galerijai. Džiugu, kad pas mus dirba meistai, kuriems įdomu tai, ką jie daro. Nes jeigu nėra susidomėjimo, tai vargonai neskamba. Yra dirbtuvių, kurių vargonus mes vadiname eurovargonais – baldai be šarmo. „Nuo-iki“ vargonų nesame padarę, bet galimybes turime, tereikia sulaukti užsakymo (juokiasi). Dideliems vargonams pagaminti reikia kelių milijonų. Mažesni bus pigiau, bet visumoje tai brangus instrumentas. Štai, pavyzdžiui, vien kilogramas alavo kainuoja virš 50 eurų. O jį reikia išlieti, apdirbti ir vamzdelį padaryti. O kur visa kita? Žinoma, būtų puiku pagaminti nacionalinius vargonus, juo labiau, kad tokio užsakymo sulaukti iš kitų šalių praktiškai irgi neįmanoma – kiekviena šalis turi savo tradicijas ir visi nori pasigaminti nacionalinius vargonus. Bet net ne užsakymai svarbiausia, mes tiesiog norime šį amatą kuo plačiau skleisti ir kuo plačiau dirbti. Mano siekis, kad dirbtų 10 žmonių, nes tik didelė komanda gali daug nuveikti. Labai ilgai daryti vienus vargonus blogai ne tik ir finansiškai, bet ir nuobodu – ima slėgti psichologiškai. Todėl 2-4 metai yra tas laikas, per kurį turėti atsirasti nauji vargonai. Tikiu, kad kada nors jie atsiras.
FAKTAI Vargonų statybos tendencijas mūsų krašte nuo XVI a. ėmė formuoti vokiškosios vargondirbystės tradicijos. Išlikusios archyvinės žinios apie XVI–XVII a. laikotarpį daugiausia susijusios su Vilniuje ir jo apylinkėse dirbusiais svetimšaliais vargonų meistrais; Gdansko ir Karaliaučiaus meistrai buvo kviečiami didesniems užsakymams Vilniuje, Kaune, Kretingoje, Gardine ir kituose LDK centruose. Vėliau Vilnius tapo centru, kuriame vargonų meistrai apsistodavo ilgesniam laikui ar apsigyvendavo. XVIII a. antroje pusėje Vilniuje susiformavo meistrų branduolys – Gerhardtas Arendtas Zelle bei jo sūnūs Paulas ir Michaelis, Joachimas Friedrichas Scheelis ir jo sūnus Johannas Friedrichas, Nicolausas Jantzonas ir jo sūnus Friedrichas Samuelis, meistras Ludwikas Jozefas Klimowiczius ir kiti, kurių vargonams būdingas stilistinis bendrumas, panašūs konstrukciniai, muzikinės dalies sprendiniai, o jų vargonų statybos meno tendencijas vėliau perėmė mokiniai, vietos vargondirbiai.
Rasa ŽEMAITIENĖ
Rubriką „Kultūros pojūčių anatomija: išgirsti, užuosti, ragauti, matyti“ remia
