IMG-3ab7b9f87c01f1e7aa8f2304d999c5ce-V

SKULPTŪRA NAMUOSE. Geriau viena vertinga, nei daug beverčių

Tiek stebint interjerus, demonstruojamus viešoje erdvėje, tiek žvalgantis aplinkoje, galima pastebėti, kad namų puošimas meno dirbiniais išgyvena ne pačius geriausius laikus. Į paveikslus dažnai žiūrima kaip į spalvines interjero dėmes, kurių trūksta arba ne, o skulptūra, atrodo, apskritai apleidžia interjerus. Tačiau toks įspūdis greičiausiai susidaro todėl, kad mes retai matome prabangesnius nei viduriniosios klasės interjerus ir dar rečiau grožimės klasikiniais namais. Tą tarsi patvirtino ir mūsų pešnekovas šia tema, antikvaras Gediminas AKELIS, jau 20 metų dirbantis su antikvariatu ir 4 metus kviečiantis į savo antikvariato galeriją „Gaza“ Vilniuje, kurios asortimente nemažai ir įvairių skulptūrų.

Tai, kad Jūsų galerijoje vis dėlto daug dėmesio skiriama skulptūrai, ko gero, byloja tai, kad ir pirkėjas šiai prekei yra. Kokie būtų Jūsų pastebėjimai tiek kalbant apie Vakarų Europą, tiek ir apie Lietuvą?

Gerų meistrų ir iš gerų medžiagų pagamintų antikvarinių skulptūrų pastaruoju metu Vakarų Europoje mažėja, tad ir Lietuvą jų pasiekia mažiau. Prastų, pagamintų iš nekokybiškų medžiagų ir nesvarbu, kad pigiai, niekur nereikia: nei Lietuvoje, nei Europoje, nei Amerikoje, nei Kinijoje, tai jų yra kiek tik norite. Todėl paagituočiau visus, kurie gali sau  leisti – o 1000 eurų už gerą bronzinę ar marmurinę skulptūrą nėra dideli pinigai – į skulptūrą ir investuoti, ir namus pasipuošti. Tokių skulptūrų paprastai pagaminamas ribotas tiražas, tai unikalūs daiktai, kurie niekada nepigs. Apskritai, kas liečia marmurą, akmenį ar alebastrą, tai vienetiniai daiktai, kurie kiekvieną kartą gimsta iš naujo. Ir galiu pasakyti, kad paklausa gerai skulptūrai šiandien tiek visame pasaulyje, tiek ir Lietuvoje yra, nes yra daug protingų ir uždirbančių žmonių, kurie namus nori puošti vertingais daiktais. Gal kam pasirodys keista, bet mano pastebėjimais, Lietuvoje brangų ir išskirtinį, vertingesnį daiktą yra didesnė galimybė parduoti sėkmingiau nei vidutinės ar second hand klasės daiktą. Žinoma, įgydamas skulptūrą, visada vertinu kainą – nesame Niujorkas, tai kainų žirklės turi būti protingos.

Skulptūrų siužetai gali būti patys įvairiausi: nuo vienišo biusto, gyvūnų kompozicijų, biblinių ir antikinių siužetų, mitologijos.

„Bronza – tai vario ir alavo lydinys, kurio sudėtyje esama ir kitų metalų: sidabro, cinko ar švino. Nuo vario ir alavo santykio priklauso bronzos tvirtumas – ji net tris kartus atsparesnė už varį ir ypač tinka liejiniams, nes beveik akimirksniu sustingsta. Būtent todėl bronza dažniausiai liejama. Šio labai populiaraus lydinio spalvą lemia vario kiekis –kuo jo daugiau, tuo lydinys rausvesnis. Bronziniai juosvos ar žalsvai gelsvos (patinuoti) meninia itaikomosios dailės kūriniai iki šiol labai vertinami, jais nepaliaujama grožėtis. Pradedantiesiems kolekcininkams patarčiau visada naudotis palyginamuoju antikvarinių meno kūrinių vertinimo būdu, o perkant daiktą atidžiau jį apžiūrėti bent jau per didinamąjį stiklą. Ypač svarbu origialų nesupainioti su galvanoplastikos „šedevrais“: padirbiniai, be cheminės sudėties analizės ir neskaičius specialios literatūros, „iš akies“ ypač sunkiai nustatomi. Svarbu nusimanyti apie stilius, nors minimaliai pasidomėti garsiausiais menininkais ir liejikais. Autoriniai darbai pasirašomi, įbrėžiama data, bet nereikėtų pamiršti, kad būtent signatūra ir data – padirbinėoijų desertas: siekdami daugiau uždirbti parduodant meno kūrinį, jie šitaip jį pasendina. Žinoma, nemažai vien tik padirbinius gaminančių manufaktūrų, kurių produkcija taip pat vertinga, bet pradedančiam kolekcininkui dera kreiptis pagalbos į patyrusį asmenį“. Dr. Eugenijus SKERSTONAS

O kas labiausiai domisi skulptūra: aistringas meno medžiotojas, atsitiktinis pirkėjas, kolekcininkas, dizaineris?

Visi išvardytieji. Kartais pasitaiko, kad net netyčia užėjęs žmogus gali nusipirkti skulptūrą, nes skulptūra yra universalesnė nei, sakykim, paveikslas interjere, jos nereikia taip preciziškai derinti – ji graži iš visų pusių. O paveikslui reikia labiau išieškotos vietos ir jis jau negali taip bet kur keliauti po namus. Ypač jei paveikslas senovinis, spalvingas, teminis.

Norite pasakyti, kad šiandien žmonės skulptūrą perka lengvesne ranka nei paveikslą?

Šiandien taip. Ir aš užtikrintai galiu teigti, kad šiandien skulptūra labai drąsiai skinasi kelią į interjerą, ir netgi į šiuolaikinį interjerą. Kaip jau minėjau, ji  mažiau dominuoja, jos spalvų gama nėra plati, ji labiau prie visko dera. Štai skulptūra iš  marmuro ar bronzos, praktiškai bus vienos spalvos paletės. O tapyba, ypač senovinė, jau yra daugiaspalvė, įmantri, stiprai detalizuota ir derinama kur kas sunkiau.

Kokius kriterijus kelia pirkėjai, rinkdamiesi skulptūrą?

Kriterijus pagrindinis ir vienas: gražu ir patinka. Pirmoji emocija labai stipri, o jau mano uždavinys parvežti tą gražią ir patinkančią į Lietuvą, kad ji keltų kuo mažiau pirminių dvejonių. Jau tik po to eina klausimai apie autorių, kilmės šalį, amžių ir pan. Vizualinis vaizdas yra numeris vienas.

O tas „patinka“ kažkaip sietinas su medžiaga, iš kurios skulptūra pagaminta?

Taip, galima sakyti, kad taip. Kas nori akmens skulptūros, pirmenybę teikia marmurui. Tai  brangesnė  medžiaga, sunkiau apdirbama nei minkštesni akmenys ir ja kažkaip labiau pasitikima. Man asmeniškai dar labai patinka alebastras. Gal iš nežinojimo, bet pirkėjai šį akmenį priima atsargiau. Aš jo skulptūrų turiu nemažai, parduodu jas lėčiau, bet laikau visiškai saugia investicija. Na, ir žinoma, bronza jau yra klasikos klasika. Juo labiau, kad senieji broinzos gaminiai turi labai gražią kelių spalvų patiną, nuo žalsvos iki samaninės, kas ir yra jos pardavimų sėkmės arkliukas. Naujos skulptūros tokios patinos niekada neturės dėl savo naujų ir pigesnių technologijų.

 

Kokie yra skulptūros kolekcininkai Lietuvoje?

Tas kolekcionavimas yra gana atsargus ir silpnas. Sakyčiau, kad tai yra daugiau puošmenų rinkinys namams. Temomis Lietuvoje renkama labai retai, priešingai nei užsienyje. Todėl kartais iš Vakarų Europos parvežta skulptūra išvažiuoja atgal. Mane džiugina, kad aš turiu didesnę rinką, bet liūdina, kad jos nelieka Lietuvoje, nors ją ji jau buvo pasiekusi. Esame nedidelė šalis, kiek kitos kultūros, kitaip gyvenome ir daugeliui mūsų akių šie daiktai yra svetimi. O ir kaina, nors pardavėjo akimis ir žiniomis pagrįsta, bet daug kam atrodo nemaža. Vis dėlto tautiečiai dar dažnai renkasi kitas parduotuves, o ne mano galeriją. Ten pardavinėjamas plastikas, gipsas, kaina kur kas mažesnė ir gali atrodyti, o kuo tai skiriasi? Bet tai nėra nei puošmena, nei investicija, nei menas akimis tų, kurie nusimano. Nuoširdžiai siūlau atlenkti pirštus ir turėti namuose galbūt vieną puošybos daiktą, bet gerą.

Rizikuojate vežti brangias skulptūras?

Rizika ir yra šio mano verslo pagrindinis variklis: rizikuoti ir provokuoti. Nes tik šitaip augame ir tik šitaip auginame. Išsikelti metro aukščio kartelę yra savotiška mirtis ir letargo miegas. Be to, visada yra įdomu menu praturtinti ir šalį. Štai visai neseniai galeriją pasiekė XX a. pab. įspūdingo dydžio dinamiška ir emocinga patinuota bronzinė skulptūra pagal žymaus XVI a. skulptoriaus Giambologna kūrinį „Sabinės pagrobimas”. Originalas iš marmuro stovi Florencijoje. Dabar skulptūra laukia pirkėjo. Ji gali puošti ir vidaus erdves, ir aplinką, galbūt privačią erdvę, o gal miesto skverą ar fontaną. Kiek ji lauks pirkėjo, pasakyti sunku, bet jei liks Lietuvoje – bus puiku. Beje, visas skulptūras išrenku tik aš pats. 

Galima numanyti, kad patirtis ir išprusimas Jums leidžia nesuklysti, vertinant daikto vertę ir mokant už jį tam tikrą kainą. O kaip antikvariato vandenyne susivokti pirkėjui? Pasitikėti antikvariato reputacija?

Ši rinka, apskritai, yra pasitikėjimo rinka. Ir iš tiesų, kainų diapazonas už tą patį objektą yra milžiniškas ir jeigu tu tame nedalyvauji, tai tada tos ribos tau bus tikrai neaiškios. Tuomet žmogus ir pakliūna į tas duobes, kai išsirenka mažą kainą, o kartu ir prastą daiktą. Nors, žinoma, visko galima bandyti ieškoti pačiam ir bandyti nesuklysti – pasiūla šiandien vis dar yra ir ji įdomi. Tačiau užsukus į patikimą antikvariatą, yra tikimybė įsigyti gerą daiktą už adekvačią kainą. Galiu sakyti, jog šiandien esu pelnęs gerą reputaciją ir ketvirti metai funkcionuoja graži galerija. Man tai labai svarbu. Tačiau, jei lankytojas klausia, ar tikrai bronza ir ar tikrai marmuras ir kai tu tikini, kad tikrai, o jis netiki, tai čia jau niekas nepadės. Nepasitikėti juk galima bet kuo. Gaila, bet turtas ir intelektas dar vis susijungia retai. Suprantantys meną dažnai neturi pinigų, o turintys pinigų nelabai gaudosi mene. Deja, jei daiktą norima turėti, tai  galimybės šiuo atveju svarbiau už žinias.

Ačiū už pokalbį.

Tags: No tags

Comments are closed.