Antikvariato, vintažo ir sendaikčių mugės rudeniop vėl startuoja. Vasaros - rudens sandūros savaitgalį sendaikčių mylėtojus keliai vedė į Rygą, į kurią mugė persikėlė iš Ikškilės - miestelio nuo Rygos nutolusio apie 28 kilometrus ir išgarsėjusio kaip tik antikvariato mugėmis, kurios eilę metų vyko pirmąjį birželio ir pirmąjį rugsėjo savaitgalius. Bet keičiasi viskas, keičiasi ir mugių vietos. Šiemetė, pirmoji naujoje vietoje, nebuvo gausi pirkėjais, bet gana solidi pardavėjų skaičiumi. Tiesa, liko jų ir Ikškilėje, bet mes protestuotojų prieš naują vietą nepalaikėme ir Ikškilės nepasiekėme. Reikia manyti, kad nauja vieta taip pat užgyvens savo istoriją ir viskas įsivažiuos.
Kompanija nedidelė ir vieninga
Ar svarbiau kur važiuot, ar su kuo? „Vintažo ženklams“ pasisekė visapusiškai. Visiškai laimingo atsitiktinumo dėka į mugę Latvijoje rado laiko išsiruošti Lietuvoje atostogaujanti mūsų autorė fotografė Ramunė Pigagaitė iš Frankfurto, iš Anglijos paviešėti senelių sodyboje atvažiavęs mūsų aprašytasis fotografas Rimantas Paškevičius, baldų atnaujintoja, niekada žurnalui patarimų negailinti Gintarė Jurgė ir aš – Rasa iš „VŽ“. Dar keliavo – nuodėmė būtų nepaminėti – Ramunės nuostabioji Toska ir Gintarės Čipsas. Taigi pilnas komplektas, įskaitant šunis. Kelias iš Vilniaus į Rygą netrumpas, bet pokalbiai apie gyvenimą „čia ir ten“, meilę senienoms ir fotografijai, gimtinei ir gamtai, laiką gerokai sutrumpino ir štai mes Rygoje.
Nauja vieta - nauja istorija
Nelabai ir jaučiasi, kad jau kitoje valstybėje. Lietuvių ir tarp pardavėjų, ir tarp pirkėjų beveik tiek pat kiek ir latvių. Plotas didžiulis, esfaltuotas, visi prekes išsidėstę erdviai, bet nėra jokio stogo, tad jokios apsaugos nei nuo saulės, nei nuo lietaus. Laimei (į mugės pabaigą jau nelaimei) šviečia saulė. Mugė vyksta dvi savaitgalio dienas. Paprašyti ją palyginti su Kauno urme vykstančia irgi jau tradicine tampančia muge „Laiko ratu“ pardavėjai įvardina pagrindinį skirtumą: mokestį už plotą. Kaune sako už tris dienas tenka mokėti 140 eurų, o čia už dvi – 45. Visa kita labai panašu, nors šiemet čia nauja vieta ir mažai pirkėjų.
Kai fotografavimo tikslas kuo daugiau aprėpti, išeina taip. Rasos ŽEMAITIENĖS nuotraukos.
Rygos mugės asortimentas
Sunku būtų įvardinti mugės prekių asortimentą. Ko ieškosi – tą ir rasi. Nuo senovinių etnografinių rykų iki numizmatikos, nuo senos technikos iki militaristinės atributikos, nuo visiško metalo laužo iki porceliano servizų. Baldų nebuvo ypač daug, matomai orientuojamasi į smulkesnius daiktus. Didelis pasirinkimas indų, interjero detalių, papuošalų, statulėlių figūrėlių, paveikslų, dėžių ir lagaminų, šviestuvų ir t.t. ir pan. Parduodama tiesiog viskas ir visokio stovio. Tarybiniai kefyro buteliai – prašome, surūdiję mašinų duslintuvai, akėčios ir šalmai – yra, pašto ženklai, pinigai, knygos ir byrantys rankose žurnalai – kiek nori.
Štai Ramunė nusipirko du, nerealiai mane prajuokinusius, samčius gal po eurą ar du, kičinių paveikslėlių, medinių mokinio dėžučių pokario laikmečio ir džiaugėsi, kad pravers fotosesijose. Senut senutėlis Senis Šaltis iš vatos jai atsiėjo 8 eurus ir tai buvo pats brangiausias pirkinys. Trys žibalinės lempos po maksimaliai gerai pravestų derybų kainavo gal 14 eurų. Bet taip moka tik Ramunė.
Rimantas džiaugėsi įgijęs senutėlį sifoną ir fotoaparato trikojį. Iš pastarojo meistraus toršerą. Kainavo 30 eurų ir jis sakė, kad jam pasisekė, nes nupirko pigiai, Anglijoje tai kainuotų daug daugiau. Gintarė nepagailėjo 20 eurų už maišą žadintuvų, kurių pirkdama net nesuskaičiavo. „Antikvaro dvare“, kur skleidžiasi jos fantazija, galbūt netrukus išvysime instaliacijų parodą „Sustabdytas laikas“. „Tik reiktų jų dar daugiau. Jei kas turite – laukiu”, – skelbia Gintarė. Mano sidabrinis žiedas su dirbtiniu perlu atsiėjo 5 eurus ir žurnalą „Vintažo ženklai“. Žiedas tikrai gražus. Kitam pagailėjau jau daug daugiau – ir dabar gailiuosi: buvo vertas.
Žinoma, tai tik smagūs ir linksmi pirkinių žaidimai, inspiruoti kūrybinių sumanymų, bet ir jie baigėsi pilnutėle mašinos bagažine. Gero stovio ir solidaus amžiaus daiktai kainuoja kur kas daugiau. Dar brangesni kolekciniai daiktai. Tačiau visi ieško pagal poreikius, pomėgius ir kišenę. Bet kokiu atveju, tos paieškos įdomios. „Eičiau ir eičiau“, – konstatuoja Ramunė, vilkdama du nedidelius stalelius ir svarstydama, ar tilps tiek daiktų į mašiną. O man tiesiog patinka visų keliaujančių azartas ir gera nuotaika.
Viskas brangsta
Kainos auga ir auga. Tą pripažino patys pardavėjai, tuo nesidžiaugia ir pirkėjai. Pardavėjai sako, kad daiktai brangsta visoje Vakarų Europoje, todėl brangsta ir pas mus. Be to, tokiose mugėse pardavėjai gerai išmano, ką parduoda, todėl pirkėjams sudėtinga rasti „lobį“ – gerą daiktą už mažą kainą. Latvijoje pigiau nei Lietuvoje neapsipirksi. Latviai turi gilesnes nei mes antikvariato tradicijas, daugiau daiktų, geriau apie juos išmano ir žino jų vertę. Vis dėlto, negali skųstis, kad niekas nieko neperka. Patys mugėje ne kartą patyrėme, kad geri daiktai ilgai neužsiguli: nenupirkai, grįžai, jau nupirkta. Žmonės jau išmoko rinktis, atskirti gerus daiktus nuo prastų ir nepraleisti progos jų įsigyti. Kita vertus, pardavėjai pripažino, kad mažėja azartiškų kolekcininkų, jaunoji karta tikrai nepakeis senosios su dideliu entuziazmu. Matyt todėl, kad dabar visko lengviau gauti ir ta azarto stoka jaunimo nemotyvuoja.
Man asmeniškai mugė Latvijoje patiko. Joje daugiau tikresnių ir senesnių daiktų nei Kaune, jie mažiau atskiesti šiuolaikiniais niekučiais. Žinoma, labai daug visiško „metalo ir stiklo laužo“ jei taip galima sakyti apie garbaus amžiaus daiktus, bet ir jie turi teisę vadintis sendaikčiais ir laukti savo pirkėjo – kas gi uždraus. Moralas paprastas: išmesti nieko negalima, galima viską parduoti, todėl nepersistenkite valydami ir tvarkydami senelių sodybas, kad nepražiūrėtumėte kokio lobio. Geriau viską į bagažinę ir į turgų. Rugsėjo pabaigoje laukia Kaunas.
Tekstas Rasos ŽEMAITIENĖS
