Antikvariato mugės – galimybė prisiliesti prie kitų šalių kultūros

Kauno prekybos miestelyje “Urmas” balandžio 23-25 dienomis vyko jau tradiciniu tapęs tarptautinis senturgis “Laiko ratu”. Tiesa, šiemet dėl pandemijos žodį “tarptautinis” reikėtų nubraukti, nes į mugę rinkosi tik prekybininkai iš Lietuvos ir užėmė kur kas mažesnį plotą nei ankstesniais kartais. Vis dėlto, visus džiugino, kad pirmoji mugė po pandemijos įvyko, sendaikčių, vintažo ir antikvariato pardavėjai turėjo kur parodyti savo prekes, o jų mėgėjai jas galėjo vėl apžiūrinėti gyvai ir, žinoma, pirkti. Kokios nuotaikos vyravo, kaip ramybės metai pakeitė antikvariato rinką ir kokios dar permainos nutiko? To ir teiravomės mugės dalyvių.

Pakeistos vietos – pradanginta mugių „dvasia“

Lietuva nelepina sendaikčių mėgėjų išskirtinio dydžio antikvariato turgais ir mugėmis. Vieni didžiausių du kartus per metus jau kurį laiką vyksta būtent Kauno „Urme“, neseniai jas pradėta organizuoti ir Vilniuje Gariūnų turgavietėje. Kiek ir kas vyks ateityje, dabar sunku pasakyti, bet jei išliks bent šios didžiųjų miestų iniciatyvos jau būtų gerai. Visa kita galima įvardinti nedideliais sendaikčių turgeliais, kuriuose ir pardavėjai tie patys, ir prekės panašios. Tokie savaitgaliais veikia net mažų miestelių turgavietėse ar tam tikrose gatvėse. Vilniečiai dar turi šeštadienio sendaikčių turgų prie „Compensa“ koncertų salės, bet kaip daugelis su giliu atodūsiu prisiminė: „Tai visai ne tas, kas kažkada vyko ant Tauro kalno“.

Ant Tauro kalno Vilniuje ilgus metus šeštadieniais iš tiesų vyko tikras antikvarininkų gyvenimas su ten užgyventa dvasia, kuriama ir pardavėjų, ir pirkėjų. Nebėra. Kažkas kažko nepasidalino ir gera idėja tiesiog subyrėjo.

Kauno „Urmas“ iš pradžių muges rengęs bazės prieigose, prie transporto žiedo, buvo visai puikiai beįsisiūbuojantis ir dalyvių gausa, ir bendrystės dvasia, bet prieš 2-3 metus vieta buvo pakeista, mugė nugrūsta į kitą bazės galą, šalia kioskelių, ten kur dabar vyksta bagažinių turgeliai, ir žmonės pradėjo painiotis: kaip staiga vieną savaitgalį taip pabrango bagažinių turinys? „O, čia mugė, kitokia mugė?“- atsitiktiniams atklydėliams ir pigių sendaikčių medžiotojams tai kėlė nuostabą ir nusivylimą. Prekybininkams irgi kėlė nusivylimą. Ne tik pakeista vieta, bet ir gana didelė suma už plotą ir tai, kad organizatoriai kuo toliau tuo mažiau tas muges reklamavo. Šiemet net negalėčiau pasakyti, ar reklama be paties bazės tinklapio kur nuskambėjo. Na, gal…

„Mes nedideli prekybininkai, bet visada važiuojame tik į šią mugę Kaune. Deja, susidaro įspūdis, kad ji baigia numirti. Kai mugė buvo anoje pusėje, atsirado toks bičiulių būrys, bendravome, pardavinėjome, žmonių buvo kur kas daugiau, dvasia puiki, nuotaika gera ir buvo kažkaip smagu. Persikėlus čia daug kas iš pažįstamų dingo ir tampa tiesiog nebeįdomu. Kalbant apie pirkinius, tai žmonės perka įvairius dalykus, bet kiekvieną mugę vis skirtingai, todėl labai sunku numatyti asortimentą ar orientuotis pagal praeitą mugę. Gali būti pardavęs 15 paveikslų, jų prisivežti labai daug, o parduoti 2. Be to, jaučiasi, kad žmonių mažai, reklamos trūksta, mugės šurmulio nėra. O dar šalia tie kioskeliai, bagažinių turgus, žmonės pasižiūri ir sako, kad pas jus labai brangu. Į daiktus, atrodo, nelabai linkę ir gilintis. Taigi šį kartą dar surizikavome, bet panašu, kad be reikalo“,- pastebėjimais dalijosi Tomas iš Kretingos, į Kauno mugę atvažiuojantis šeštus metus.

Per pandemiją – į internetą

Gal tokios nuotaikos tik pandemijos įtaka, kai niekas nieko visus metus nepirko?

„O tikrai ne, kad pirko ir visai neblogai. Praeiti metai iki Naujųjų buvo labai geri – internetinė prekyba tikrai nestrigo. Sausis, vasaris – blogiau, bet taip juk yra visada. Dabar ir vėl jaučiasi pagyvėjimas“, – Mantas Stankus iš Klaipėdos džiaugėsi savo svetainės www.senakomoda.lt pardavimais.

Jis pastebėjo ir tai, kad žmonės vis dažniau ieško iškirtinių, originalių, istorinių ir vertingų baldų ir kitų daiktų.

„Tai, kas buvo vežta prieš 10 metų jau nieko nedomina, visi nori kažko išskirtinio. Pagaliau ir pačiam vežti tą patį per tą patį – neįdomu. Mes ir patys ieškome kažko įdomesnio. Tiesa, tokių daiktų kainos Vakarų Europoje gerokai padidėjusios, taigi ir čia jas reikia didinti: brangiau perki – brangiau parduodi. Be to, ten masiškai užsidarinėja parduotuvės ir visi keliasi į internetinę erdvę. Iš pradžių gal ir nenorom, bet paaiškėja, kad ten atsidūrus, atsiranda visiškai kitos galimybės. Dabar siųsti savo baldus gali po visą pasaulį. Žinoma, kad tokie pokyčiai ateityje įtakos ir kainas, ir rinką, ir galimybes pildyti asortimentą“, – sakė Mantas.

Pandemijos laikotarpis, atrodo, nebus nuvylęs ir Roberto iš Šilutės. Pradėjęs dirbti internete jis pastebėjo, kad pardavimas vyko visai normaliai.

„Tiesa, žmonės galbūt nerizikavo pirkti brangių daiktų, bet veiksmas tikrai vyko, niekas nesustojo. Šiandien mugė gal ir kuklesnė, bet būtų sunku ko geriau po karantino tikėtis. Ką žmonės perka? Labai skirtingai. Atvažiavęs į turgų, niekada nežinosi, ką parduosi. Todėl turi turėti ir pigių daiktų, ir brangių. Bet viena taisyklė galioja visada: žmogui reikia gero daikto už gerą kainą,“ – nebuvo nusivylęs Robertas, tik sakė, kad labai laukia, kada vėl galės išvažiuoti į muges Latvijoje ir Lenkijoje.

Beje, paklausti, ar jaučiasi prisidedantys prie tvaraus naudojimo kultūros kūrimo, pašnekovai sutrikdavo: apie tai niekada negalvojo, bet tai… vyko savaime. Jei prekiauji senu daiktu, tai kažkas nenupirks naujo ir kažkam nereikės jo papildomai pagaminti. Viskas labai paprasta, o aš visada sakiau, kad tik tvariausiai gyvena sendaikčių gerbėjai.

Kolekcininkus rašysime į Raudonąją knygą

Iš Telšių į mugę atvažiavęs Alvydas Šalkauskis pagal asortimentą matėsi atstovaujantis ne tik prekybininkų, bet ir kolekcininkų gildiją. Retos knygos, ženkliukų, pinigų kolekcijos… Visa tai siūloma pirkėjui. Namuose, sakė, dar yra gausi žibalinių lempų kolekcija, didžiulė knygų kolekcija ir dar visko daug. Čia atvežė tai, ko pačiam jau nereikia ir su kuo negaila skirtis, nes yra dalykų kurių pašnekovas sakė niekada neparduos. Į muges Kaune Alvydas važinėja irgi jau šešti metai, bet tai ką pastebi jo nedžiugina.

„Galiu pasakyti, kad pirkėjų kasmet tik mažyn, perka irgi kur kas mažiau. Kolekcininkų iš viso labai mažėja. Kas liūdniausia, kad jų beveik neatsiranda tarp jaunų žmonių. Pas mane į namus šio to ieškoti gal ir užeina vienas kitas, bet labai retai. Atrodo, kad kolekcionavimo mada nyksta. Mano karta viską medžiojo, visko reikėjo, mes viską gaudėme, viskuo džiaugėmės, o dabar viso to jau nebėra“, – sakė Alvydas, surengęs ne vieną savo kolekcijų parodą.

Čia iš karto reikia pasakyti, kad šioje mugėje galbūt labiausiai buvo nuvilti kolekcininkai, nes man pasirodė, kad kolekciniais dalykais prekiaujančių pardavėjų buvo kaip niekada mažai. Rimtų vyrų, sunkiai beišdaužiančių žodį ir nenuleidžainčių akių nuo savo eksponatų šį kartą man akivaizdžiai trūko. Prekių asortimente dominavo indai, įvairios skulptūrėlės, interjero dekoro gaminiai, šis tas iš žalvario, meno, baldų. Buvo knygų. Bet nedaug. Susidaro įspūdis, kad knygų kaip ir kolekcinių daiktų, ima reikėti vis mažiau.

Bukinistas Arūnas Samsonas, žinoma, norėtų su manimi nesutikti, bet pripažįsta, kad išgyvena tikrai ne pakilimo metą.

„Mugė rugsėjį po pandemijos dar buvo lyg ir gyvesnė, šiandien kol kas tik pirma mugės diena, bet nykoka. Kol kas savo knygų nesu perkėlęs į internetinę erdvę, tam reikia laiko, nelabai noriu tuo užsiimti, juolab, kad tuomet man labai stigtų gyvo bendravimo. Pinigai pinigais, bet kai nelieka bendravimo, tai jau didelis minusas. Juk čia antikvariatas, sendaikčiai, senos knygos… Apie tai norisi kalbėtis gyvai. Kita vertus: klientai beveik visad tie patys, naujų pasitaiko retai, jaunų – ypač retai. Žinoma, šio to ieško ir jie, bet vargu ar jie taps rimtais kolekcininkais. Kainos? Normos ribose aš jas didinu, nes kitaip neišgyvensi, manau, kad jau geriau neparduoti nei veltui atiduoti. Taigi, atrodo, kad niekas nesikeičia ir vargiai ar keisis. Žmonių mažiau, pajamos mažėja, užsieniečiai grįžta, bet niekuo nesidomi. Augimo šioje srityje, deja, nesimato“, – konstatavo Arūnas.

Etnografija pamiršta nebus

Galima sakyti, kad ir etnografinių daiktų mugėje nebuvo labai daug. Bene, gausiausią jų asortimentą turėjo Romanas iš Panevėžio, kaip paaiškėjo kalbantis, taip pat kolekcininkas. Jo privačioje kolekcijoje šiai dienai sukaupta per 3000 etnografinių eksponatų, kurių Romanas, sakė, nelinkęs demonstruoti.

„Mano kolekcija privati, turėdamas retus daiktus, aš jais džiaugiuosi pats ir man nėra malonumo juos rodyti svetimiems žmonėms. Į muges vežu tai, kas manęs paties jau nebedomina. Gerus ir retus daiktus net neabejoju, kad nupirktų greitai, bet čia jų neatvežu. Tai mano hobis, aš važinėju, tų daiktų ieškau, pildau savo kolekciją, o tai ko nereikia – parduotu, toks hobis. Man pačiam labiausiai patinka drožyba, geri baldai: spintos, skrynios, patinka tapyba. Tačiau rasti tikrai seną etnografinę skulptūrėlę dabar beveik neįmanoma – jei randi vieną per metus, tai reiškia pasisekė. O žmonės perka labai įvairius daiktus ir įvairiems tikslams. Tiesa, geldų ir ratų mada jau praėjo, bet visumoje etnografinių daiktų žmonės visada ieškos ir norės įsigyti, jau nekalbu apie tai, kad jų visada reikės filmavimams, fotosesijoms ir panašiai“, – sakė Romanas.

Mano agitacija savo kolekciją pristatyti žmonėms, pasidžiaugti savo eksponatais ir darbu viešai, atsimušė į geležinių Romanų argumentų sieną: „Aš katinas, kuris mėgsta vaiščioti vienas, aš ne narcizas ir ne pamaiva“, – šypsojosi pašnekovas ir į jokius kompromisus nesileido. Interviu su Romanu apie jo kolekciją nebus 😊.

Ar būna mugėse daiktų, turinčių istorinę vertę? Ar galima jose ir per jas atrasti lašą Vakarų Europos kultūros, prisiliesti prie kitokio gyvenimo būdo? Būna ir galima, bet tuo reikia domėtis. Jei pagrindinis kriterijus „gražu – negražu“, o ne „įdomu – neįdomu“, vargu ar prisiliesime. Be to, tokius daiktus ir meno kūrinius į Lietuvą veža palyginus nedaug prekiautojų, nes jų kainos akivaizdžiai skiriasi ir pirkėjo gali tekti laukti ilgiau. Dar mažiau jų atsiduria mugėse. Vis dėlto, panorus į antikvariatą investuoti ar tiesiog turėti jį tikrą tikriausią sau, šį tą tikrai galima rasti. Ir ne vien pas tuos prekybininkus, kurie akivaizdžiai veža tik gerus, vertingus, antikvarinius daiktus, bet ir pas tuos, kurie prekiauja tiesiog sendaikčiais. Mugės tam ir yra, kad ieškotum ieškotum ir rastum savo lobį, kurį galbūt pražiūrėjo budri pardavėjo akis. Tiesa, pastaruoju metu tai pasitaiko ypatingai retai, žmonių išprusimas akivaizdžiai didesnis, bet visada galima bandyti ir tikėtis. Na, svarbu tik kad tų mugių būtų.