jonas

PAS BUKINISTĄ: knyga tiek vertinga, kiek kažkam reikalinga

Bukinistika arba senų knygų supirkimas ir pardavinėjimas, turi senas tradicijas Vakarų Europoje ir ne tokias senas Lietuvoje. Vis dėlto, šis verslas gyvas iki šiol. Kiekvienoje sendaikčių mugėje galime rasti ir bukinistą, prekiaujantį senomis knygomis, plakatais, nuotraukomis, atvirukais ir kitais spaudiniais. Didmiesčių antikvariatai paprastai irgi turi vieną kitą lentyną įdomesnių ir retesnių knygų, laukiančių ir anksčiau ar vėliau sulaukiančių kolekcininkų. Jau geras dešimtmetis, kai miestuose vienas po kito kuriasi skaitytų knygų ir kitų spaudinių knygynėliai, skaitytojus viliojantys ir jaukumu, ir laisva atmosfera, ir katinais, ir kuo platesne pasiūla. Knygų mugėje Vilniuje keletą metų atskira erdvė taip pat buvo siūloma skaitytų knygų pardavėjams, deja, tradicija tai netapo, nors veiksmo ten buvo. Dėl bukinistų likimo Kauno Laisvės alėjoje vis dar verda ginčiai ir vis dar neaišku, ar jų staliukai po Laisvės alėjos remonto su senomis knygomis sugrįš, nors sugrįžtančių tikrai būtų. Tačiau, gyvenimui keičiantis, palyginus visai neseniai atsirado ir dar viena prekybos forma, kviečianti neaplenkti skaitytų knygų, o tuo pačiu į pasaulį žvelgti labiau tausojančiu žvilgsniu. Tai knygynai – kavinės, siūlančios ne tik išsirinkti knygą, bet ir paskaitinėti ją tame pačiame knygyne, siurbčiojant kavą, kakavą ar arbatą. Žodžiu, skaitytai knygai siūloma draugauti su kitomis prekėmis ir taip...išlikti? Knygyno-kavinės „Mint Vinetu“ Vilniuje vienas iš įkūrėjų Jonas VALONIS, ko gero, taip neteigtų, nes knygai, nepaisant visų technologijų, jis prognozuoja amžiną gyvenimą, o naujos prekybos formos, keičiantis gyvenimui tiesiog neišvengiamos dėl pirkėjų patogumo ir pasikeitusių poreikių.

Ar įkurti knygyną – kavinę paskatino išskirtinis domėjimasis knygomis, gal buvote sukaupęs didžiulę jų kolekciją?

Nei aš, nei mano kolegos, kurie su manimi įsteigė knygyną, nebuvo knygų kaupėjai ar bukinistai. Mes tiesiog ieškojome verslo idėjos, o kadangi knygos natūraliai visada buvo šalia, tai jos ir tapo paskata sukurti tokią tarsi jungtinę vietą, kokios prieš 12 metų tuometiniame Vilniuje dar nebuvo. Taip atsirado ši erdvė, kurioje žmonės gali laisvai knygomis keistis, jas siūlyti, perduoti kitiems ar parduoti mums. Mes esame visų šių veiksmų tarpininkai. Be skaitytų knygų dabar pas mus jau yra ir naujų knygų, kurias mes atsirenkame pagal klientų norus arba mūsų pačių norą vieną ar kitą knygą tiesiog išskirti.

Vis dėlto tai neeilinė veikla… Ar Jūsų verslas nepavirto gyvenimo būdu?

Aš čia, galima sakyti, gyvenu, tai net ne gyvenimo būdas, o tiesiog mano gyvenimas – viskas. Seniau iš viso dirbau  24 valandas per parą, o ir dabar, jei ir miegu, tai nereiškia, kad ilsiuosi – tiesiog galvoju, ką dar būtų galima  padaryti geriau. Kartais net ir sapnai padeda vystyti veiklą. Juk čia tikrai ne tas verslas, kad kažką už kažkiek pardavus jau galėtum  važiuoti ilsėtis. Tai darbas, kuris nuolatos reikalauja dėmesio ir jeigu tu jį užleisi, nestebėsi kažkokių tendencijų, ateinančių žmonių,  jų poreikių, norų, gerai nebus – čia viskas labai greitai keičiasi.

Kokios tendencijos yra šioje srityje?

Senų knygų srityje svarbiausia stebėti, kokios knygos iš praeities beldžiasi dažniausiai  ir suskubti jas surasti, taip pat svarbu sugebėti tarpininkauti tarp žmonių taip, kad jie rastų, ko ieško. Svarbi ir tinkama atranka. Seniau mes viską kaupdavome, o dabar jau darau labai didelę selekciją ir bet ko nekaupiu. Pavyzdžiui, klasikinių knygų rusų kalba pas mus yra vos keletas, nes jų skaitytojų pas mus užeina retai. Kituose knygynuose jos populiaresnės, nes ten visai kitokia publika. Bet knygų poreikių spektras labai didžiulis ir visko, ko žmonės ieško, turi turėti.  

O kokia Jūsų publika?

Yra trys segmentai: atvykstantys į Vilnių mokytis studentai, kurie ieško vietos prisėsti ir tuo pačiu literatūros, kuri reikalinga studijoms; vietiniai vyresni žmonės, kurie knygas kolekcionuoja arba turi interesą jas pirkti, ir tiek kaupti, tiek skaityti; turistai, kurie būdami naujame mieste, ieško kažkokios vietos, kur galėtų pabūti ir įsigyti kažką įdomaus. Labai dažnai žmonės ieško knygų iš savo vaikystės, kurias skaitė, kai buvo vaikai ir paaugliai ir nori jas pasiūlyti savo vaikams.

Neįsivaizduoju namų be knygų. Kai jų namuose nematau, nuliūstu. Šiais laikais didelė biblioteka su nuolat kaupiamais enciklopediniais ar mokslo populiarinimo leidiniais tikrai nebūtina, nes gausybė greitai besikeičiančios informacijos virste virsta iš interneto. Akivaizdu ir tai, kad interneto tinklas niekad netaps visaverčiu knygos pakaitalu. Neįmanoma palyginti kompiuterio pelės spragsėjimo su puslapių šnarėjimu, švelnių dramblio kaulo spalvų puslapių su šaltu ekranu, ką jau bekalbėti apie tikrų namų estetinį požiūrį - odiniai ar net ir nutriušę kartoniniai senų, retų leidinių viršeliai labai puošia namus.

Dr. Eugenijus SKERSTONAS

"Manau, kad knyga niekada nedings, nesvarbu, kiek atsiras technologijų. Geriau kalbėkime daugiau apie ugdymą. Jeigu šeima turi savo tradicijas ir vertybes, kurias sugeba perduoti savo vaikams, tai ir vaikai tai vertins", - sako Jonas Valonis.

Ar senos knygos domina jaunimą?

Pirmiausiai patikslinkime terminus ir vadinkime tas knygas tiesiog skaitytomis. Nes, kai skambina žmogus ir sako, kad turi antikvarinių knygų, o po to paaiškėja, kad tai sovietmečiu leistos knygos, tai aišku, kad terminuose mes nelabai gaudomės. Taigi skaityta knyga tinka visiems, ieškantiems sentimentų ir retenybių. Ji neturi amžiaus cenzo ir jokio išskirtinio pirkėjo. O antikvarinėmis knygomis laikomos tos, kurios išleistos iki 1800 m., bent taip jau rašoma kai kurioje literatūroje. Tokių knygų mes gauname mažai ir aš jų nerealizuoju. Kai kurias laikau knygyne dėl gražaus vaizdo, kai ką pasiimu sau, jei tema man įdomi ir noriu pasigilinti.  Jeigu kartais pasirodo, kad  knyga galėtų praturtinti muziejų, aš ją tam muziejui dovanoju arba parduodu. O šiaip manau, kad knyga niekada nedings, nesvarbu, kiek atsiras technologijų. Geriau kalbėkime daugiau apie ugdymą. Jeigu šeima turi savo tradicijas ir vertybes, kurias sugeba perduoti savo vaikams, tai ir vaikai tai vertins. Yra jaunų žmonių, kurie turi daugiau knygų nei 50-60 metų žmonės. Jie nėra kolekcininkai, o tiesiog žmonės su normaliu poreikiu skaityti ir manau, kad to visai užtenka knygai išlikti.

Ar į Jūsų knygyną patenka knygų, su kuriomis Jūs jau niekada nenorėtumėt skirtis?

Turbūt taip, bet tai knygos, kurių reikia man asmeniškai pagal interesų ratą. Tai ne tos knygos, kurios išskirtinai vertingos, ir kurias, sakykim, pardavęs pensijoje, aš praturtėsiu.  Knygyne mes turime knygų, kurios yra retos, bet galiausiai jos vis tiek bus parduotos. O kartais tokia knyga tiesiog laukia žmogaus, kuriam jos labai reikia. Juk yra retai pasirodančių knygų ir tu jas gali parduoti visada, bet aš esu tos nuomonės, kad geriau tokią knygą palaikyti tam žmogui, kuris ją įsigijęs apsiverks iš džiaugsmo, nei parduoti tam, kuris sakys „o, duokit man dar ir tą knygą“. Tai mūsų  knygyno politika: nudžiuginti. Juo labiau, kad per laiką pažįsti žmones, žinai jų poreikius ir gavęs knygą kartais ją palaikai tiems žmonėms. Kaip jau sakiau – nudžiuginti. Kita vertus, dažniausiai  žmonės domisi labai specifiniais dalykais ir ta knyga padėta į lentyną, tiesiog prapultų taip jam ir neatitekusi.

Kas apsprendžia skaitytų knygų vertę?

Čia jau reikėtų kalbėti apie gebėjimą parduoti daiktą. Kaina priklauso nuo kiekvieno pardavėjo požiūrio ir suvokimo. Ta pati knyga tikrai nekainuos visur vienodai. Be to, net toje pats vietoje ta pati knyga vieną dieną gali kainuoti 5 eurus, o kitą 10. Bet daugiau mažiau knygos kainą nustato toje vietoje besilankantys žmonės. Viename knygyne besilankantis kontingentas tiesiog nepriims brangesnių knygų ir kainas teks palaikyti tokias, kurios tiems žmonėms tinka, kitoje vietoje jas galima pardavinėti ir brangiau, nes renkasi mokesni pirkėjai. Galime pereiti per 5 knygynus ir pamatysime, kad ta pati knyga vis kitame knygyne skiriasi kas du eurus. Antikvarinių knygų vertė jau matuojama kitaip ir žmonių, kurie tai išmano.

Prieš 12 metų vieni pirmųjų knygai į draugiją pakvietėte kavą, lankytojui pasiūlėte Jūsų įkurtoje erdvėje ne tik įsigyti knygą, atnešti saviškę, keistis, parduoti, tiesiog čia pat kažką paskaityti. Ar galima sakyti, kad bukinistai tiesiog ieško naujų formų išlikti?

Reikia atskirti kultūras ir istorines aplinkybes, kurios susiklostė ir suprasti, kad Lietuva turi labai negilias bukinistų tradicijas. Mes elementariausiai neturėjome knygų. Juk pirmosios lietuviškos knygos – tai XIXa. pradžia. Tuo tarpu prancūzų bukinistai darbuojasi gal nuo XVIa., o gal  net nuo tada, kai  buvo pradėta rašytiprancūzų kalba. Taigi pasaulio kontekste mes esame labai jauni ir turime labai daug sovietmečiu leistų knygų, kurios sudaro gal 60 proc. ir yra absoliučiai visos išmetamos, nes morališkai pasenusios. Leidyba Lietuvoje irgi nėra labai didelė, tad bukinistų prekių laukas labai mažas. Lietuvos bukinistai niekaip negali lygintis nei su prancūzų bukinistais, pardavinėjančiais knygas prie Senos ir susikūrusias gilias tradicijas, nei su anglų bukinistais, dirbančiais po tiltais ir turinčiais ištisas knygynų gatves ir pan.  Tai visai kitas lygmuo. Tačiau ir tame pačiame užsienyje knygynai virsta pasisėdėjimo vietomis, kavinėmis, šalia knygų siūlomos ir kitos prekės – tai normalu. Mes irgi nuėjome šiuo keliu. Nors tuo metu, kai  mes atsidarėme, bukinistai turėjo dar visai kitą stilių, daugiau būdingą Rytų Europai, kai kaupiama viskas, kas pakliūna ir bandoma parduoti.

"Yra retai pasirodančių knygų ir jas gali parduoti visada, bet aš esu tos nuomonės, kad geriau tokią knygą palaikyti tam žmogui, kuris ją įsigijęs apsiverks iš džiaugsmo, nei parduoti tam, kuris sakys „o, duokit man dar ir tą knygą“, - su knygyno politika supažindina Jonas.

Minėjote, kad knygas ir superkate. Kokia literatūra šiuo metu populiariausia?

Mes priimame visas žmonių dovanojamas knygas ir iš karto atsiskaitome už tas, kurias jie nori parduoti, o mes pirkti. Labiausiai pageidaujama  užsienio autorių grožinė literatūra, vaikiškos ir istorinės knygos lietuvių kalba. Laikmetis nėra svarbu, gali būti priimta ir labai seniai leista knyga,  ir visai nauja knyga, perskaityta vos kartą. Kur kas svarbiau, kad ji ir vėl rastų naują skaitytoją.

Ačiū už pokalbį.

 

Spaudinių ir jų rinkinių (bibliotekų) funkcija dvejopa: mokomoji kultūrinė ir dekoratyvinė. Šen bei ten namuose išdėlioti spaudiniai suteikia namams gyvybingumo ir tam tikro žavesio. Senieji spaudiniai dar ir puiki investicija. (...) Mūsų laikais kompiuteris ir grožinės ar meno literatūros leidiniai šiuolaikiniame darbo kabinete „sugyvena“ puikiai.Viską lemia užsiėmimo pobūdis – dirbti su kompiuteriu ir skaityti reikia panašių sąlygų, nes abiem aplinkybėmis būtina susikaupti, vadinasi, aplink puošyba turi būti santūri, kita vertus, bibliotekoje tarp knygų lentynų, tikrai atsiras vietos ir kompiteriui.

Dr. Eugenijus SKERSTONAS

Rasa ŽEMAITIENĖ

Rubriką "Tvarios kultūros žingsniai" remia

Tags: No tags

Comments are closed.