Praeitų metų vasaros pabaigoje buvo įkurta Lietuvos restauratorių asociacija, o jos pirmininku išrinktas Aidonas VALKIŪNAS. Laikas, kaip žinome, pasitaikė ne pats tinkamiausias intensyvioms veikloms, tačiau gana palankus kurti ateities planus, vizijas ir strategijas. Apie tai ir mūsų pašnekesys su naujos asociacijos pirmininku.
Pirmiausiai įdomu sužinoti, kodėl prireikė asociacijos, juk tris dešimtmečius žinome gyvuojant Restauratorių sąjungą, ir kas jos įkūrimo iniciatoriai?
Pati acociacija atsirado bendraminčių draugų būryje, galvojant apie jos poreikį jau ne vienerius metus. Problemas žinome ne iš spaudos, dažniausiai patiriame savo kailiu, ir matyt ūgtelėjome tiek, kad norisi daryti visuomeninį darbą, formuoti restauravimo politiką ir kurti restauravimo mokyklą, apie kurią Lietuvoje iki šiandien niekas ir nešneka. Bet čia gal bendra švietimo problema, gal dar anksti kalbėti apie restauratorių mokytojus, kai trūksta fizikos ir matematikos – nežinau. O pagrindinis noras – konsoliduoti restauratorius, suburti juos į vieną būrį ir kartu spręsti iškylančias problemas. Taip, iš tiesų buvo (ir yra) Restauratorių sąjunga, bet ji iš esmės yra tapusi paveldosaugininkų ir architektų sąjunga, restauratorių joje buvo mažuma ir joje profesiniai restauratorių klausimai nebuvo sprendžiami. Ten buvo sprendžiami urbanistiniai reikalai, paveldo, visi kiti, bet tik ne restauratorių. Tuo pačiu noriu pasakyti, kad restauratoriaus profesija iki šių dienų yra labai archajiška. Mes iki šiol naudojame priemones, kurios buvo naudojamos ir prieš šimtą ar du šimtus metų: mentelės, skalpeliai, teptukai, spaustukai, iš medžiagų: kazeinas, kalkės, smėlis, aliejus. Taigi ir mūsų profesijos problemos kitokios ir specifinės. Todėl ir atsirado poreikis spręsti mūsų profesijos reikalus, o į Lietuvos restauratorių asociaciją jungtis pirmiausiai profesiniu pagrindu. Mes nesiekiame kažkokių konjuktūrinių tikslų, mes siekiame dalintis mums aktualia profesine informacija ir profesinėmis žiniomis savo rate.
Mūsų profesijos problemos kitokios ir specifinės. Todėl ir atsirado poreikis spręsti mūsų profesijos reikalus, o į Lietuvos restauratorių asociaciją jungtis pirmiausiai profesiniu pagrindu. Mes nesiekiame kažkokių konjuktūrinių tikslų, mes siekiame dalintis mums aktualia profesine informacija ir profesinėmis žiniomis savo rate.
Ar Lietuvos restauratorių asociacija vienys absoliučiai visų sričių restauratorius, ar yra kažkokių išimčių?
Trumpai tariant: taip, visų. Vienu metu mes buvome išskaidyti į kilnojamų kultūros vertybių restauratorius ir nekilnojamų kultūros vertybių restauratorius, bet tai yra grynai valdininkiškas skirstymas, nežinau kodėl pasirinktas.Gal pagal įstatymus, nes mes juos irgi turime du: kilnojamų ir nekilnojamų kultūros vertybių apsaugos įstatymus. Bet tarpusavyje mes, restauratoriai, neturime jokio susiskirstymo, apart mūsų specializacijų. Vieni restauruoja molbertinę tapybą, kiti – sieninę; vieni – koklius, kiti – keramikos figūrėles; vieni – metalinius vartus, kiti – monetas. Bet restauracijos objektas ir forma neturi jokios esminės įtakos, jei esi restauratorius. O tai, kad yra specializacijos,natūralu ir neišvengiama, nes įsigilinti į visas sritis vienam žmogui būtų neįmanoma. Todėl restauratoriai ir specializuojasi. Metalo, keramikos, tapybos, tekstilės, baldų, staliaus dirbinių, lipdinių, skulptūros, popieriaus, nuotraukų, auksuotės, fotografijos, knygų – yra begalė įdomių specializacijų.
Bet turbūt vieni restauratoriai dar turi ir mokslo baigimo diplomą, kiti galbūt yra savamoksliai, bet tikrai ne prasčiau išmanantys savo amatą. Ar išsilavinimas yra kriterijus tapti asociacijos nariu?
Atkūrus Nepriklausomybę, Lietuvos valdžia nesprendė lietuviškos restauravimo mokyklos klausimo, o kažkuriuo momentu vietoje to išdalijo daugybę atestatų savamoksliams gabiems žmonėms, kurie formaliai tapo restauratorais. Dalis jų profesijos paslapčių buvo išmokę iš senesnės kartos, studijavusios Peterburge ar Maskvoje; mūsų kartos restauratoriai jau buvo gavę žinių Italijoje, Vokietijoje ir kitur. Žinoma, dalis žmonių turėjo ir diplomus – kai kurių sričių restauratoriai buvo ruošiami Dailės akademijoje, kaip kuriose meno mokyklose, beje, ruošiami ir dabar. Norėtųsi paminėti netgi vieną iš programų rengėjų, sakyčiau, restauravimo mokyklos Lietuvoje pradininką Juozą Algirdą Pilipavičių. Daug studentų yra mokęsi pas jį ir toliau tą vėliavą neša patys. Bet yra daugybė specializacijų, kurios iki šiol neturi jokių rengimo programų. Iki šiol niekas neruošia, pavyzdžiui, popieriaus restauratorių. Jie mokosi vienas iš kito, iš užsienio kolegų patirties, važinėja į seminarus, konferencijas, atsiveža iš ten gerosios praktikos, pagrįstos moksliniais tyrimais ir sėkmingai taiko Lietuvoje. Taip turbūt susiformavo ir žinomiausias Lietuvoje Prano Gudyno restauravimo centras prie Lietuvos Nacionalinio muziejaus, taip atsirado kitų muziejų restauravimo centrai, nes šiandien beveik kiekvienas stiprus muziejus turi savo restauratorius, gebančius prižiūrėti fondus ir juos saugoti. Mūsų koncepcija labai nesudėtinga ir remiasi tuo, kad restauratorius privalo laikytis restauratoriaus kanonų, kurių pagrindinis: NEPAKENKTI. Panašiai kaip gydytojai savo Hipokrato priesaikoje prisiekia pirmiausiai nepakenkti, taip pirmiausiai turi nepakenkti ir restauratorius. AUTENTAS YRA AUKŠČIAU VISKO.
Mūsų koncepcija labai nesudėtinga ir remiasi tuo, kad restauratorius privalo laikytis restauratoriaus kanonų, kurių pagrindinis: NEPAKENKTI. Panašiai kaip gydytojai savo Hipokrato priesaikoje prisiekia pirmiausiai nepakenkti, taip pirmiausiai turi nepakenkti ir restauratorius. AUTENTAS YRA AUKŠČIAU VISKO.
Kokia veikla žada užsiimti Jūsų asociacija, kuo ji galėtų būti patraukli naujam nariui?
Siekio tapti didele organizacija neturime, bet labai norėtume kiek įmanoma daugiau suvienyti ir konsoliduoti Lietuvos restauratorius, arba žmones, kurie prie šios veiklos prisideda. Esame numatę septynias veiklos sritis. Tai švietėjiška veikla, pirmiausiai skirta edukacijai ir tos pačios nacionalinės mokyklos kūrimui. Kita sritis – teisinio reglamentavimo tobulinimas ir darbas su institucijom, kurios dirba šioje srityje, tai Kultūros paveldo departamentas bei Kultūros ministerijoje sudarytos įvairios komisijos, prižiūrinčios paveldo reikalus. Dar viena sritis glaudus bendradarbiavimas su užsienio kolegomis, kurių yra tikrai daug, turimus ryšius norisi išlaikyti ir gilinti. Turime draugų Italijoje,Vokietijoje, Estijoje, Latvijoje, kviečiamės vieni kitus į seminarus, konferencijas, organizuojame bendrus projektus, praktinius užsiėmimus ir pan.. Kita sritis įvairių metodikų rengimas ir technologinių konsultacijų teikimas tiek tarpusavyje sau, tiek užsienio kolegoms. Tai būtų jau daugiau ekspertinė veikla, mat žmonės ar įstaigos galėtų kreiptis dėl praktinių patarimų. Turime didžiausią skaičių eksperto kategoriją turinčių žmonių ir jie gali konsultuoti ir patarti įvairiais klausimais. Dar kita veikla – tai tarpusavio pagalba iškilus sunkumams, problemoms, reikalavimams daryti kažką neteisėtai ir pan.. Mūsų asociacijos nariai turės pakankamai tvirtą teisinį užnugarį, nes bendraujame su teisinėmis kompanijomis, kurios yra pasiruošusios mums padėti. Tai ilgalaikiai mūsų partnerai, su kuriais drauge mes esame pasiruošę savo narius ginti nuo visokių neteisėtų išpuolių, daromų spaudimų ir pan.
Lietuvos restauratorių asociacijos nariai turės pakankamai tvirtą teisinį užnugarį, nes bendraujame su teisinėmis kompanijomis, kurios yra pasiruošusios mums padėti. Tai ilgalaikiai mūsų partnerai, su kuriais drauge mes esame pasiruošę savo narius ginti nuo neteisėtų išpuolių, daromų spaudimų ir pan.
Kaip tapti Lietuvos restauratorių asociacijos nariu?
Žmogus turi pareikšti norą, pateikti motyvacinį raštą, kodėl nori tuo nariu būti, pateikti savo darbų pavyzdžių, gauti dviejų asociacijos narių rekomendacijos, taip vėliau užsitikrinant jų globą. Tas žmogus turi susipažinti su mūsų asociacijos vertybėmis ir joms pritarti. Vertybės yra ne tik mūsų, didžioji jų dalis yra perimta iš tarptautinės organizacijos ICOM – vienos garsiausių pasaulyje organizacijų, vienijančių kultūros paveldo žmones. Savo dydžiu ir įtaka ji beveik prilygsta JUNESCO. Taigi didžiąja dalimi mes vadovaujamės ICOM‘o chartijų nuostatomis, o viena kertinių iš jų Venecijos chartija, labai aiškiai nusakanti, kad restauravimas nėra rekonstrukcija, atnaujinimas, perstatymas, daikto pagražinimas ar pan. Restauracija – visų pirma yra paveldo išsaugojimas be jokių išlygų.
Kiek šiuo metu yra Jūsų asociacijoje narių?
Kol kas per 50, o šiaip restauratorių Lietuvoje, skaičiuojant pagal išduotus atestatus, yra virš 200, irgi labai nedaug. Atskirų sričių turime vos 2-3.
Išgyvename laiką, kai žmonėms, ypač jauniems, pradėjo rūpėti ekologija, tvarus naudojimas, planetos ateitis. Ar kinta žmonių požiūris į paveldą, ar keičiasi restauravimo sąvokos supratimas?
Manyčiau, kad šias tendencijas formuoja ir valstybė ir šiandien ji tai daro neblogai: sukurti departamentai, komisijos, dažniau kažko neleidžia nei leidžia, bet tai viena iš jos funkcijų ir to reikia. O visuomenė visais laikais ir visais amžiais nėra vienalytė. Viena jos dalis domisi menais, kita istorija, trečia pramogomis, o ketvirtoji – kasdienine duona. Priklausomai nuo poreikių, yra ir interesas. Tačiau jei kažkur apsilankęs žiūrovas sako, kad jam yra gražu, to gana. Jei žmogus iš parodos, bažnyčios, muziejaus išeina pakylėtas, to irgi gana. Reikalauti iš jo suprasti subtilybes tikrai nereikia. O jei dar grįžęs namo, norės kažką gražaus ir pas save padaryti, tai bus ir visai puiku. Juk meno prasmė – pakylėti aukščiau. Juk kaip bebūtų, bet kažkur išvažiavę per atostogas, šalia pležo, dar einame ir į muziejų. Vadinasi, žmogui tebereikia autentiškų dalykų, kurie yra sukurti su meile, rankomis, žmogiška šiluma, turi savo istorijas ir legendas. Visa tai tą artefaktą daro patrauklų, įsijungia žmogaus vaizduotė, ir artefaktai padaro mūsų kelionę laiku daug įdomesnę ir lengvesnę. Blogai tai, kad vienu metu buvo pradėta viską matuoti pinigais, taip pat ir kultūros teikiamą naudą. Kokią piniginę naudą duoda opera, simfonija ar paroda? Tai neįkainuojama. Todėl matuoti kultūros paveikumo pinigais neturėtume.
Visuomenė visais laikais ir visais amžiais nėra vienalytė. Viena jos dalis domisi menais, kita istorija, trečia pramogomis, o ketvirtoji – kasdienine duona. Priklausomai nuo poreikių, yra ir interesas. Tačiau, jei kažkur apsilankęs žiūrovas sako, kad jam yra gražu, to gana. Jei žmogus iš parodos, bažnyčios, muziejaus išeina pakylėtas, to irgi gana. Reikalauti iš kiekvieno suprasti subtilybes tikrai nereikia. O jei dar grįžęs namo, norės kažką gražaus ir pas save padaryti, tai bus ir visai puiku. Juk meno prasmė - pakylėti aukščiau.
Apibendrinkime pokalbį: kokią žinutę nauja Lietuvos restauratorių asociacija šiandien siunčia mūsų plačiajai visuomenei?
Visų pirma norėtume pasiųsti žinutę neabejingiems kultūros paveldui žmonėms. Visi jie tikrai nėra vieni, Lietuvos restauratorių bendruomenė „serga“ ne mažiau už juos visais paveldo klausimais. Kultūros paveldo valdytojams galime pasakyti, kad asociacija yra pasiruošusi padėti, konsultacijos ir patarimai nemokami. Na, o tiems institutams, kurie reguliuoja ir kuria įstatymus bei įvairius potvarkius, norėtume ir galime pasakyti, padėti numatyti, kaip visa tai veiks praktikoje. Iš savo patirties žinome, koks įstatymas veiks, o koks ne, kur likę vietos precedentui ar landa jį apeiti. O jūsų svetainės skaitytojams linkiu ir toliau norėti aplink save kurti grožį ir daryti tai remiantis ne populistinėmis, o mokslinėmis metodikomis. Jeigu kažkas kažko nežino, tai dabar yra pas ką paklausti. Asociacija – tai dar vienas šaltinis rasti atsakymus. Visi gali kreiptis ir patarimų, ir profesionalų žvilgsnio – tam mes ir susijungėme.
Ačiū ir sėkmės veikloje.
Jūsų svetainės skaitytojams linkiu ir toliau norėti aplink save kurti grožį ir daryti tai remiantis ne populistinėmis, o mokslinėmis metodikomis. Jeigu kažkas kažko nežino, tai Lietuvos retauratorių asocaicija - dar vienas šaltinis rasti atsakymus. Mes susijungėme, kad patartume ir padėtume.
Aidonas Valkiūnas – Lietuvos resuratorių asociacijos pirmininkas. Restauravimo įmonės vadovas. Kaip sakė pats, įmonės specializacija – sieninė tapyba, tačiau miela dirbti visur, kur galima orientuotis į interjero dekorą. Kur daug grožio, tapybos, dekoro elementų, kur senos durys, grindys, langai, kur yra seno medžio ir metalo gaminių. Tai – bažnyčios, dvarai, didelės apimties apartamentai ir kiti statiniai.
Stabtelėjimas
Šito neturėjo čia būti, bet kaip nuostabu išgirsti ne tik teoriją, bet prisiliesti ir prie prakitikos. Portreto fotosesijos pasekmė – šios kelios nuotraukos. Galbūt daugelis skaitytojų atpažino, kad čia restauruojamos dailininko Antano Kmieliausko (1932-2019m.) freskos Vilniaus universiteto (VU) knygyne „Littera“. Prisimenate jas? Po skrupulingo, ilgo ir kantraus restauratorių darbo, keliausime apžiūrėti jų atgijusių.
Kalbėjosi Rasa ŽEMAITIENĖ
Nuotraukos Liudo MASIO
Rubriką "Tvarios kultūros žingsniai" remia
