Šiuolaikinio meno galerijoje “AV 17”, beje, švenčiančioje savo veiklos dešimtmetį, pirmiausiai aš pamačiau senus, net antikvarinius indus ir tik po to išniro iš jų padaryti meno objektai. Kiekvienam sava žvilgsnio seka. Parodos ”Įžvalga” autorius, aktyviai kuriantis Lietuvos menininkas, skulptorius, kaip pats sakė, kartais dar dirbantis su scenografija bei su grafika, Rafal PIESLIAK prisipažino, kad ši jo paroda iš tiesų prasidėjo nuo “netekties” – namuose suskilo graži antikvarinė lėkštė.
"Žinoma, antenos gali būti ir jungtis tarp praeities ir ateities. Šio objekto simbolika labai plati ir dėl to dar įdomiau", - sakė skulptorius Rafal Piesliak.
Ką čia slėpti: paroda ”Įžvalga” pirmiausiai mus sudomino dėl “žaliavų”, iš kurių sukurti Jūsų meno kūriniai – tai seni indai: vazos, lėkštės, dubenys, puodeliai. Jų atgimimas pasirodė labai prasmingas. Ar seniai savo kūryboje bičiuliaujatės su daiktais iš praeities?
Nebuvo specialiai galvota, kad štai dabar mano kūryboje atsiras seni daiktai, bet kai namuose sudužo graži antikvarinė lėkštė, aš supratau, kad ji jau nebus naudojama pagal paskirtį ir ėmiau galvoti, kaip jos gyvenimą pratęsti. Juk paimti ir išmesti tokį gana ilgą gyvenimą ir seną istoriją, turėjusį daiktą, kurio jau niekas ir niekada nepakartos, pasidarė tiesiog gaila. Inspiruotas man žinomos japonų technikos kintsugi, kai sutrūkęs daiktas suklijuojamas laku, sumaišytu ar apibarstytu smulkiomis aukso, sidabro ar platinos dulkėmis, neslepiant suklijavimo, savo lėkštę pabandžiau gelbėti ir aš. Kintsugi technologija porceliano šalyje Japonijoje turbūt ir atsirado iš poreikio kažkaip išsaugoti dirbinius iš šios trapios medžiagos. Kad daiktų nereikėtų išmesti, ypač tų, su kuriais juntamas tam tikras emocinis ryšys, jie buvo pradėti taip klijuoti ir net naudojami toliau. Aš, priešingai, norėjau pakeisti daikto funkciją, todėl lėkštę atvirai sukabinau vielutėmis, kitą dubenį sutvirtinau alavo vitražu. Mano atveju seni antikvariniai indai pakeitė funkciją ir virto tiesiog meno objektais, kuriuose akivaizdžiai matosi tie vitražų įklijavimai arba vielutėmis netgi paryškinti daiktų „randai“, bylojantys dar vieną daikto gyvavimo etapą, jo istoriją. Tokia buvo pradžia. O po to supratau, kad tokių objektų gali atsirasti ir daugiau.
Ar parodai senų indų ieškojote specialiai, ar jie patys Jus surado? Ar Jums patinka antikvariatas ir sendaikčiai apskritai? Kokio stiliaus Jūsų namai, aplinka?
Visi daiktai, kurie buvo panaudoti, kuriant mano meno objektus, nėra specialiai sudaužyti, jie sudužę atsitiktinai, natūraliai. Kai pažįstami sužinojo, kad aš darau tokius objektus, vieną kitą daiktą atnešė ir iš savo namų, bet dauguma yra iš antikvariato „Brocante Antiques“ Vilniuje. Natūralu, kad transportuojant tokius trapius daiktus, neišvengimi nuostoliai, o kartais jie ir šiaip per neatsargumą sudūžta, tai ir atitenka man. Esu už tai labai dėkingas.
Man asmeniškai antikvariatas mielas, daiktai su istorijomis visada įdomūs, bet namuose aplinka, sakyčiau, eklektiška, ir tokie pavieniai daiktai yra tik kaip dekoro elemantai – jokių pretenzijų į temines kolekcijas.
Kiek praeitis, apskritai, įtakoja Jūsų šiandienos kūrybą? Prieš porą metų sukurta instaliacija “Sodas” irgi aprūdijusi, tarsi „su amžiumi“?
Instaliacijoje „Sodas“ naudojamas plienas, o rūdys yra natūrali plieno būsena ir tai man patiko. Beje, šiuo metu dirbu prie to, kad ji rastų savo vietą Vilniuje ir dar ilgai džiugintų vilniečius. Bet kituose savo darbuose nuo praeities nelabai atsispiriu, išskyrus „Įžvalgą“, apie kurią ir kalbame.
„Prikeldamas senus porcelianinius indus naujam gyvenimui bei suteikdamas jiems skulptūrinį kūną, autorius analizuoja ir performuoja istorinius artefaktus bei netekties ir atgimimo reikšmes“, – rašoma Jūsų parodos pristatyme galerijoje. Kodėl Jums tai svarbu?
Čia turbūt ir buvo mano pagrindinė mintis: suteikti naują gyvenimą tam, kas daugiau niekada nebus pagaminta ir tuo pačiu tai išsaugoti. Juk kažkada mano parodoje naudojamų indų buvo pagaminta labai daug, po to jie pasklido po pasaulį, servizai pasiekė šeimas, namus, ilgainiui išsidaužė, išsisklaidė, vienų liko mažiau kitų daugiau, bet tokių daiktų jau niekas ir niekada nepagamins. Todėl aš savo parodoje nieko šiuolaikinio, dar pakeičiamo ir gaminamo nenaudoju – tik antikvariatą ir tokiu būdu manau išsaugantis jo atsineštą istorinę mintį, vertę, emociją.
Žiūrovą galbūt nudžiugins ir tai, kad Jūsų parodoje menu virsta jam artimi daiktai iš buities, gal iš vaikystės, gal iš jaukių močiutės namų. Tai iš tiesų paveiku ir kelia emocijas…
Dar daugiau: kiekvienas šeimoje turime palikimą, kažkokį servizą, ar mėgstamą puodelį, žodžiu, daiktus teikiančius gerų emocijų. Bet vieną dieną tai sudūžta. Galima daiktą išmesti, bet galima jo gyvenimą pratęsti ir kitokiu būdu. Man asmeniškai gaila, kai tokie daiktai dūžta, tačiau jei visus juos išgelbėtume klijuodami, tai turėtume tiesiog daug suklijuotų daiktų. Kaip tik todėl pradėjau duženas jungti taip, kad daiktas akivaizdžiai taptų meno objektu, o ne būtų toliau naudojamas. Naujoji jo funkcija jau kita – teikti grožį.
Parodoje matome visą eilę indais „išpuoštų“ antenų. „Perskaičiau“ jas kaip jungties simbolį tarp praeities ir šiandienos. Kodėl kaip meno abjektas Jūsų kūryboje atsirado būtent antena?
Tai nėra naujiena mano kūryboje. Vienu metu dariau seriją „Antenos“, kitu – keramikos seriją. Dabar antenos jungiasi su indais, taigi ta pačia keramika. Man jos patinka kaip naujųjų technologijų simbolis, kaip komunikacijos simbolis, kurio dėka galima daugiau sužinoti ir intensyviau komunikuoti. Žinoma, jos gali būti ir jungtis tarp praeities ir ateities. Šio objekto simbolika labai plati ir dėl to dar įdomiau.Prieš porą metų sukurta
Šviesa - viena mėgstamiausių skulptoriaus kūrybos priemonių, galima sakyti, jo instaliacijų vizitinė kortelė.
Dažnoje Jūsų parodoje galima pamatyti žaidimus šviesa, yra jų ir parodoje „Įžvalga“. Ar galima sakyti, kad šviesa mylimiausias Jūsų kūrybos elementas?
Šviesa tikrai labai svarbi mano kūryboje, seniai su ja dirbu. Tiesa, turbūt galima pasakyti, kad interjero šviestuvų aš nekuriu – daugiau tai instaliacijos, kuriuose šviesą naudoju kaip skulptūros elementą, kaip labai paveikią manipuliacijos priemonę: jausmais, atmosfera, erdve. Galbūt tam įtakos turėjo ir darbas teatre – pamačiau, kokia galinga jėga ji gali būti. Todėl greičiausiai mano žaidimas su šviesa dar tęsis, nors konkrečių planų ir neturiu.
Ar manote, kad menas taip pat gali prisidėti prie tvaraus naudojimo kultūros propagavimo, o gal prisisideda net tiesiogiai?
Kalbėdami apie emociškai vertingo puodelio išgelbėjimą, suteikiant jam visai kitą funkciją, manau, kad kaip tik apie tai ir kalbėjome.
Ačiū.
Rasa ŽEMAITIENĖ
Sveikiname „AV 17“ galeriją (Totorių 5, Vilnius) su veiklos dešimtmečiu ir primename, kad skulptoriaus Rafal PIESLIAK parodą „Įžvalga“ galite aplankyti iki balandžio 8d.
Rubriką "Tvarios kultūros žingsniai" remia
