Rugpjūčio 15 d. Rumšiškių liaudies buities etnografiniame muziejuje – Žolinė. Saulė kaitina kaip pašėlusi. Aplink etnografines sodybas kad ir ištroškę, bet atkakliai plieskia augalai, kurių pilni etnografiniai darželiai. Netrūksta nei spalvų, nei kvapų. Tokių darželių kaimo vietovėse galėtų būti daugiau ir mūsų dienomis. Jei jau įsigijote sodybą kaime, tai ir jos puošyba neturėtų tapti labai miestietiška. Žodžiu, apie tai pagalvoti pats metas, nes ruduo – geras laikas sodinti daugiametės ir dvimetes gėles, o taip pat krūmus.
Aukštaitijoje
Kiekvienoje Aukštaitijos sodyboje buvo gėlių darželis, kuris buvo sodinamas dėl grožio. Pagal darželį buvo sprendžiama ir kokia gaspadinė: jei gėlių darželis prastas, tai ir šeimininkė nedarbšti. Gėlių darželis buvo ypač svarbus mergaitėms. Jei šeimoje būdavo dukterų, tai jos jau nuo 10-12 metų perimdavo darželio tvarkymą iš mamos. Vėliau merginos išeidamos iš namų pasiimdavo kartu ir sodinamų gėlių, kurias vėliau labai saugodavo. Be to, gėlių reikėjo ir tradicijomis išlaikyti, ir vaistams. Aukštaitės gėlių darželį paprastai rengdavo prie gyvenamo jo namo , lysvelės dažniausiai būdavo apskritos, jas vadino lovelėmis. Tik Rytų Aukštaitijoje lysveles darė keturkampas ir vadino eželėmis. Lysvelių kraštus apdėdavo akmenukais ir paprastai juos baltindavo. Kartais tvrtindavo velėna, augalais, karklų vytelėmis. Aukštaitėms svarbiausiai buvo ne augalų grožis, o kvapas ir vaistingumas. O jei jau sodindavo nekvepiančius, tai rinkdavosi subtiliai, dailiai žydinčius.
DAUGIAMEČIAI
Dailieji auskarėliai (Dicentra spectabilis DC) dėl labai puošnių su balta vidine puse žiedų.
Vaistinės balzamitos (Tanacetum balsamita L.) dėl plačių ir didelių lapų kvapnumo ir gražumo.
Bijūnai (Paeonia L.) sodino dėl puošnių kvapių didelių žiedų. Ypač buvo vertinamos anktyvos raudonais žiedais žydinčios pivonijos. Ir tai buvo ta gėlė, kuria niekas nenorėjo dalintis. Ištekėjusios dukterys bijūnų pasiimdavo su savimi, o kraustantis juos išsikasdavo kartu į naują vietą.
Diemedis (Artemisia abrotanum L.) – aromatingas puskrūmis. Tai vienas mėgstamiausių darželio augalų dėl gražių karpytų maloniai kvepiančių lapelių, kurie buvo dažni naudajami vaistams.
Goštautinė gaisrena (Lychnis chacedonica L.) aukštaitėms patiko dėl liepsnojančių žiedų, mat švietė jau iš toli.
Vaistinė juozažolė (Hyssopus officinalis L.) buvo labai vertinama dėl vaistinių savybių.
Plunksnalapes rudbekijas (Rudbeckia laciniata L.) dar vadintas geltonaisiais jurginais sodino prie tvoros ir namo kampuose. Nebuvo labai vertinamos, bet labai populiarios, nes nereiklios.
Žalioji rūta (Ruta graveolens L.) buvo reikalinga tradicijų apeigoms puoselėti, todėl augo prie kiekvienų namų ir buvo labai vertinama.
Didžiuosius pentinius (Delphinium elatum L.) sodino dėl gražių iki pusės metro ilgio žiedynų ir sodino prie tvorų ir sienų.
VIENMETĖS
Graželės (Coreopsis) vadintos lineliais buvo viena pagrindinių vasarinių gėlių.
Dviragės leukonijos (Matthiola bicornis DC.) žinomos naktinukų pavadinimu buvo sodinamos dėl kvepiančių vakarais žiedų svaigumo. Žiedais smulkučiai, o kvapas – nuostabus.
Kvapieji pelėžirniai (Lathyus odoratus L.) sodinti ir dėl žiedų gražumo, ir dėl ypatingo kvapnumo.
Kvapioji razeta (Reseda odorata L.) – mylimiausia ir garbingiausia gėlė dėl žiedų kvapo ir ilgo žydėjimo. Tai pati kvapiausia gėlė, kuri turėtų būti kiekvienoje sodyboje.
Yra tų gėlių, tinkamų Aukštaitijos sodybų darželiams ir daugiau, bet jau ir išvardintų užtektų, kad darželis ir kvepėtų, ir spalvomis žavėtų.
DZŪKIJOJE
Vos tik vyrai suręsdavo pirkią, tuoj dzūkės šalia jo sodindavo gėlių darželį. Sakydavo, kad jeigu prieš pirkią nėra gėlių darželio, tai reiškia jau niekas tokioje pirkioje ir negyvena. Darželį suskubdavo sodinti dėl gražumo, linksmumo ir pasidžiaugimo. Jis turėjo būti tvarkingas ir apravėtas. Daugeli augalų iš dzūkių darželių buvo vartojami vaistams, o taip pat apeigoms. Dzūkijoje žemės sausos, nederlingos, smėlis, tad dažnai lysvelių visai nekasė – sodino gėles palaidai, o jei kasė tai dažniausiai keturkampes. Didesnę gėlių lysvę vadino ažuogana, mažesnę – ažuoganėles, ažuoganaite. Lysvelių kraštus tvirtino akmenukais, raudonų plytų kampais, bežievėmis karklų vytelėmis ar apvelėnuodavo. Jei norime, kad sodyba būtų apželdinta laikantis senųjų tradicijų, tai atkreipkime dėmesį į šiuos augalus.
Ruduo - geras laikas atnaujinti daugiamečių gėlių ir dekoratyviųjų krūmų asortimentą.
DAUGIAMEČIAI
Vaistinės balzamitos (Tanacetum balsamita L.) buvo auginamos dėl kvapnių ir vaistingų lapų. Balzamitų lapus dėjo ant vočių, žaizdų, arbatą gėrė nuo moteriškų ligų. Apsinuodijus irgi buvo geriama balzamitų lapų arbata.
Bijūnai (Paeonia L.) sodino dėl puošnių kvapių didelių žiedų ir dėl to, kad taip pat buvo laikomi vaistu. Raudoni pinavijų žiedai buvo laikomi pagrindiniu vaistu vaikams nuo išgąsčio, kai jie šokinėja per miegus ar tiesiog neramiai miega. Dėl to vaikams ne tik duodavo žiedlapių arbatos, bet ir prausė vaikus žiedų nuovire. Arba prieš naktį, kur vaikai miega, parūkė: į skardą pridėavo karštų anglų, o ant viršaus užmesdavo žiedų, kad šie lengvai smilktų. Gėrė jų arbatą nuo nervų ir suaugusieji.
Diemedis (Artemisia abrotanum L.) – aromatingas puskrūmis, kurį dzūkės augino dėl kvepiančių sidabriškų lapelių. Jų arbatą gėrė dėl ramumo, nuo gyvatės įkandimo, nuo plaukų slinkimo. Diemedžių nuoviru mažus vaikus prausė nuo spuogų.
Žalioji rūta (Ruta graveolens L.) buvo reikalinga tradicijų apeigoms puoselėti: Pirmajai Komunijai, vestuvėms, laidotuvėms. Rūtų arbatą gėrė, kad geriau miegotų, nuo širdies ligų, nuo patrūkimo ir net nuo geltos.
Daugiamečiai flioksai (Phlox Paniculata L.) buvo sodinami dėl gražių, ryškių ir gana stipriai kvepiančių žiedų.
Mėtos (Mentha L.) irgi puošė dažną darželį. Gražiai žaliavo, gardžiai kvepėjo, skanią arbatą teikė.
Pievines pilnavidures kraujažoles (Achillea ptarmica var. multiplex haimerl.) vadino čysčiumi. Tai buvo viena pagrindinių gėlių ne tik dėl baltų žiedelių, bet ir dėl vaistingumo.
Baltosios driekanos (Bryonia alba L.) – tai daugiamečiai, žoliniai, vijokliniai, vaistiniai augalai. Jie nuodingi, bet dzūkės turėjo ir su jais gydymosi receptų. Lapų, uogų ar stiebų nuoviru gydė dantis, tik niekada nenurydavo.
VASARINĖS
Nasturtės (Tropaeoleum L.) buvo mylimos dėl ryškiai ir ilgai žydinčių žiedų, keisto, bet įdomuas kvapo, o žiedų arbata dar gydė įvairius uždegimus ir net geltą.
Didžiuosius žioveinius (Antirrhinum majus L.),pravaždžiuojamus ir šuniukais, ir žiopliukais visi mėgo dėl gražių, iki šalnų žydinčių žiedų.
Darželinius šlamučius (Helichrysum bracteatum Willd.) dzūkės augino tam, kad žiemą galėtų namus puošti jų puokštelėmis arba įrišti į verbas.
Kvapieji pelėžirniai (Lathyus odoratus L.) sodinti ir dėl žiedų gražumo, ir dėl ypatingo kvapnumo. Juos pasėdavo rateliu, prismaigstydavo vytelių ir jie gražiai sau kopdavo į viršų, darželiui suteikdami aukščio.
Raudonžiedės pupelės (Phaseolus coccineus L.) vadino visi šabalbonais ir sodindavo prie sienų, kad turėtų prie ko vyniotis.
Darželiuose ar arti jų dzūkai augino ir įvairius dekoratyviuosius krūmus. Mėgstamiausi buvo gražūs ir kvepiantys: erškėčiai, paprastosios alyvos ir darželiniai jazminai.
SUVALKIJOJE
Darželis buvo ir kiekvienoje suvalkiečio sodyboje. Miestelių gyventojau darželius rengė tarp gyvenamojo namo ir gatvės, kad visi matytų, koks jis yra gražus. Kaimuose, vienkiemiuose darželius rengė į kiemo pusę, kad grožėtis galėtų šeima. Darželių plotas buvo įvairus: vieni jį įrengdavo per visą namo plotą, abipus priengio, kiti – vienoje prieangiopusėje, treti „L“formos: vienoje prieangio pusėje ir iš namo galo.Suvalkijoje darželių pakraščiuose sukasdavo pailgas lysveles, o viduryje – keturkampes arba apvalias. Tarpukariu buvo populiarios rombo ir širdelės pavidalo lysvelės. Atgavus Lietuvos nepriklausomybę, sukasdavo lysveles ir Lietuvos valstybingumo ženklų formos: Gedimino stulpus, šaulių ženklą. Lysvelių kraštus tvirtino akmenukais, augalais, pusplytėmis, velėnomis, karklų lankeliais. Nors buvo šeimininkių, kurios kraštus irgi apsodindavo tik gėlėmis. Daželyje suvalkietės dažniausiai sodindavo daugiamečius augalus: kad nereikėtų pavasarį nei sėti, nei sodinti – išlindo, sulapojo, žydi ir jau gražu.
DAUGIAMEČIAI
Daugiamečiai flioksai (Phlox Paniculata L.) buvo sodinami dėl gražių, ryškių ir gana stipriai kvepiančių žiedų. Šias aukštas gėles sodino į darželio pakraščius, prie tvoros, kad matytųsi, tarp statinių.
Kartieji kiečiai (Artemisia absinthium L.) vadinami metėlėmis, jei tik neaugo kažkur šalia laukuose, buvo sodinami darželių pakraščiuose ar prie tvoros iš kitos pusės. Jos buvo pagrindinis vaistas nuo virškinimo ligų.
Rūtos (Ruta graveolens L.) buvo labai reikalingos apeigoms ir pagarbiai sodinamos. Stengdavosi jas sėti šv. Jurgio dieną ir su katės koja apakėti, kad rūtos būtų garbanotos. Katinai ir pykdavo, ir rankas apdarskydavo, bet būdavo įdarbinti. Ypač juodi, kad rūtos dar būtų ir tamsesnės.
Paprastieji sinavadai (Aquilegia vulgaris L.) dar vadinami katilėliais irgi buvo plačiai auginami. Jie patys pasisėdavo, todėl niekados neišnykdavo ir buvo labai mylimi.
Plunksnalapes rudbekijas (Rudbeckia laciniata L.) dar vadintas geltonaisiais jurginais sodino prie tvoros ir namo kampuose. Labiausiai jos visiems patiko, kad buvo nereiklios, augo be jokios priežiūros, o žydėjo gausiai ir ilgai.
VIENMETĖS
Astros, brangažolės, cinavadai, martelės – štai kaip vadino kininius ratilius (Callistephus chinensi Nees.) ir plačiai augino dėl gražių žiedų.
Darželines rožūnes (Lavatera trimestris L.) augino ir gėlynų centre, ir prie sienų ir tai buvo labai gražios senoviškos gėlės.
Darželiniai gludai (Coreopsis tinctoria Nutt.) – tai viena iš senoviškiausių gėlių, kurias vadino lineliais.
Nasturtės (Tropaeoleum L.) buvo mylimos dėl ryškiai ir ilgai žydinčių žiedų, keisto, bet įdomaus kvapo ir augo visuose suvalkiečių darželiuose. Ypač jas mėgo sodinti prie tvorų, kur jos labai gražiai apsivydavo statinius.
Lygiai taip pat kaip ir kituose regionuose, taip ir Suvalkijoje populiarios darželių gėlės buvo dviragės leukonijos, kvapieji pelėžirniai, darželiniai šlamučiai, didieji žioveiniai. Visi jie buvo spalvingi, nereiklūs, o kai kurie dar ir labai kvepėjo, kas buvo aktualu ir suvalkiečiams.
ŽEMAITIJOJE
Žematijoje sakydavo, kad sodyba be darželio kaip putra be druskos. Net elgetos sakydavę; jei nėra darželio, nėra ir gero žmogaus. Jis buvo visų namų garbė, nors jį globojo išskirtinai tik moterys. Ypač gėlių darželį mylėjo margaitės. Jis buvo jų „visas kraitis“. Jei gėlių darželis gražus, tai mergaitė iš tų namų bus darbšti šeimininkė, o jei apleistas, tai tinginė.
Žemaitės darželį sodindavo į kiemo pusę, kad būtų gražu į jį žiūrėti kasdienos darbus dirbant. Bet jei toji pusė buvo šiaurinė, tai sodindavo ir į priešingą. Darželio plotas paprastai nebūdavo didelis , o planas nebuvo įmantrus. Pagal tvorelę sukasdavo pailgas lyveles, o viduryje – daugiausiai keturkampes. Tarpukariu darė širdies, rombo, trikampio lysveles, o džiaugdamiesi atgauta Nepriklausosomybe, formavo ir Lietuvos valstybingumo ženklų formos lysveles. Lysvelių kraštus žemaitės tvirtindavo akmenukais, kartais velėna, o kartais ir vytelių lankeliais. Kartais pasitaikydavo ir baltais narcizais apsodintų kraštelių, kas atrodydavo labai gražus, tarsi ištiestos drobės.
Darželiuose dažniausiai žemaitės augindavo žiemines gėles, kad jų nereikėtų iš naujo sėti kas pavasarį. Šios gėlės kartojasi kaip ir iki šiol išvardintuose kituose etnografiniuose regionuose. Tai vaistinės balzamitos, vaistiniai kiečiai arba peletrūnai, vaistinės gelsvės, mėlynąsias kurpeles, skaistenius, diemedžius, katžoles, baltąsias driekanas, balandas smirduoles.
Už augalų rekomendacijas dėkojame Liaudies buities muziejaus Rumšiškėse ilgametei etnografei gėlininkei Gražinai ŽUMBAKIENEI.
Rubriką „Pojūčių anatomija kultūroje: išgirsti, ragauti, užuosti, matyti" remia
