Jei atsuktume laiką ir atsidurtume ant XIX ir XX amžių slenksčio, mus į šiuos namus Karaliaučiaus mieste pakviestų pirklys Gustavas Grosmanas. Tačiau šiandien laiko mašinos misijos ėmėsi Aleksandras ir Natalija BYČENKOS, kurie tuos pirklio namus sukūrė iš naujo ir pavertė interaktyviu muziejumi, per penkerius metus tapusiu vienu lankomiausių muziejų Karaliaučiaus srityje bei mieste. Pasisvečiuokime svetinguose pirklio namuose ir mes, pajuskime čia plevenančią rytprūsių dvasią, paieškokime įkvėpimo savo namams kurti ir būtinai užsukime į pirklio kavinę kavos, arbatos ar kakavos išgerti.
Natalija ir Aleksandras BYČENKOS savo muziejuje jau yra sulaukę daug garbių svečių, tarp kurių ir žymus mados istorikas Aleksandas Vasiljevas.
Pradžia - pomėgis
Viskas, kaip dažnai pasitaiko mūsų aprašomose istorijose, prasidėjo nuo pomėgio. Ekonomistė Natalija ir verslininkas Aleksandras sendaikčiais ir antikvariatu susidomėjo prieš gerus penkiolika metų. Jei pirko servizą, tai antikvarinį, jei baldus – tai su istorija. Taip atrodė prasmingiau. Seni ir gražūs daiktai ne tik puošė jų namus, jie ir naudojami buvo pagal paskirtį. Kol vieną sykį neįvyko įdomi, visai neplanuoto muziejaus atsiradimo priešistorė. Atėjo laikas šeimos namų remontui ir tuo metu tiesiog reikėjo kažkur pagyventi. Kadangi tuo metu šeima turėjo didelį šunį, nuomos klausimas tapo gana keblus: kas norės tokio nuomininko. Bet po kurio laiko viskas išsisprendė geriau nei tikėtasi. Buvo išsinuomotas butas, skoningai apstatytas antikvariniais baldais, laikantis XX a. pradžios stilistikos. Žinoma, kad gyventi tokioje aplinkoje pasirodė ne tik jauku, bet ir įdomu. Ne tik Natalijai ir Aleksandrui – ir jų svečiams, o po to ir svečių draugams. Visi norėjo prisiliesti prie elegantiškos, stilingos ir viliojančios praeities, pažvelgti į kitokią, tada dar Kionigsbergo pavadinimą turinčio Rytprūsių miesto gyventojo buitį, pasigrožėti interjero detalėmis, pasmalsauti jų istorijų, o gal paieškoti įkvėpimo savo namams kurti. Aleksandras tuo metu skaitė vis daugiau su tuo susijusios literatūros, pomėgis virto giliu susidomėjimu, kaupėsi žinios. Kodėl iš šio buto apskritai nepadarius muziejaus, jeigu jau dabar lankytojų užtenka? Deja, buto šeimininkas nenorėjo atsisveikinti su savo kruopščiai įrengtu butu ir savo idėjai įgyvendinti šeimai teko ieškoti naujos erdvės. Tai nebuvo paprasta, bet atsisakyti minties kurti muziejų nebuvo nė kalbų – per daug tai viliojo.
Eklektikos stilius atsirado XIX a. ir vyravo 1850–1890 metais skirtingose šalyse skirtingais pavadinimais. Tai įvairių stilių ir jų dalių mišinys, sujungiantis įvairių stilių visus geriausius bruožus ir detales į harmoningą visumą. Eklektika dažnai vadinama kelių stilių ir kultūrų dialogu.
Naujos erdvės restauracijos ypatumai
Po paieškų buvo įsigytas trijų kambarių, 80 kv. m ploto butas pirmame vieno namo aukšte. Galima tik įsivaizduoti, kiek šeimininkų buvo matęs 1912 m. statyto namo komunalinis butas, kuriame net tuo metu gyveno trys šeimos. Tačiau namo vieta ir pats butas buvo kaip tik labai tinkami muziejui kurti ir didžiulis remontas Aleksandro neišgąsdino. Dar daugiau – viskas, ką galima buvo išsaugoti, buvo nepakeista, o kruopščiai restauruota. Bute atnaujintos senos pušinės grindys, langai, visos durys. Po keliais tapetų sluoksniais, kaip ir tikėtasi, buvo rastos dažytos sienos su ornamentika, tad jos irgi restauruotos.
Senos registracijos knygos padėjo nustatyti ir pirmąjį namo gyventoją bei savininką. Tai buvo pirklys Gustavas Grosmanas, name gyvenęs ir turėjęs maisto prekių parduotuvę. Gaila, bet išsamesnių žinių apie pirmąjį namo šeimininką, o juolab jo autentiškų daiktų gauti jau nebuvo iš kur – per daug laiko buvo praėję, nelikę jokių giminių. Tad buto interjerą ir apstatymą buvo stengtasi sukurti tiesiog pagal XX a. pradžios pasiturinčio miestelėno namų interjero stilių. Tuo metu, galima numanyti, interjeruose vis dar vyravo vadinamasis eklektikos stilius, kurio pradžia laikomas XIX a. vidurys ir kuris šiaip jau irgi ėjo į pabaigą.
Šiandien muziejuje nėra nė vieno tų laikų daikto padirbinio – visi autentiški, iš to laikmečio. Visus juos po kruopelę surinko Aleksandro ir Natalijos šeima, pirkdami tiek antikvariatuose, tiek sendaikčių turguose, tiek Vakarų Europos aukcionuose. „Stilizuotos tik naujos rozetės, nes reikėjo, kad šiuolaikinių prietaisų šakutės į jas tilptų. Visa kita – autentiška“, – pasakoja Aleksandras.
Interjero stilių taip pat sukūrė pats Aleksandras, nes jau kuris laikas gana išsamiai buvo domėjęsis XIX a. pabaigos–XX a. pradžios namų interjerais. Be to, į pagalbą pasitelkė to meto fotografijas, interjero žurnalus ir knygas, daugybę medžiagos iš interneto. Tik dėl spalvinių sprendimų tarėsi su dizaineriu koloristu, nes, kaip žinome, ano meto fotografijos juodai baltos ir apsispręsti dėl spalvų buvo sudėtingiau. Dizaineriui padedant buvo atkurtas ir autentiškas dekoro piešinys ant sienų prie lubų, pagal kurį ir padarytas trafaretas sienoms dekoruoti.
Pirštinaičių žnyplės Sunku netgi atrasti žodį šiam XIXa. pabaigos–XX a. pradžios „įrankiui“ įvardyti. Bet tuo metu damos dėvėjo itin plonos odos ar audinio pirštinaites, kurias užtempti ant pirštų buvo tikras iššūkis, o kuo glaudžiau jos apgaubdavo ranką, tuo elegantiškiau atrodė dama, todėl stengėsi visos. Paprastai gerų pirštinių dėžutėje būdavo ir pirštelių žnyplės, o tiksliau galbūt būtų „skėtiklis“. Prieš užmaunant pirštinę, juo piršteliai būdavo tarsi „išmankštinami“ ir lengviau bei nesuirę per siūles užslysdavo ant rankos. Tokie įrenginiai buvo gaminami iš medžio, metalo, o patys brangiausi ir prie prabangiausių pirštinių – iš kaulo.
Interaktyvi pažintinė kelionė
Šiandien šis muziejus nėra tik vieta, kurioje galima atsargiai ir virvučių nustatytu atstumu apžiūrėti eksponatus. Tai vieta, kurioje išgirsite seno Rytprūsių miesto istoriją, prisiliesite prie namo rajono praeities, o visus daiktus ne tik galėsite paliesti, bet ir sužinosite įdomių istorijų apie jų paskirtį. Svetainė, valgomasis, miegamasis, virtuvė, vonios kambarys ir koridorius visus svečius pasitinka tarsi tikri XX a. pradžios miestelėno namai ir dar su daugybe minklių iš praeities. Juk daiktai, kurie buvo kasdien naudojami prieš šimtą metų, šiandien gali būti tiesiog neatpažįstami. Vaikščioti po muziejų – tai lyg keliauti laiku ir spėlioti, kam praeityje ir buvo naudotas vienas ar kitas daiktas. „Štai ant rašomojo stalo stovi velenėlis. Kam jo reikėjo?“ – pavyzdį pateikia Aleksandras. Pasirodo, juo buvo drėkinami pašto ženklai, kad nereikėtų klijuoti seilėmis. Tokių minklių ypač daug virtuvėje ir būtent toks žaidimas dar labiau vilioja lankytojus. Muziejus nuo kitų ir skiriasi tuo, kad nėra skirtas konkrečiai istorinei asmenybei ar meno sričiai. Jame tiesiog galima pamatyti, kaip gyveno žmonės anksčiau, kas jiems buvo svarbu, kuo jie puošė savo namus. Muziejuje galima pasimatuoti pirklio cilindrus, apžiūrėti pypkių kolekciją, pasigrožėti pirklienės suknelėmis, prisėsti prie jos tualetinio stalelio, išgerti kavos iš šimtamečio puodelio ar net pravirkdyti senutėlį smuiką. Daug atrakcijų, bet svarbiausia – daug istorinių žinių, gražių daiktų ir gero skonio juos derinant tarpusavyje. Kodėl visų šių pamokų neparsinešus į savo buitį, arba bent kodėl visko, ką pamatėte neaptarus jaukioje pirklio Gustavo Grosmano kavinėje, įsikūrusioje, tiesa, ne itin populiarioje Krasnaja gatvėje? Bet tai juk muziejaus „filialas“ ir jį taip pat reikia aplankyti.
XIX a. filtrai XIX a. viduryje daugybė žmonių nerimavo, kaip neužsikrėsti maru ar šiltine per nešvarų vandenį, nes tik nedidelė dalis galėjo naudoti garantuotai švarų vandenį – vandentiekio sistema buvo silpnai išvystyta. Fabrikas „Delphin Filter Company“ iš Guntramsdorfo miestelio, įsikūrusio netoli Vienos, XIX a. antroje pusėje pradėjo siūlyti didelį buitinių vandens filtrų asortimentą. Tai buvo smulkiaporiai įvairių dydžių ir formų dirbtinės anglies filtrai, kurie garantavo, kad vanduo bus švarus. Kompanija „Delphin Filter Company“ savo produkciją su angliškai parašyta naudojimo instrukcija eksportavo į daugelį Vakarų Europos ir pasaulio šalių, kuriose ji buvo plačiai naudojama. Žinoma, kad tokie filtrai neaplenkė ir rytprūsių miesto Kionigsbergo pasiturinčių gyventojų.
Kavinė - muziejaus tęsinys
Kavinė duris atvėrė vos prieš du mėnesius ir jos šeimininkai Natalija ir Aleksandras jau džiaugiasi, kad turi nuolatinių klientų. Dar daugiau-jau įsiminė ir jų pomėgius, nes dažnai patys stovi už baro ir aptarnauja savo svečius. Jaunystės įgūdžiai vėl pravertė, mat abiems yra tekę padirbėti kavinėse. Kavinė įkurta taip pat preciziškai kaip ir muziejus. Jokių padirbinių ir jokių šio laikmečio daiktų. Netgi kavos gaminimo aparatą Aleksandras pasistengė surasti vintažinį, pagamintą 1961m. – Faema E61 Legend. Su juo ir prasidėjusi espreso kavos istorija. Tiesa, teko šį tą pataisyti ir išmokti su juo pačiam dirbti. „Pas mus dviejų rūšių kava: espreso ir amerikietiška. Iš pradžių late ir kapučinio nedarėme, nes nemokėjome, o dabar nedarome todėl, jog nusprendėme, kad Kionigsbergo laikas tokios kavos ir nebuvo“, – sako Aleksandras, visada pirmenybę teikiantis autentiškumui. Saldumynai gaminami irgi tik pagal senovinius receptus ir nors jų pasirinkimas ne itin didelis jie ypatingi.
Yra ir dar viena įdomi žinia. Anksčiau muziejus turėjo antikvarinių daiktų parduotuvytę, o dabar dauguma jų integruoti į kavinės interjerą. Tačiau tai nereiškia, kad jų negalima įsigyti. Viską šioje kavinėje galite pirkti: nuo puodelių iki senų iškabų. Tai dar viena žavinga šio nuostabaus Byčenkų šeimos kuriamo verslo pusė – daiktai migruoja, keičiasi, pasipildo. Verslo, kuriame tiek daug kultūros ir grožio. Ypač šiandieniniame Kaliningrade, kur laikas kartais sustoja ne ten, kur norėtųsi ar nusipelnė tas miestas.
