kirvarpai

KIRVARPAI KREBŽDANT: TELEGRAMOS DIENA

Vos išeinu pro vartus, pakilęs vėjas sviedžia po kojom lapą, tarsi norėdamas kažką pasakyti. Tokį per pus žalią, perpus geltoną, su juodu ėduonies ornamentu. Žvaliai žygiuodama pagalvojau, kad gavau besibaigiančios vasaros telegramą…

„Kai nuvažiuosi, būtinai duok telegramą“ – sakydavo babcė  mamai,  kai ši rengdavosi keliauti po Tarybinės tėvynės platumas. Tuomet paprastai po dienos ar kelių, į duris pratisai paskambindavo. Mes jau žinodavom, kad tai paštininkas, nes kas dar gali taip pratisai skambinti, neatitraukdamas rankos nuo skambučio, vidury baltos dienos? Man leisdavo ją paimti, bet pasirašyti į paštininko knygą – ne. Tuomet močiutė imdavo ieškoti akinių, mes abi jų ieškodavom, nes per pačius svarbiausius gyvenimo įvykius jie tiesiog prapuldavo. Radusi, ji ilgai balnodavo jais nosį, tarsi norėtų ištęsti vieno sakinio malonumą ir perskaitydavo: „Atvažiavom laimingai. Tšk. Oras geras. Tšk. Visus bučiuoju. Tšk.“ Apžiūrinėti ją būdavo labai įdomu: ant viršelio su rožėmis ar kitomis gėlėmis, telegrama buvo ypatingas dokumentas, nes šiaip sau jos niekas neduodavo – jos žymėdavo tik ypač svarbius gyvenimo momentus: „Mirė dėdė Juozas. Tšk. Laidotuvės pirmadienį. Tšk.“ Arba gimė. Arba tuokiasi. Niekas nesiųsdavo telegramos bele,  kad paklaustų: „Ką tu?“ ir net nesitikėdavo greito atsakymo: „Ai, nieko, o tu?“

Kodėl telegrafistai tiesiog nepadėdavo taško ar kablelio, o rašydavo: „Tšk.“? Kas šiandien beprisimena? Jei ant televizoriaus – mažo, kaip kokia aulinių batų dėžė nestovėdavo nei viena telegrama, vadinasi esi niekam nereikalingas, tiesiog pamirštas žmogus. Nes gimtadienio telegramos su kardeliais ar našlaitėm buvo kaip koks kokybės ženklas: myli ir prisimena. Nuo televizoriaus jos persikeldavo už sustumiamų sekcijos stiklų ir stovėdavo iki kitų švenčių, o paskui užleisdavo vietą Kalėdiniams sveikinimams, kurie gudriai būdavo rašomi tarsi pasveikinimai su Naujaisiais metais, bet ateidavo būtent prieš Kalėdas…

Telegrama buvo vertingesnė už dovaną, nes tas, kuris pasiuntė – atsikėlė nuo sofos, apsirengė, nuvažiavo iki pašto, ilgai pildė blanką, būtent blanką, o ne formą, mirkydamas plunksną į rašalinę, drėskė ja popierių, nes visos jos blogai rašė, išsitepdavo rankas, būtinai ir visuomet. O tada rinkdavo gėles. Aš neprisimenu kitokių telegramų, tik su gėlėmis. Ir viduje suklijuotomis juostelėmis su tekstu. Kartais net įsivaizduodavau, kaip pasilenkęs prie sukarpytų juostelių krūvos sėdi žmogus, apsimovęs rankoves ant švarko, kad nesudiltų alkūnės ir visą dieną klijuoja. Ir nesumaišo vestuvių su laidotuvėm. Kiekvienas žodis kainavo pinigus. Tikriausiai kapeikas, bet kas sau leido rašyti telegramoje nereikalingą informaciją? Net išsiplūsti negalėjai telegramoje, paštininkė nebūtų priėmusi su keiksmažodžiais…

Kokia laimė, kad šiandien kur nors atvažiavęs, neturi skubiai ieškoti pašto, kad informuotum laukiančiuosius, kaip pavyko skrydis ar kelionė traukiniu. Juk net jei ir liepia lėktuve išsijungti telefonus, visi slapta rašo žinutes: „Sėdžiu prie tokio asilo, platus, kaip trijų durų spinta. O ką tu?“ Tuoj pat gauni atsakymą: „Zuikuti, aš jau tavęs pasiilgau. Bučiukas. Ikiukas“. Ir taip visuose šešiuose šimtuose nemokamų sms-ų. Nes geri tie telefonų planai, jei gali parašyti tiek žodžių, kurių nereikia pasverti, apgalvoti ir už juos sumokėti.

Internete randu: „1854 m. per Kauno miestą pravestais dviem elektrinio telegrafo laidais pradėtos siusti pirmosios telegramos tarp Sankt Peterburgo ir Varšuvos.

1891 m. Kauno miesto garbės piliečiui Grigorijui Frumkinui priklausiusiame sklype, šalia miesto sienos (dabar Laisvės alėjos ir I.Kanto gatvių kampas) pastatyta naujoji Pašto ir telegrafo kontora”.

O kai kažkada paskambinau į Lietuvos paštą, kad pasiklausčiau ar šiandien dar galima „duoti telegramą“ išgirdau, kad ši paslauga mirė natūralia mirtimi prieš dvejus ar trejus metus.

Todėl sugalvoju, kad rudenį būtinai švęsiu Telegramos dieną. Ji visuomet bus tuo laiku, kai medžiai pradeda mesti lapus. Ruoškitės.  Ikiuuukas, bučiuuuukas.

Skruzdėliukų mišios

Vos įtikinau savo draugę išmesti visas laidotuvių nuotraukas. Tų, kurie mirę, patiesti karstuose, aplink gėlės ir liūdintys giminės… Būreliais ir po vieną, pagal giminystės artumą. Vaikai ir besibaiminantys „miegančio dieduko“ vaikaičiai. Pusbroliai ir pusseserės iš žmonos pusės, giminaičiai iš kaimo. Tik nesakykit, kad tokių nuotraukų niekuomet neturėjote, nematėte ir net neatsimenate.

Aš iki šiol prisimenu fotografą nekrofilą, kuris lakstė apie mano mirusios tetos karstą kaip koks bitinas, taisė ir kilnojo gėles, tampė jos įkapes ir net pataisė šaltas kaip marmuras rankas. O kaip jis komandavo?

„Palinkit, palinkit arčiau mirusiosios ir nepamirškit veido išraiškos, liūdniau, dar liudniau…“. Aš taip niekuomet ir neatsiėmiau tų nuotraukų, apskritai nežinau, kaip sutikau, kad jas darytų? Gal man protas buvo pasimaišęs?

Taigi mano draugė, nesena moteris, kraustosi į kitus namus. Galvojau, kad pats laikas atsikratyti viso nereikalingo šlamšto, kuris tūno apkėtęs visas lentynas ir stalčius. Tačiau ji neleido išmesti nė vienos ružavai violetinės anų laikų nuotraukos. Ir sakė, kad tuomet, kai jai bus devyniasdešimt – optimistė! – ji sėdės ir jas žiūrės. Pirmiausiai  – garantuoju – ji pamirš, kur jos sudėtos. Antra, ji bus pusaklė, nes jau dabar skaito žinutes telefone per ištiestos rankos atstumą. Trečia, ji neprisimins, kas tose nuotraukose, nes jau dabar niekada neprisimena, kur pasidėjo mobiliaką ir mašinos raktus. O jai tik per keturiasdešimt.

Tai va, tikras ir suvaidintas liūdesio išraiškas išmetėm, o visas užstales, kur ji su tetute Bronyte iš Patumsių, Maryte iš Užubalių, Verute iš Kauno, Pranute, kuri paskutinįkart palinkėjo ilgai gyventi prieš dešimt metų, o pati iškeliavo kitan pasaulin su dėde Benediktu ir visais kitais, pinančiais vainikus Dievo soduose, palikom.

O kas tose nuotraukose ant stalų dedasi – dailininko teptuko verti natiurmortai! Šlapiankė ir ikrai, palendricos ir vinigretai, šampanas, konjakas (kirčiuoti „kon“, nes tais laikais taip sakė lapių apykaklėmis pasipuošusios ponios), silkė pataluose… Koks balius be tarybmečio alkio deficitų. Štai visi pakėlę krištolines čerkas (mano teta sakydavo kristalines), apsikabinę, išsirikiavę už stalo palei kambario sieną – aiškiai sėdi ant marška uždengtų suolų, nes toookiam baliui tiek kėdžių gyvenime niekas neturėjo, kaip ir laidotuvėms anuomet, kai nabašniką patiesdavo vidury svetainės, apstatydavo vainikais, su gailyvais užrašais: “Dzūkijos smėlis tavo amžinieji namai – liūdi bendradarbiai…” Galėdavai nugaišti nuo gaižaus aromato, dirginančio visas jusles.

Ji neleido išmesti ir tokių nuotraukų, kurios, kaip mano viena redaktorė sakydavo, skruzdėliukų mišios, nes objektai jose stovi ar ką veikia toli, nuotrauka juodai balta, pablukusi ir iš tikrųjų nieko joje nesimato.  Pripakavom tų nuotraukų dvi didžiules kartonines dėžes…

Ji neleido išmesti ir visų savo buvusių kavalierių atvaizdų – numirtų tie kavalieriai, jei pamatytų šiandien, kaip jie atrodė… Kaip atrodėm mes visi – kaip marsiečai – apsivilkę kažkokius per dideliais pečiais drabužius, sugarbanotais plaukais… Jei tik prieš dvidešimt metų buvom tarsi iš kito pasaulio, ar galima manyti, kad po tiek pat metų mes taip pat baisiai atrodysim savo vaikams? Savo selfiuose prie pasaulio katedrų, jūrų, kalnų, paplūdimiuose, su draugėmis ir draugais, per savo baliukus, prie šiuolaikiškai apstatytų stalų?

Mano draugė sakė labiausiai bijanti, kad jos nuotraukos, kuriose sudėtas visas jos gyvenimas, vieną dieną ims ir pradings iš tų šiuolaikinių laikmenų – aifonų, aipadų, usbų, nešiojamųjų kietųjų diskų. Kelis kartus taip jai jau nutikę. Arba dings elektra visame pasaulyje ir niekuomet negalėsi pasižiūrėti į tai, kas išmaniųjų prietaisų viduje. Todėl ji laikys savo atmintį dėžėse.

Mano nuotraukų krūvelė po visų gyvenimo peripetijų labai nedidelė. Dabar jau nepasakysiu, kokiais kriterijais remdamasi aš jas atrinkau. Visas prisimenu. Kaip ir tris savo mirusias moteris. Aš net žinau, kaip kurioje nuotraukoje jos atrodė. Kaip atrodė mama, kai iš plaukų sukosi kuodą. Kaip atrodė teta Irka nuotraukoje su ilgiausiais perlų karoliais. Kaip atrodė babcė toje nuotraukoje, kur su žiedais ant abiejų rankų, o vienoje laiko žirnelių puokštę. Kaip aš atrodžiau per tarybines savo vestuves. Kaip atrodė mano vyresniosios dukters vežimėlis, kaip žydėjo amarilis Vilijampolės bute ant palangės, kur stačia tilpo jaunesnioji. Kartais galvoju, kad atminimus geriausia laikyti širdyje, na, blogiausiu atveju – galvoje. O jei išsitrins, vadinasi, taip ir turėjo būti.

Daiva BUDRIENĖ

Tags: No tags

Rašyti komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus rodomas viešai. Prašome užpildyti visus privalomus laukelius.