c30e64ce0700e3fc8fdf6b9aa2eb7cc4

Reveransas nostalgijai: ZARUBINO ATVIRUKAI

Šiemet kaip niekada didelis susidomėjimas senoviniais vintažiniais eglutės žaisliukais, kurių dauguma dar yra tarybinių laikų. Bet prieš Naujuosius puiki proga prisiminti ir savo ar savo tėvų vaikystės atvirukus. Pamenat tuos linksmus žvėriukus – voveres, zuikius, meškučius ir net ežiukus bei dainuojančias zyles? Dabartiniai leidėjai galėtų mirti iš pavydo – linksmųjų žvėrelių pasaulio kūrėjo Vladimiro Zarubino darbų tiražas buvo 1 588 270 000 atvirukų ir vokų su piešiniais. Deja, pats menininkas mirė beveik nepritekliuje.

Menininko ateitis pranašauta jau vaikystėje

Įdomi šio žmogaus, gimusio 1925 m., gyvenimo istorija. Jis, beje, nuo vaikystės pats kolekcionavo atvirukus ir surinko jų per gyvenimą net 5 tūkstančius. Volodia gimė mažame Andrianovkos kaime Oriolo srityje. Šeimoje buvo trys vaikai: vyresnįjį sūnų traukė technika, vidurinysis rašė poeziją, o jaunėlis nuo vaikystės mėgo piešti. Tėvai turėjo didelę atvirukų ir knygų su paveikslų reprodukcijomis kolekciją.

Būsimo dailininko tėvas dirbo inžinieriumi gamykloje ir pirko įvairias iliustruotas knygas, kurias vaikai labai mėgo. Volodia mėgo jas vartyti, klausėsi suaugusiųjų paaiškinimų ir pats bandė ką nors nupiešti. Vienas pirmųjų jo piešinių taip nustebino kaimo gyventojus, kad jie tą piešinį tiesiog leido iš rankų į rankas ir nepaliovė žavėtis. Berniukui tuomet buvo tik 5 metai, tačiau kaimo gyventojai jam jau tada pranašavo menininko ateitį.

Sunkus karo laikas Vokietjoje

Vėliau šeima tėvo rūpesčiu dėl vaikų persikėlė į Ukrainą, į  Lisičansko miestą, kur gyvenimas lyg ir žadėjo dideles perspektyvas jau paaugusiems gabiems sūnams, tačiau tada prasidėjo karas. Vyresnieji Volodios broliai išėjo į frontą kovoti su agresoriumi, o vos 16 metų Volodia pateko į vokiečių rankas ir atsidūrė „darbo stovykloje“ vienoje iš Rūro miesto gamyklų. Žiaurumas, patyčios, prastas maistas, baimė būti nušautam – taip baigėsi būsimo menininko vaikystė. Kelerius metus Volodia vergavo svetimoje šalyje, kol  1945 m. jį kartu su kitais kaliniais išlaisvino amerikiečių kariai. Vladimiras grįžo namo ir išvyko tarnauti į sovietų armiją. Po demobilizacijos 1949m.  jis persikėlė į nuolatinę gyvenamąją vietą Maskvoje, ir įsidarbino vienoje iš gamyklų kaip menininkas.

1956 m. jis įstojo į Maskvos vakarinę vidurinę mokyklą, kurią baigė 1958 m., o  lygiagrečiai dar lankė ir animatorių kursus studijoje „Sojuzmultfilm“ bei studijavo Marksizmo-leninizmo universitete.

Vienas iš „Mauglio“ ir „Na, palauk!“ kūrėjų

1957–1982 m. dirbo animatoriumi „Sojuzmultfilme“, tad ne be jo teptuko pasirodė maždaug 100 animacinių filmų herojų atvaizdų, tarp kurių tokie mėgstami kaip „Mauglis“, „Na, palauk!“, „Brėmeno muzikantai“, „Trečiosios planetos paslaptis“ ir daugelis kitų.

Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje jis buvo priimtas į SSRS kinematografininkų sąjungą ir iš karto po to prasidėjo jo sėkmės ir būsimos šlovės istorija.

Pirmoji jo atvirutė su linksmu kosmonautu buvo išleista 1962 m. Epocha buvo tokia, kad kiekvieną naują atviruką turėjo patvirtinti meno taryba. Ir reikia pripažinti, kad pirmieji ežių ir zuikių atvaizdai glumino komisijos narius: ar tai  naujas žodis sovietiniame mene, ar kapitalistinio dekadanso pavyzdys? Bet galiausiai Vladimiro Zarubino atvirukai tapo neatsiejama sovietinio gyvenimo dalimi. Paštuose ir parduotuvėse prie jų rikiavosi eilės, o vaikai, žinoma, rinko šiuos atvirukus ir rašė laiškus menininkui. Keista, bet jis rasdavo laiko atsakyti. Sentimentaliausius atvirukus piešianties menininkas buvo labai malonus žmogus. Paklaustas, kas yra svarbiausia jo kūryboje, jis visada atsakydavo: „Gal tikėjimas, kad mano atvirukai padės žmonėms tapti šiek tiek geresniais“.

Kolekcininkų taikinys

Gyvenimo pokyčiai jį užklupo nepasirengusį ir jau įžengusį į septintąją dešimtį. Paskutiniajame praeito šimtmečio dešimtmetyje  atvirukai beveik akimirksniu prarado savo aktualumą, atrodė, kad paštas apskritai greitai nustos egzistuoti. Dailininkas mėgino uždarbiauti mažose leidyklose, o sužinojęs apie vienos jų bankrotą, patyrė širdies smūgį, nuo kurio ir mirė 1996m.

Šiandien atvirukus su Vladimiro Zarubino piešiniais vertina kolekcininkai. Kai kurie iš jų laikomi retenybėmis ir yra labai brangūs. Filokartijoje yra net savarankiška kryptis – rinkti Vladimiro Zarubino atvirukus, o 2007m. buvo išleistas jo atvirukų katalogas. Zarubino atvirukų  galima rasti ir lietuviškuose skelbimų portaluose, greičiausiai ir Lietuvoje yra jų kolekcininkų, o jau gerbėjų tai tikrai ne vienas – nostalgija juk stiprus jausmas. O gal būt jų dar yra užsilikę ir mūsų palėpėse, tad radę neišmeskite lengva ranka, galbūt Jums pateko kaip tik brangi retenybė – tikrinkite, ieškokite, domėkitės ir rašykite sveikinumo atvirukus.

Jų galite rasti ir rasti ir ČIA.

""VŽ" inf.

Tags: No tags

Rašyti komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus rodomas viešai. Prašome užpildyti visus privalomus laukelius.