„Prekiautojai antikvariatu kreipiasi į senovinių baldų mylėtojus: šiukštu nepirkite neseniai iš policijos sandėlio pradingusio veidrodžio, ant kurio rėmų yra užrašas: „Louisas Arpo, 1743 metai“. Šis veidrodis, keliaudamas iš vieno savininko pas kitus, tapo mažiausiai 38 žmonių mirties priežastimi.“ Skelbimas Paryžiaus laikraščiuose. 1997m.
Meistras – juodasis magas
Apie veidrodžių gamintoją Louisą Arpo yra labai mažai patikimos informacijos. Žinoma tik tai, kad jis buvo alchemikas ir juodasis magas. Nuo inkvizicijos laužo jį išgelbėjo tik artimas ryšys su galingąja markize de Pompadour – karaliaus Liudviko XV favorite, faktiškai valdžiusia karalių ir visą Prancūziją. Ką ir kokiu tikslu „įdėjo“ meistras į šį savo veidrodį, iki šiol yra paslaptis, bet šis jo gaminys pasižymi žudikiška galia.Dauguma šio veidrodžio savininkų mirdavo nuo insulto arba… be pėdsakų pradingdavo. Pats veidrodis mažai kuo skiriasi nuo kitų tos epochos daiktų. Veidrodinis stiklas įdėtas į masyvius raižytus baroko stiliaus rėmus, pagamintus iš paauksuoto raudonmedžio. Viršutinėje rėmų dalyje pavaizduoti du angelai, pučiantys triūbas. Apatinėje jų dalyje išgraviruotas užrašas: „Louisas Arpo, 1743 metai“.
Dingusieji
Pirmąja veidrodžio auka tapo armėnų kilmės Paryžiaus bankininkas KirakosasGandzakeci, įsigijęs veidrodį parodoje. Kelerius metus veidrodis nerodė savo velniškos galios, o 1769 m. mesjė Gandzakeci veidrodį nusprendė padovanoti seseriai gimtadienio proga. Sesuo taip ir nesulaukė į svečius atvykstančio brolio. Bankininkas dingo… Tik po kelių paieškos dienų miške, netoli jo namų, buvo rasta tuščia karieta, kuria jis vyko į svečius. Brangi karieta, bankininko daiktai, net jo piniginė buvo nepaliesti. Sveikas išliko ir minėtasis veidrodis. Dingo tik bankininkas ir jo vežėjas.
Kur buvo saugomas L. Arpo veidrodis 100 metų po pirmojo „nužudymo“, nežinoma. Žinių apie jį randama 1853 m., kai Laura Noel gavo jį dovanų savo 23 m. sukakties proga. Atidengusi dovaną, Laura žvilgtelėjo į veidrodį ir išbalusi krito žemėn negyva daugybės svečių akivaizdoje. Mirties priežastis – kraujo išsiliejimas į smegenis. Veidrodis ir toliau tęsė savo mirtinus darbus, kol 1910 m. žandarmerija neužrakino jo policijos sandėlyje.
Prapuolusi markizė
Kitos aukos šis veidrodis pareikalavo 1943 m. rugsėjo 10 d., kai italų markizo Fornaroli viloje buvo daugybė žmonių. Markizas, noriai bendradarbiavęs su hitleriniais okupantais ir iš to susikrovęs nemažai turtų, surengė prašmatnų priėmimą vyriausiems vermachto ir SS karininkams.
Prieš nuaidint fejerverkams, markizas pastebėjo, kad nėra žmonos. Liokajus užsiminė, kad ji savo miegamajame. Fornaroli nuskubėjo žmonos paraginti paskubėti, bet miegamajame jos nebuvo. Dvi kambarinės patvirtino, kad markizė ką tik užėjo į miegamąjį ir uždarė duris. Markizas kreipėsi pagalbos ir po kelių minučių viloje pasirodė gestapo agentai. Kruopščios paieškos rezultatų nedavė.
Markizės miegamojo apžiūra parodė, kad moteris tikrai sėdėjo priešais veidrodį, nes ant spintelės gulėjo pradėta naudoti kosmetika. Kėdė, ant kurios sėdėjo markizė, buvo apversta, o ant grindų gulėjo perlų vėrinys ir vienas butelis. Ant poliruotos spintelės paviršiaus buvo nagų palikti įbrėžimai, tarsi markizė iš visų jėgų bandė susilaikyti, o kažkokia jėga traukė ją atgal. Bet miegamojo langai buvo aklinai uždaryti!
Paaiškėjo, kad 1935 m. tame pačiame kambaryje be pėdsakų dingo ankstesnio namo šeimininko dukra. Jos kūnas taip ir nebuvo rastas.
Praėjus mėnesiui po tragedijos pas markizą atvažiavo „Anenerbės“ – slaptosios Trečiojo reicho tarnybos – darbuotojas. Ši tarnyba užsiiminėjo paranormalių reiškinių tyrimu. Kai tyrėjas Schubachas išvydo veidrodį, pabalo ir įsakė jį uždengti audiniu. Dar po pusvalandžio šis veidrodis buvo įdėtas į medinę dėžę ir išvežtas nežinoma kryptimi. O markizas iš šios tarnybos specialisto sužinojo, kad žmonos daugiau nebeišvys. Kaltininkas – liūdnai pagarsėjęs L. Arpo veidrodis, jau pražudęs dešimtis žmonių.
Žudikas laisvėje
Po karo šis veidrodis dar padidino aukų skaičių, o 1990 m. atsidūrė „už grotų“, bet štai ir vėl – vagystė. Po vagystės veidrodžio vieta nežinoma. Todėl niekas negali jaustis saugus, kol L. Arpo veidrodis egzistuoja.