rusų porcelianas

Rusijos porceliano istorija ir… šiandiena (I dalis)

rusų porcelianas

XIXa. vidurio rokoko stiliaus vaza su skulptūrinėmis gėlėmis.

Rusijos porceliano istorija prasidėjo dėl Petro I smalsumo. Imperatorius, kaip žinome, daug keliavo, mėgo prabangą ir, kaip ir visas tuometis elitas, buvo užsidegęs „baltojo aukso“ manija. Jo tikslas buvo parodyti, kad Rusija gali puikuotis ne tik karinėmis pergalėmis, tačiau yra stipri ir nuolat žengianti tik pirmyn ir kultūriniame gyvenime. Taigi natūralu, kad vienas iš jo prioritetų buvo įminti porceliano paslaptį.

rusų porcelianas

Lėkštė iš žymiojo "Medžioklės servizo". Dalį jo gamino Meiseno meistrai, dalį - imperatoriškasis porceliano fabrikas.

Šnipinėjimas nepadėjo

Atrodė, jog „baltojo aukso“ gamybos formulės paslaptis sklando kažkur čia pat ore, tačiau vis nepavykdavo jos pagauti. Rusija glaudžiai bendradarbiavo su Kinija, o 1689 m. pasirašyta Rusijos ir Kinijos Nerčino sutartis nustatė dar naudingesnius abipusius prekybinius santykius. Taigi prekyba tarp Kinijos ir Rusijos po truputį vystėsi, o dar labiau sistemišką pobūdį įgavo 1727 m., kai buvo pasirašyta Kiachtos sutartis. Iš Kinijos į Rusiją ir atgal keliaudavo didžiuliai karavanai su prekėmis, o kartu ir šnipais, kurių užduotis buvo sužinoti įvairias kinų ekonomikos ir pramonės paslaptis. Porceliano formulė buvo vienas iš tų taikinių. Tačiau nei šis kelias, nei bandymai išgauti porceliano paslaptis iš Saksonijos kunigaikščio, Lenkijos karaliaus bei Lietuvos didžiojo kunigaikščio Augusto II porceliano meistrų sėkmės neatnešė. Teko darbuotis patiems.

D.I. Vinogradovo indėlis

Šiandien yra teigiama, kad porceliano formulė buvo iš naujo išrasta ir Rusijoje. O 1744 m. Sankt Peterburge Petro I dukra imperatorė Jelizaveta Petrovna įkūrė Imperatoriškąją porceliano manufaktūrą. Tai buvo pirmoji Rusijoje ir trečioji porceliano manufaktūra Vakarų Europoje. Itin svarbų indelį į Rusijos porceliano istoriją įnešė Dmitrijus Ivanovičius Vinogradovas. Jis buvo pirmasis autorius, keramikos istorijoje moksliškai aprašęs porceliano gamybos eigą. D. I. Vinogradovo sukurto porceliano, pagaminto iš vietinių žaliavų, kokybė beveik nenusileido Saksonijos porceliano (Meiseno manufaktūros) kokybei ir artėjo prie kiniškojo porceliano. Pirmuosius dešimtmečius manufaktūroje buvo atliekami įvairūs bandymai, buvo ieškoma naujų gamybos būdų, formų ir technologijų, gaminti nedideli indų kiekiai, aksesuarai, daugiausia šokolado dėžutes, skirti Jelizavetos diplomatinėms dovanoms. Nuo1765 m. manufaktūra buvo pradėta vadinti Imperatoriškuoju porceliano fabriku. Chemikas D. I. Vinogradovas ištobulino porceliano gamybos metodus, išdirbo didelės krosnies konstrukciją ir, kai 1756 m. krosnis pradėjo veikti, atsirado galimybės gaminti didelius porcelianinius kūrinius. Dar tais pačiais metais Jelizavetai Petrovnai didis meistras sukūrė porcelianinį servizą, skirtą penkiasdešimčiai asmenų. Servizas buvo išgražintas spalvotomis skulptūrinėmis gėlėmis ir dekoruotas tinkleliu. (Beje, šio servizo istorija nesibaigė su Jelizavetos epocha. Nikolajaus I laikotarpiu buvo užsakyti papildymai šiam servizui. Šio servizo originalas šiuo metu yra saugomas Ermitaže ir valstybiniame Rusijos muziejuje.) (Nuotrauka įžangoje)D. I. Vinogradovas laikomas rusiškojo porceliano išradėju. Išsilavinęs, intelektualus mokslininkas mirė jaunas (38 m.) nuo priklausomybės alkoholiui.

Europos meistrų indėlis

Į sostą atėjus Jekaterinai II buvo reikalaujama gamykloje padidinti porceliano gamybos mastus. Imperatorės užsakymu sukurtuose servizų rinkiniuose būdavo net iki tūkstančio dirbinių. Didėjant porceliano paklausai Rusijoje steigėsi ir kitos porceliano gamyklos. 1764 m. buvo įsteigta Gardnerio porceliano manufaktūra, gaminusi paprastesnius indus, skirtus platesniems visuomenės sluoksniams. Vėliau ji buvo nupirkta Kuznecovų šeimos ir Kuznecovo porcelianas iki šiol turi gerą vardą.

Europoje tuo metu vyravo vėlyvuoju klasicizmo etapu susiformavęs ampyro stilius. Tam, kad induose būtų geriau atspindėta ši stilistika, į Rusiją padirbėti buvo kviečiami geriausi Sevro, Meiseno ir Vienos dailininkai, o tai ir lėmė tuometį fabriko pakilimą. Mat meistrai atvykėliai pakeitė vietinius meistrus, o būsimi porceliano darbuotojai buvo atrenkami nuo mažens, ieškant talentų tarp vaikų.

rusų porcelianas

Pirmasis puodelis, pagamintas iš rusiškojo porceliano.

rusų porcelianas

Lengvas ir elegantiškas D.J. Vinogradovo dizaino puodelis.

Ampyro stilius

Porceliano kūriniai buvo išties didingi, prabangūs, atlikti sudėtingomis technologijomis. Tokia produkcija puošė imperatoriaus rūmus ir aristokratijos interjerus. Tiesa, ampyro stilius Rusijoje skyrėsi nuo, pavyzdžiui, Sevre porceliano, bet visgi turėjo gilų poveikį Rusijos menui. Šiam stiliui būdingos klasikinės formos ir proporcijos, dekoratyviniai karo pergalių ir didvyriškumo motyvai– trofėjai, šarvai ir laurų vainikai. Tapyboje dominavo peizažai ir mūšio scenos. Ampyro dekoras porceliano dirbiniuose buvo išreikštas kontrastu tarp svarbiausios foninės spalvos – purpurinės, tamsiai žalios, tamsiai mėlynos – ir aukso, kuri Rusijoje buvo populiariausia dekoravimo spalva per pirmus XIX šimtmečio dešimtmečius. Aukso dažai, vieni pagrindinių porceliano dekoravimo spalvų, buvo išgaunami iš lydytų auksinių monetų. 

Menotyrininkė Viktorija Radionova

P.S. Tęsinys kituose tekstuose.

Tags: No tags

Rašyti komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus rodomas viešai. Prašome užpildyti visus privalomus laukelius.