Kai aš pasiilgstu kokio romantiško pasakojimo apie pirkinius antikvariate ar kokioje sendaikčių mugėje, skambinu fotografei Ramunei PIGAGAITEI į Frankfurtą ir prašau parašyti kokią gražią ir emocionalią radybų istoriją. Žinau, kad Ramunė jų savo prisiminimuose turi dešimtis, kaip ir sukauptų daiktų. Tuomet ji kaipmat padaro kokio ypatingo daikto nuotrauką, mane suvilioja galutinai ir pažada parašyti tekstą. Tada rašo ir rašo, rašo ir rašo, o aš laukiu...O kai jau parašau jai laišką, kad laukiu labai, tai istoriją ima ir baigia greitai. Na, nukrypimas... Juk esmė tikrai ne kaip atsiranda istorija, o kas joje slypi. Šį kartą istorija apie labai retą daiktą ir iš labai toli - Amerikos.
Viskas prasidejo nuo senų, medinių rogių, kurias prieš tris metus pirkau Joniškyje. Pirkti pirkau, bet neatsiėmiau, nes… Joniškį supainiojau su Jonava ir tris vasaras, kai atostogaudavau Lietuvoje, taip ir nesugebėjau nuvykti į tą tolimą Lietuvos miestą. Kol visai netikėtai kaip perkūnas iš giedro dangaus, vieną išties saulėtą vasaros dieną man paskambino jaunystės laikų draugas Žilvinas. Žilvinas gyvena Štatuose. Jau gal kokį gerą dvidešimtmetį ir po maždaug dešimties metų pertraukos jis šią vasarą būsiąs Lietuvoje. Kur ? Varėnoje, Kaune, Šiauliuose. Šiauliuose? Juk netoli Šiaulių besąs ir Joniškis, o Joniškyje ir mano rogelės. Ar negalįs Žilvinas iš Štatų Ramunei iš Frankfurto parvežti rogelių tiesiog kažkaip pakeliui į Varėną? Žinoma galįs.
Taigi nuo tų rogelių viskas ir prasidėjo: vieną dieną sugrįžusi į sodo namelį, į suolelį atremtas radau rogeles. Atsidėkodama pakviečiau Žilviną pavakaroti: kalbėjom apie daug ką: jaunystę, bendrus draugus, apie gyvenimo vingius ir, žinoma, apie senienas. Aš kalbėjau. Jo klausinėjau, ar Štatuose yra Antik. „Yra. Iš tolo smirda“, – nukirto. Keistas man jis pasirodė, tas Žilvinas, nemylintis Antik. Taip ir išsiskyrėme: jis – į Štatus, aš – į Vokietiją.
Bet štai vieną savaitgalį, berods taip pat giedrą dieną vėl netikėtai kaip perkūnas iš giedro dangaus man skambina Žilvinas ir siūlo virtualiai kartu pasivaikščioti po Antik parduotuvę. Tu? Antik? O kvapas ? „Puikus! Darausi priklausomas“, – sako trumpai.
Pirmoji pardavimo diena tik rytoj, bet jau iš vakaro Žilvinas nekantraudamas pravažiuoja pro tą kaimą ir gavęs leidimą, praveria nuklypusias Antik parduotuvės duris. Mano pirmoji virtualiai aplankyta antikvarinė parduotuvė Amerikoje yra senas tvartas. Apleistame tvarte, virpa daugybė įvairaus dydžio žvakių. Spėju pagalvoti, kad tokioje atmosferoje turėjo gimti Jėzus. O toje šviesoje tai išnyra, tai vėl į ja nugrimzta jaunų damų portretai, įrėminti į metalinius rėmelius, blekine nugarėle ir išlenktu stiklu; aptrupėjusiom gipsinėm galvom bei putliom kojytėm sėdi lėlės su akimis ar be jų; keistų formų, labai maži gobelenu traukti suoliukai; krūvos skardinių žaislų: būgneliai, varlės, šunys, barškučiai; plona kaip sudegusios žvakes dūmas vestuvinė suknelė; žaliomis plunksnomis puošta skrybėlė su vualiu …
Užgniaužus kvapą, sukuosi ratu tame amerikoniškame tvarte ir negaliu į visa tai atsižiūrėti. Kol pagaliau Žilvinui to grožio jau gana, jam šalta ir jis nori baigti mano ekskursiją. Ir tik visai pabaigoje lyg dailininkas brūkštelėdamas paskutinį potėpį teptuku, telefonu prasklendžia palube. „Stop! Stop! O kas ten?“ – mano balsas aplenkia mintį. Akys užkliūva už beveik pačioje palubėje kabančių vienas į kitą suspaustų vielinių lankų, sujungtų plona medžiagine juostele. Nesu niekada gyvai mačiusi antikvarinio XIX a. pasijonio, vadinamo krinolinu, bet mano širdis stipriai daužosi ir aš labai labai viliuosi, kad šitie palubėje kabantys dratiniai lankai ir galėtų būti XIXa. pasijonis.
Mano amerikoniškas gidas juokiasi ir primena, kad čia tvartas, tad daug didesnė tikimybė, kad mums pasisekė aptikti mažo šiltnamiuko karkasą arba tiesiog tvorelę vištoms aptverti, arba, arba… jis turi daug idėjų. Bet kai galiausiai pakviečia pačią šeimininkę tą vielų rinkinį nukabinti, ji konstatuoja faktą: taip, tai pasijonis, tai krinolinas, tai mano svajonė. Victorian hoop skirt. Aš cypiu iš džiaugsmo: imu, imu, imu. Ir ką jūs manote: pasijonis jau parduotas! Daiktas retas, daiktas brangus, daiktas įdomus – visi nori pasijonio, negalima nenorėti pasijonio. Ir jis parduotas net neprasidėjus prekybai! Bet Žilvinas nepatingi ir pasistengia. Jis perperka tą krinoliną iš naujosios jo savininkės. Per- per- ka. Brangiai, labai brangiai, gal per brangiai. Bet aš taip jo noriu. Lygiai po dviejų mėnesių laivu mane pasiekia siuntinys iš Amerikos. Niekada nesu gavusi siuntinio iš Amerikos. Jame mano krinolinas. Aš žinau, kad jis man pozuos daugybę kartų, o po to galbūt ir vėl bus kam nors parduotas. XIXa. krinolino kelionė visada turės tęsinį. Istoriją – irgi.