BeFunky Collage

Iš dvarų – į mūsų namų kasdienybę

Paskutinė šių metų tema iš dvarų, turėjo būti kalėdiniai renginiai dvaruose. Kai jų dėl pandemijos apribojimų neliko, suskubome rašyti tekstą apie pasipuošusius dvarų kiemus ir pasivaikščiojimus. Deja, ir tai tapo beveik tabu. Nesinori ir mums agituoti palikti namus. Todėl neliko nieko kito, kaip siūlyti savo namus - dabar pagrindininę tvirtovę ir prieglobstį - daryti tiesiog gražesniais. O kad aplankytų įkvėpimas, sugrįškime į dvarų interjerus, kurie, tikime, gali ir Jus paskatinti naujiems savo namų pokyčiams. Juolab, kad daug antikvariatų dabar dirba nuotoliniu būdu, mielai siunčia pasirinktas prekes pačiais įvairiausiais būdais ir namų atnaujinimas tikrai įmanomas.

Babtyno dvaras: gyva restauravimo pamoka virtuvėje

Visai neseniai pokalbyje apie medinius dvarus  architektė – architektūrologė dr. Dalė Puodžiukienė pastebėjo, kad dažnai restauruotose dvaruose pradingsta ta stebuklinga dvariška dvasia – ji paskęsta euroremontuose, mes tiesiog nemokame jos iš saugoti. Man atrodo, jog taip neatsitiko Babtyno dvare, kuriame šeimininkauja Mindaugas Šventoraitis. O to pasiekti jam padėjo jo puoselėjama filosofija ir supratimas.

 „Esu apvažiavęs daug dvarų, yra dvarų, kuriuos lankau kasmet: žiūriu kaip griūva vieni, domiuosi kaip restauruojasi kiti – man ši tema labai įdomi. Kartais užeinu vidun ir nusiviliu: keli barokiniai baldeliai ir blizgios sienos – nėra nei ką žiūrėti, objekto neliko. Geriau jis būtų be langų ir durų, bet bylotų istoriją. Todėl visada klausiu: kam gadinti gražius senus daiktus juos  blizginant iki naujumo, kai yra prigaminta tiek daug  naujų daiktų ir mes juos galime pirkti kada tik norime. O aš pats visada buvau tos nuomonės, jog istoriniame objekte turi matytis istorija, o jeigu jos nesimato, tai objektas tampa tiesiog nieko vertas. Išblizginta istorija – sugadinta istorija. Taip mąstantys žmonės geriau nusipirktų sklypą, pastatytų gražų namą ir pradėtų kurti savo istoriją. Taip va atsirastų kokio Antano istorijos pradžia, ja džiaugtųsi vaikai ir anūkai. Žinoma, dar geriau būtų, jei tas namas nesugadintų kokio miesto architektūros, kaip kad nutiko per pastaruosius dešimtmečius, kai buvo pristatyta daugybė neskoningų namų.  Tik visai neseniai turtingesniuose kvartaluose daugiausiai prie Vilniaus, pradėjo atsirasti skoningi namai. Beje, nors mano dvare dirbo puiki specialistų komanda:  du architektai, dizaineris, dailininkas, konstruktorius, pats taip pat žiūrėjau viską nuo rūsių iki kaminų, tad galiu daba visus norinčius pakonsultuoti ir nemokamai – tapau tikru dvarų restauracijos ekspertu“, – paveldo išsaugojimo filosofija pasidalino Mindaugas Šventoraitis.

Šiandien, norėdami  prisiminti įkvepiančius interjerus, siūlome stabtelti tik Mindaugo dvaro – namų virtuvėje, kurioje labiausiai stebina šiuolaikinių ir senovinių baldų dermė maksimaliai laiko ženklus išsaugojusioje erdvėje. Tai geras pavyzdys, kad nebūtina daryti tobulo remonto ten, kur patrupėjusi praeitis vertesnė už blizgiausią šiandieną.

Silvijos Žemaitytės nuotraukos.

Rokiškio dvaro pasididžiavimas – atkurtas valgomojo interjeras

Rokiškio krašto muziejaus pasididžiavimas – atkurtas dvaro valgomojo interjeras. Ne, greičiausiai mes tokio neturėsime, bet ir nereikia. Už tai galima pasigrožėti tipišku Zakopanės stiliaus pavyzdžiu, o į savo valgomąjį “pasikviesti” seną bufetą, didelį stąla, senas tvirtas kėdes, gražių senovinių virtuvinių rykų. Antikvariatuose šiandien dar daug baldų, kuriuos išraidingai panaudojus namai gali suskambėti tiesiog stulbinanačiai.

O štai šį Rokiškio dvaro interjerą suprojektavo žymūs lenkų architektai K. Jankovskis ir P. Lilpopas, pagal kurių brėžinius perstatyta rūmų didžioji menė.

Per II pasaulinį dvarą nukentėjo rūmai, taip pat ir šis valgomasis. Kai kas buvo išgrobstyta, tačiau bufetas ir medinė sienų apdaila išliko palyginti gerai. Vazas, laikrodžius, lėkštes, padėklus išsaugojo buvę dvaro tarnai. Maždaug nuo 1970-ųjų jie pradėjo traukti dvaro turtus iš slėptuvių ir rodyti Rokiškio krašto muziejui. Kai ką padovanojo, kai ką pardavė už simbolinį mokestį. Pasisekė ir dar vienu požiūriu – dvaro liokajus Petras Petrulis, sulaukęs beveik 100 metų amžiaus, 1993 m. iš atminties atkūrė, kur buvo sudėti kai kurie daiktai, stalo įrankiai. Taip beveik autentiškai pavyko atkurti dvaro valgomąjį. Toks jis išlikęs ir dvaro nuotraukose, kurių autorius grafas Aleksandras Pšezdeckis.

Liudo Masio nuotraukos.

Burbiškio dvare – skoninga antikvarinių baldų ekspozicija

Kalbėdami apie interjerus, negalime pamiršti savo apsilankymo Tulpių dvare – Burbiškyje (Radviliškio r.), kuomet tulpės jau buvo nužydėjusios. O jis tuomet ėmė ir atvėrė savo gražiąsias vidaus ekspozicijas. Tai pavyzdys, kad jaukiai viską tvarkant, dvarišką dvasią galima “pagauti” nebūtinai su išsaugotu palikimu. Šiame dvare antikvariato mėgėjai iš tiesų gali rasti išskirtinių ir gana retų baldų, pasigrožėti XX a. pradžios apdailos detalėmis, nes viską, ką buvo galima išsaugoti, yra išsaugota ir restauruota, ko ne – maksimaliai autentiškai ir protingai atkurta. Baltoji rūmų salė mena pokylių laiką, Žalioji – kasdienybę, įdomus ir visas rūmų išplanavimas, jo jungtys su visais kitais pastatais. Norėtume atkreiptį dėmesį į kambarių sienų apmušalus, kurie buvo parinkti pagal gausią dvaro nuotraukų kolekciją. Su spalvomis paklaidos įmanomos, o štai ornamentika ir raštai bandyti atkurti identiškai. Šiandien, kai dažytos sienos vis labiau išstumia iš mūsų interjerų tapetus, turėtume gerai pagalvoti, ar verta jų atsisakyti.  Kokybiški sienų apmušalai teikia daug jaukumo, atveria didesnes kūrybines erdves ir, žinoma, kad labai tinka prie antikvarinių baldų.

Lauros Prascevičiūtės nuotraukos.

Jei susigundysite paieškoti naujų – senų baldų savo interjerui, užsukite ČIA, gal rasite tai, ko reikia.

Burbiškio (Anykščių r.) dvaro miegamųjų jaukumas

Burbiškio dvaras Anykščių rajone  – tai neoklasicizmo epochos architektūros paminklas ir toks, koks yra dabar, pastatytas, tiksliau, naujai, perstatytas ir pašventintas 1853 m. liepos 4 d., ką ir byloja užrašas ant jo fasado. Jame mes radome gražią istoriją, nuostabų  interjerą ir daug jaukumo, lydimo spargsinčio židinio. Tačiau šį kartą lipkime į antra jo aukštą, kuriame įkurti dvaro svečių kambariai ir įkvėpkime save miegamojo permainoms. Senovinė lova? Kodėl gi ne. Tiesa, antikvarinės lovos turi savo minusų – dažnai jos gana trumpos, o dvigulės – gana siauros, tačiau čia radome viską idealiai sutvarkyta, o istorija atskleidė atsakymus į kai kuriuos klausimus.

XIX a. moterų talija turėjo neviršyti 55 centimetrų, o storomis laikytos tos, kurių liemuo siekė vos 65 centimetrus. Vidutinis moterų ūgis buvo 1,50–1,60 m, o moterys iki 1,70 m, buvo laikomos nenormaliai aukštomis. Lygiai taip pat moterys, kurios avėdavo 37 dydžio batus buvo laikomos milžinėmis. Panašiai vertinti ir vyrai – retas jų užaugdavo aukštesnis nei 1,75 m. Todėl, norint apstatyti miegamuosius kambarius originaliais to meto baldais, atsiranda šiokių tokių keblumų. Ne, ne dėl kainos ar sunkumų jų rasti, nors tai irgi nėra labai lengva. Tiesiog, jei ketinama tuos baldus naudoti pagal paskirtį, tenka ieškoti meistrų ir juos perdaryti, nes XIX a. lovos tesiekė 180 centimetrų, o dvigulės lovos plotis tebuvo 105 centimetrai. Drabužių spintas taip pat tenka perdaryti, nes iki XIX a. vidurio drabužiai buvo tik lankstomi ir dedami ant lentynų. Kabinti pradėta vėliau, tad ir vieta tam nebuvo numatyta.

Vis dėlto, antikvarianiais baldais apstatytas miegamasis gali atrodyti labai romantiškai, elegantiškai ir jaukiai. Tad jeigu jums pasiseks rasti gražią lovą (kas darosi jau retenybė) pirmyn į permainas.

 

 

Giedros Bartas nuotraukos.

Paliesiaus dvare: pagarba praeičiai ir reveransas kokybei

Išsamiai pasižvalgę po Paliesiaus dvarą, stabtelėjome ir jo viešbučio vonios kambariuose. Juk jie taip pat gali “užvesti ant kelio” ne vieną, beplanuojantį savo vonios remontą – gerų idėjų čia netrūksta. Ir nors dauguma daiktų šiuo atveju yra visiškai nauji, tačiau apgalvotai priderinti prie bendro dvaro interjero.

Įsiklausykime  į dvaro šeimininko Juliaus Ptašeko filosofiją: „Lovas viešbutyje užsakėmė labai tvirtas, čužinius patogius – svečias turi gerai pailsėti. O štai su visa kita aplinka leidžiame sau žaisti ir šviesti, todėl visuose kambariuose yra sendaikčių, antikvarinių ar vintažinių daiktų: spintos, kėdės, staliukai, šviestuvai, sakyčiau, džiugina akį ir galbūt skleidžia tą mano jau minėtą vintažinę emociją: „O, gražu, gal reiktų ir namuose tai turėti?“ Kai mes savo restorane pradėjome svečius vaišinti iš vintažinių puodelių, Ilgnalinos sendaikčių parduotuvėje neliko gražesnių daiktų – žmonės viską išperka. Bet dėl to tik džiugu, reiškia jie pastebi ir vertina grožį. Arba atvažiuoja pas mus jaunimas, glosto seną medinį stalą ir galbūt kažkada supras, kad su tokiais daikais galima sukurti individualius namus. Tą pažinimo grūdą reikia sėti, nes jei žmogus su tuo nesusidurs, tai to niekada nesupras. O daiktai iš praeities man dar labai imponuoja ir todėl, kad jie visada turi idėją, žmogaus rankų šilumą ir – jokio štampavimo. Aš pats labai mėgstu antikvariatus, lankau juos užsienyje, kai randu kažką išskirtinio, perku ir vežu į dvarą: puošti, propaguoti, šviesti“.

Geresnės pabaigos, agituojant dvarų interjerų idėjas, įsileisti į savo namus, ir būti negali. Gyvenkime originaliai, savitai, saugokime palikimą, ieškokime praeities ir kurkime ne vienadienę ateitį.

Liudo Masio nuotraukos.

Rasa ŽEMAITIENĖ

Rubriką „Iš dvarų VAKAR – į mūsų ŠIANDIEN  remia“

Tags: No tags

Rašyti komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus rodomas viešai. Prašome užpildyti visus privalomus laukelius.