FI4A8863

JAKIŠKIŲ DVARAS: ką gali Meilė ir meilė

Mano išsvajotas Jakiškių dvaras (Joniškio r.) aplankytas ir su jo šeimininkais Meile ZALECKIENE bei jos draugu Jordanu BIELSKIU susipažinta, o aš žiūriu ir žiūriu tas dvaro nuotraukas, kuriose tiek praeities romantikos, kad apie šiandienos realybę kalbėti prasminga tik tiek, kad parodytum, ką gali meilė. MEILĖ ir meilė. Ak, kaip gerai čia viskas suskamba, susipina ir dera dvaro menėse po krištolo sietynais, atkakliai gaudančiais saulės zuikius lengvai rudenėjančios dienos blyksniuose.

Pasisekė mums su tais šviestuvais, gavome iš vienos prabangios sovietmečio salės. Krištoliniai, geri, puošia ir džiugina“, – tarsteli Meilė, kai mes, lydimi jos istorijos, einame iš kambario į kambarį, retsykiais nuglostydami praeitį – ne tik žvilgniais – ir delnais.

Visa jos pasakojama istorija liejasi lyg skaidrus čiurlenantis upeliukas – lengvai ir paprastai, retsykiais skambiai nusijuokiant. Cha! Kokia dvarininkė? Svajotoja. Jakiškių dvarą  Meilei prieš 17 metų parodo draugas, o duris atrakina kaimynė ir rodo rodo jai šio dvaro lobius: ir čia autentikos dar likę, ir ten, ir kitur. Meilę užburia girgždančios senos langinės, išsiskleidžiančios tarsi vėduoklės, apsilupusios sunkios durys, aukštos lubos, kažkokia mistika, magija ir ji jau žino, kad jį myli, kad nori turėti ir nori leistis tais nuostabiais jo laiptais su aukštakulniais ir ilga suknele. Būti ponia nori, nes jau tiek dirbta, tiek dirbta, kad tam turi būti pabaiga. Ar reiktų pamokymo, kad kiekviena pabaiga tik kažko kito nauja pradžia? Tą ji sužinos pati ir greitai.

O kol kas jos svajonių dvare kvepia grūdais. Subirus kolūkiui,  28 žmonės šį dvarą pasidaliję už pajus, čia laiko grūdus. „Gerai grūdai, – vėliau pasakys viena architektė, – jie sugeria drėgmę, todėl nesupuvo grindys“. Dokumentai irgi netvarkyti, yra ką veikti. Bet Meilė žino, kad tai įveikiama. Ji per metus įteisina tų žmonių nuosavybę, pakloja savo santaupas, uždirbtas per 7 metus koldūnų fabrikėlyje, kuriame įsidarbino metusi dirbti darželyje auklėtoja, ir nuperka dvarą. Tiesiog. Kaip tai, ką įsimylėjo, kaip nekilnojama turtą, kaip svajonę gyventi kitaip. Dabar tai – JOS. Kaip ir nuo ko pradėti – nežino, ką kurti – irgi. Prieš tai čia buvo verslų cechas, Šiaulių fabrikui „Rūta“ kaltos dėžutės, buvo mechanizacijos mokyka, čia tiesiog gyveno žmonės, buvo senelių namai, kolūkio valgykla, darželis, vaikų vasaros stovyklos… Oi, ko tik čia nebuvo. 1898 metais dvarą pastatę baronai Koškoliai – iš Latvijos atėjusi giminė – tikrai negalėjo net įsivaizduoti tokių dvaro gyventojų, bet toks jau tas gyvenimas – margas. Dabar čia atvažiuoja jų palikuonys, fotografuoja, džiaugiasi, dėkoja, kad dvaras gyvas, saugomas, neturi jokių pretenzijų tapti jo šeimininkais, bet galbūt jaučia savo protėvių dvasią, tad sako, kad čia jiems gera.

Kad dvarą reikia suskubti saugoti, jį įsigijusi supranta ir Meilė, o saugoti, tai reiškia pirmiausiai uždengti stogą. Čerpių stogą, kaip geruose dvaruose! Ir jokių kalbų apie seno šiferio lopymą. Kad tai, kas dar likę – išliktų. Meilė parduoda žemę ir imasi šio darbo. Senas stogas toks supuvęs, kad tai pamačius ji negali neverkti: Dieve, kiek čia darbo… „Ko dabar bliauni, ar nematei, ką perki“, – paguodžia draugė.  Paguodžia? Matė, šluostosi ašaras, ir dar mato, kad vėl reikės dirbti ir dirbti nuo ryto iki vakaro, kad suknelė ta, su kuria leisis laiptais, palauks, vėl palauks geresnių laikų. Tačiau…stop! Stop remontui. Visi, kas čia apsilanko, tiesiog pritrenkti. Taip, ir apsilupę, ir apibyrėję, ir aplužę, bet kaip gražu, kaip tapybiška, kaip fotogeniška, kaip tikra. „Tai – Shabby Chic stilius“, – atsidus grožio ir autentikos priblokšti  interjero dizaineriai. Šiam stiliui būdingos švelnios pastelinės spalvos, antikvariniai ir vintažiniai baldai, šiek tiek atsilupę paviršiai. Visa tai dvelkia romantišku Prancūzijos kaimu, iš kur šis stilius ir kilęs. „Shabby“ reiškia apdriskęs, nuskustas, milteliai, o „chic“ – prašmatnus, elegancija, malonė. Du priešingi žodžiai, apibūdina ir prieštaringą stilių. Iš tiesų žavingą!

Ir krosnis tu turi, Meile, kaip tau pasisekė“, – tarsteli į svečius atvažiavęs Babtyno dvaro šeimininkas  Mindaugas Šventoraitis su baltu pavydu balse. Ir tuomet ji jau žino, kad kažkuria prasme yra labiau laimėjusi nei galvojo, kad krosnys, karūnuotos ir nukarūnuotos, pasirodo, didelis turtas, kad sienų gal ir nereikės nuglaistyti iki stiklo lygumo, ir kad tereikia mokėti matyti ir suprasti šio dvaro turtus.  Pati kelis kartus prisipažįsta iš pradžių tikrai ne ką tesupratusi, todėl visų buvo linkusi ir klausti, ir klausyti, ir taip kaip kas nors protingas patarė – daryti. Be jokio žeminimosi, tiesiog smalsiai ir dėl to, kad nepridarytų klaidų. Tokių kaip atsitinka darant euroremontus, užuot išvalius, lengvai pataisius ir padažius. Ir konsultacijų būta įvairiausių, dirbo polichromistai, restauratoriai, architektai – kur praeitis, ten be žinių niekaip. Bet pinigais nelijo, tad darbuose su savo draugu, bičiuliu ir gyvenimo puse Jordanu niekur neskubėjo: „Europinių lėšų neieškojome, labai nenorėjome būti skolingi ir dėkingi valstybei“.  Tvarkėsi abu patys žingsnis po žingsnelio, pasiginčydami ir pasitardami. Čia pat abu prisipažįsta, kad kai kur jų požiūriai, oi, kaip nesutampa. Jis perfekcionistas, jei daryti – tai daryti gerai, ji linkusi paskubėti ir pataupyti… Jis, sako, mėgsta šviesą ir lengvumą, net tokius paveikslus – sklaidrius, jai patinka, kai tamsu ir paveikslai juodais rėmais visai nebaugina. Toks jo ir jos jaukumas. Bet tokie skirtingi skoniai ne kliūtis eiti vienu keliu ir kurti kitokį dvarą. Tiksliau, maksimaliai išsaugoti jį tokį, koks jiems atiteko.

„Jei ne jis čia nieko nebūtų. Jo rankos auksinės, aš niekas be jo“, – paglosto Jordano petį Meilė. „Jei ne jos mokėjimas mylėti žmones ir su jais bendrauti, čia niekam nereikėtų mano nupjautos žolės ir nugremžytų sienų“, –  į komplimentą atsako Jordanas. Ir taip, man pasirodė, kad jie bendrauja kasdien – meiliai besiginčydami.

Bet grįžkime į istoriją. Taigi kai dvaras galiausiai kiek nušvito ir grūdų kvapas prasisklaidė, jį ir atrado tie, kam pasirodė, jog tai gera vieta jų veikloms. Menininkai dvarą pamatė, kaip puikią plenerų vietą, muzikantai kaip koncertų erdvę, kinematografininkai kaip filmavimo aikštelę, o po to patiko ji ir vestuvininkams. Daugybei vestuvininkų, niekada neturėjusių jokių nusiskundimų: čia daug erdvės ir daug romantikos. Taip, beveik nieko neorganizuojant, viskas užsisuko, įsibėgėjo ir dvare apsigyveno…gyvenimas. Toks nepaprastras, galima pasakyti, meniškas ir lengvai bohemiškas. Kambariai pamažu prisipildė pirktų ir dovanotų baldų. „Ačiū kaimynams Briedžiams, Narušaičiams, Žemėnams už vertingus baldus gautus dovanų, ačiū dailininkams už paveikslus, o vestuvininkams už kitokį gražų rekvizito palikimą, ačiū sendaikčių parduotuvytei Joniškyje, kur randame tiek lobių, kad lobsta ir mūsų dvaras“, – vardija Meilė, nuglostydama žvilgniu savo naujus turtus, dovanas ir viską, kas užpildo dvarą. Šiandien jau tikai ne tuščią.

Ant nuskustų, aliejuotų grindų, nelygu kambario paskirtis, pažirę kilimai ir takeliai; daugybė jaukių detalių iš sendaiktynų ir antikvariatų papuošė baldų lentynas, stalus, staliukus, nišas ir visus dvaro kampelius;  palangės žaliuoja romantiškaus gėlių vazonais, o kambarių kertės skleidžia jaukų praėjusių švenčių liudininkių – sudžiūvusių gėlių kvapą.  Myliu purias hortenzijų galvas! Paskui užlipę tais laiptais, kurie vis dar laukia Meilės su ilga suknele, mes randame tas neišgriautas krosnis, laukiančias keramiko Mindaugo Karaliaus rankų ir dar daugiau praeities. Romantiškai žavingame baltame jaunųjų miegamajame nėriniuotos pagalvės tarsi laukia dar vienos įsimylėjėlių poros, o pono ir ponios miegamuosiuose daugybė senovinių lovų su jaukiai minkštais patalais, apvilktais senovinio satino margų raštelių patalyne –  visų kitų dvaro svečių. Meilė praveria naujai įdėtus medinius langus: „Nuostabų aukasarankį stalių turime, šie langai – nepakartojami. Palikome ir seną elektros instaliaciją, o čia virštinkinė jau nauja – itališka, nuo senos beveik nesiskiria“.  Dvaro palėpėje tai, kas dar tik bus restauruota, suvarkyta ir papuoš dvarą. Dvaro palėpėje – daug planų.

Ir  Meilė prisipažįsta, kad visas šis gyvenimas dabar yra jos prasmė, kad nei dienos nesigailėjo, jog įsimylėjo dvarą iš pirmo žvilgsnio, kad dabar niekur neišvažiuoja, nes čia nuolatos turi darbo. Kurti ir bendrauti, rasti ir ieškoti, sugalvoti ir suplanuoti. Žinomiausi žmonės: dainininkai, aktoriai, dailininkai jų dvare! Kas galėjo pagalvoti? Ji pati tikrai ne. Tik taip, ji ilgos suknelės dar nenusipirko ir joks dailininkas jos dar nenutapė, nors – kvatojasi – ketino. Ir per vasarą iš vestuvių uždirbtus pinigus ji vis dar turi kur padėti, nes darbai čia niekada nesibaigs. Ir nebūtinai jie bus tokie dideli kaip planuojami šį rudenį – valymo įrengimai, bet jų bus ir bus. Jordanas jau dabar vardija, ką per šią žiemą  reikės nuskusti, padailinti, restauruoti, pakeisti ir kiek lovų dar perdaryti. Jie juokiasi, kad jų savaitgaliai suplanuoti iki pensijos. O aš klausau, matau ir žinau, kaip jie klysta: jų savaitgaliai čia suplanuoti visam gyvenimui.

Ir Jūs norėtumėte dvaro ženklų savo namuose? Ieškokite jų ir ČIA.

Tags: No tags

Comments are closed.