Kiekvieną kartą, važiuodama į dvarą, bandau sudėlioti jo viziją iš to, kas jau skaityta, matyta, girdėta ir beveik visada suklystu. Paliesiaus dvaras (Ignalinos r.) netapo išimtimi. Dar daugiau - jis nustebino ir užbūrė, o jo atkūrėjo Juliaus PTAŠEKO mintys įkvėpė: „Viskas iš vintažinės emocijos. Ne pats daiktas ir ne pats dvaras buvo pagrindinis postūmis įgyvendinti šį didžiulį projektą. Tik emocija“.
Tokiais žodžiais prasidėjo pažintis su dvaru, kelionė jo istorijos laiku ir pažintis su dvaro atstatytojo filosofija.
Šioje vietoje archeologai rado net XVI a. koklių, bylojančių, kad dvaro istorija labai sena. Dabar ant senų pamatų pastatytas visiškai naujas akmeninis pastatas pagal seną technologiją. Šiuo metu čia įsikūrusi kepyklėlė.
Gamta ir senos architektūros estetika
„Taigi, kai esi vedinas kažkokios emocijos ir randi tai, kas ją gali tiesiog dar labiau sustiprinti, tu tiesiog negali praeiti pro šalį. Todėl, kai pirmą kartą pamačiau šią vietą, supratau, kad čia yra tai, ko ieškota, tai buvo emocija, kuri mane galutinai užvaldė. Taip, konctrukciškai ši vieta buvo labai pažeista, bet seną gerą energiją ji vis dėlto nešė – pozityvi energija skliste sklido. Be to, tai labai švari vieta, neužteršta jokiais garažais, sandėliais, parduotuvėm ir t.t. Nes pasitaiko, kad kol nuvažiuoji į dvarą, tai nelabai jo jau ir reikia. O čia tik gamta ir senos architektūros estetika. Netruko atsirasti minčių, kad čia reikia sustoti, jau žinojau, kas čia turės būti“, – savo pradžią prisimena Julius Ptašekas.
Ir tai turėjo būti tikrai visai kas kita nei buvo. Vėliau Julius pasakys, kad tuščią buvusio dvaro kevalą reikėjo užpildyti visiškai naujai, XXI a. gyvenimu, bet prasmingai ir maksimaliai išsaugant tai, kas rasta. O rasta nebuvo labai daug. Laikas ir žmonės suniokojo dvaro pastatus, buvusią infrastruktūrą ir grožį, sena ir kai kuriais laikais pakankamai didi jo istorija susigūžusi dairėsi tarp griuvėsių, nedrįsdama apie save net priminti, nors turėjo kuo didžiuotis. Juk prasidėjo dar XVII a., pirmieji dvaro savininkai Tyzenhauzai istoriniuose dokumentuose minimi 1671 m., o čia pakviesti archeologai rado koklių ir kitų laiko liudytojų net iš XVI a.
Dvaro pavadinimo kilmę, beje, aš supratau irgi tik būdama dvare: Paliesius – „prie miškelio“. Gamta čia iš tiesų puiki, o ramybė tiesiog stebinanti. Tai inspiravo Julių Ptašeką, pagal profesiją gydytoją, įkurti Holistinės medicinos centrą, juolab, kad gydytojų čia būta ir anksčiau – tarsi šios vietos likimas. XIXa. pradžioje čia įkurtoje Kublickių klinikoje dirbo jaunas dailininkas ir gydytojas Vincentas Smakauskas. Tai jis nutapė žymujį paveikslą „Steponas Batoras steigia Vilniaus universitetą“, o Mielagėnų bažnyčią iki šiol puošia jo tapyti didingi paveikslai. Bet mes užbėgame laikui už akių.
Labiau ūkis nei prabangus dvaras
Paliesiaus dvaro Aukso amžiumi laikoma XIX a. pati pradžia. Nuo 1736m. dvaras priklausė Livonijos valdžios pareigūnų Kublickių šeimai, kuriems valdant XIX a. pr. buvo pastatytas gyvenamasis namas su arklidėmis, dabar vadinamas Prižiūrėtojo (Ekonomo) namu, greta atsirado nebūdingos pusapvalės formos tvartas, uždaru kiemu sujungtas su gyvenamuoju namu ir tik vėliau iškilo neįmantrus plytinis tinkuotas gyvenamasis pastatas – rūmai, į kurį persikraustė savininkai. Prie šio pastato stovėjo koplyčia, ledainė, buvo įrengtas reprezentacinis kiemas – parkas. Ūkiui buvo skiriamas kur kas didesnis dėmesys nei gyvenimo prabangai, tačiau architekto čia padirbėta su polėkiu ir fantazija. Deja, jis nežinomas.
1779m. Kublickiai fundavo Mielagėnų bažnyčios statybą, bet Paliesiaus dvaras buvo svarbesnis už Mielagėnų miestelį ir kaip tik tuo metu buvo suformuotas visas Paliesiaus dvaro ansamblis. Broliai Stanislovas ir Adolfas Kublickiai buvo aktyvūs 1831m.sukilimo Užnerio apskrityje organizatoriai ir dalyviai, po sukilimo priversti pasitraukti į Prūsiją. Tai jų seserį pamilo tas pats dailininkas V. Smakauskas, bet brolių palaiminimo ją vesti negavo, mat be visų savo talentų buvo bedalis. Koks dvaras be meilės istorijų?
Atliktų darbų apimtį Paliesiaus dvare galima įsivaizduoti tik žiūrint dokumentines istorines nuotraukas.
Naujas gyvenimas - po senu ąžuolu
Savo veiklą dvaras pradėjo 2014, o atstatymo darbai po senu šimtamečiu 25 metrų aukščio ąžuolu, lydimi visokių ženklų, prasidėjo 2010m.. Keistoje vietoje ant kalvelės tarsi nudžiugęs dėl dvaro atgimimo ištryško fontanas, lyg atkeliavusi iš praeities kačių kolonijos apsigyveno katė, artimiausiame upelyje ėmėsi darbo bebras ir nelygi kova su jo darbštumu vyksta iki šiol. Paliesiaus fizinio krūvio terapijos klinika iškilo ant senų pamatų; aplink dvaro teritoriją miškeliais ir parkais nusidriekė sveikatingumo takai; atsirado jaukus SPA – juk holistinės medicinos esmė, kad pagrindinis gydymo metodas – pats organizmas. Vėliau per porą metų atsirado įspūdinga akmenų tvora, be jokios rišamosios medžiagos, bet tvirta – kaip senovėje. „Akmuo turi kažkokią šilumą, jaukumą ir organiškai atrodo Lietuvoje. Man visada patiko akmeniniai statiniai, bet kokie“, – tarsteli Julius.
Ekonomo namas, arba buvusi vežiminė, kuri buvo išsilaikiusi geriausiai, nes po karo čia buvo įrengti du butai, tapo jaukiu viešbutuku, o jo palėpėje Julius Ptašekas įsirengė savo darbo kambarį. „Mano kabineto vietoje buvo ventiliacinė. Jokių ventiliacinių pasakiau ir taip atsirado mano kambarys su gražiausiu vaizdu per langelį – matosi augalais apželdintas Pasagos stogas – jaukiai atrodo. Man patiko šis dvaras dar ir tuo, jog jis nėra didelis – buvo galima viską suvaldyti ir daryti kokybiškai. Labai dažnai dvarų atstatytojus pražudo gigantomanija. Dvarai dideli, pinigų reikia milžiniškų, pradedama taupyti, kenčia kokybė ir viskas išeina kitaip nei pradiniuose planuose“, – pastebėjimais dalinosi pašnekovas.
Sijų ir laiptų geometrija pekeliui į šeimininko palėpę. Nauja ir sena visai greta.
Nuo koncepcijos - iki smulkmenų
Kokybės stygiumi tiek kalbant apie medžiagas, tiek apie darbus Paliesiaus daro neapkaltinsi – viskas padaryta preciziškai, kiek įmanoma saugant praeities likučius, maksimaliai prie jų derinantis. Pavyzdžiui, klinikai naudoti rąstai iš Suomijos, grindims rupios akmens plytelės iš Indijos, ketaus radiatoriai iš Anglijos. Kambariai su krosnelėmis. „Gyva ugnis daug duoda“ – pastebi Julius. Itin preciziškai atsatytas seniausias ir visai sugriautas dvaro pastatas, kuriame dabar įrengta kepyklėlė. Tašytų akmenų pastatas galėtų būti geru pavyzdžiu visiems, norintiems prisiminti akmeninę architektūrą ir net pasimokyti, kaip teisingai ją atsatyti. Šiandienos meistrams tai tikras iššūkis, bet galima rasti ir gerų specialistų.
Tačiau žavingiausia tai, kad dvaro šeimininkui lygiai taip kaip koncepcija rūpi ir smulkmenos, o jo daiktų filosofija beveik romantizuota: „Lovas viešbutyje užsakėmė labai tvirtas, čužinius patogius – svečias turi gerai pailsėti. O štai su visa kita aplinka leidžiame sau žaisti ir šviesti, todėl visuose kambariuose yra sendaikčių, antikvarinių ar vintažinių daiktų: spintos, kėdės, staliukai, šviestuvai, sakyčiau, džiugina akį ir galbūt skleidžia tą mano jau minėtą vintažinę emociją: „O, gražu, gal reiktų ir namuose tai turėti?“ Kai mes savo restorane pradėjome svečius vaišinti iš vintažinių puodelių, Ilgnalinos sendaikčių parduotuvėje neliko gražesnių daiktų – žmonės viską išperka. Bet dėl to tik džiugu, reiškia jie pastebiir vertina grožį. Arba atvažiuoja pas mus jaunimas, glosto seną medinį stalą ir galbūt kažkada supras, kad su tokiais daikais galima sukurti individualius namus. Tą pažinimo grūdą reikia sėti, nes jei žmogus su tuo nesusidurs, tai to niekada nesupras. O daiktai iš praeities man dar labai imponuoja ir todėl, kad jie visada turi idėją, žmogaus rankų šilumą ir – jokio štampavimo. Aš pats labai mėgstu antikvariatus, lankau juos užsienyje, kai randu kažką išskirtinio, perku ir vežu į dvarą: puošti, propaguoti, šviesti“, – kalbėjo Julius Ptašekas.
Šiaudinės lubos. Štai kokios lubos, tiksliau toks lubų apšiltinimas iš susuktų šiaudų buvo atrastas po tinku dabartiniame viešbutyje. Jos yra 250 metų senumo, atsivėrė nuskutus storą tinko sluoksnį, o dabar tiesiog eksponuojamos kaip istorijos dalelė.
Neužšąlantis fontanas.
Gavęs iš gamtos dovanų neužšąlantį fontaną, Julius Ptašekas pasirūpino jo skulptūra, o kadangi, kaip pats sakė, mėgsta visur matyti prasmę ir turėti idėją, tai skulptūrą paskyrė savo mokytojui, mentoriui ir draugui gydytojui prancūzui Xavier Bonnefoy, kuris labai mėgo... graužikus. Taip fontano viduryje įsitaisė didžiausias graužikas pasaulyje kapibara, o ant jos nugaros nutūpė ir paukštelis (Ptašekas). Ant kapibarų kažkodėl tikrai mėgsta nutūpti paukščiai. Taip Julius Ptašekas įamžino 25 metų draugystę. Skulptūros autorius - garsus suomių skulptorius Jari Mannisto, su kuriuo taip pat suvedė likimas ir draugai.
„Idėja visada viską įprasmina. O žmogus turi kuo ilgiau išlikti vaiku ir norėti žaisti - taip gyventi daug įdomiau“, - samprotavo pašnekovas.
Po stiklo gaubtu - Pasagos koncertų salė
Šio dvaro pasididžiavimas ir išskirtinumas – unikali ir ypatinga koncertų salė. Šalia dabartinio pagrindinio pastato – stovi didelis stiklo kubas. Debesys puošia stiklo sienas savo atspindžais, o jo viduje pasitinka kitas pastatas iš plytų ir akmenų – senas. Viduje – šilta ir minkštai tylu. Klausom istorijos.
„Tai – du pastatai viename. Čia buvo pasagos formos ratinė, vienintelė Lietuvoje, turėjusi 7 vartus. Pastatas buvo gerokai apgriuvęs, bet geresnės buklės nei kiti. Su architektais amerikiečiu Džimu Fergiusonu (Jim Fergusson)ir jo žmona Diana, žinoma lietuvių architekte, svarstėme ką daryti su šia įdomia pasaga. Ir tuomet Džimas, pasakęs, kad Amerikoje tokių gražių griuvėsių niekas nebando atstatyti, pasiūlė ir čia juos uždengti stiklu. Pasagos sienos buvo kapitaliai sutvirtintos armatūromis ir betonu iš vidaus, kruopščiai išvalytos, o projektas tapo ne tik gražus pats iš savęs, bet ir pagimdė labai specialią akustinę erdvę. Taip tiesiog atsitiko, mes gavome labai netikėtų dovanų. Netrukus ta puiki akustinė erdvė ir pagimdė visą kultūrinį muzikinį veiksmą Paliesiaus dvare, apie kurį nebuvo ir svajota. Čia pradėjo atvažinėti garsiausi atlikėjai, o mums teko apsirūpinti dar ir jų vertais instrumentais“, – tokią koncertų salės „Pasaga“ atsiradimo istoriją papasakojo Julius.
Pasaga ir žvaigždės
Paliesiaus dvare skambanti klasikinė muzika dabar jau tapo dvaro vizitine kortele, o PASAGOJE koncertavusių atlikėjų sąrašasįspūdingas – visus žavėjo legendinis džiazo atlikėjas norvegas Tord Gustavsen, vienas geriausių pasaulio F. Chopin kūrinių atlikėjų prancūzas pianistas J. M. Luisada, Amerikoje dabar gyvenantis charizmatiškasis Andrius Žlabys, vienas garsiausių Lenkijos pianistų Jan Krzysztof Broja, klasikinės muzikos virtuozai, tarptautinis „Potsdamo trio” ansamblis, kuriam vadovauja Kanadoje gyvenantis mūsų tautietis smuikininkas Atis Bankas, žavingoji pianistė, dabar Vokietijoje gyvenanti Guoda Gedvilaitė, violončelininkas A. Ramm iš Rusijos ir daugybė kitų pasaulinio garso atlikėjų. PASAGOS koncerto salės scenoje koncertavo ir maestro V. Noreika, ir pianistai P. Geniušas, G. Alekna, H. Papadopoulos…
Plytos su nakties svečių ženklais. Pusapvalės plytos pasagos formos ratinei statyti buvo gamintos pačiame dvare. Džiūstančias per naktį, jas aplankydavo patys įvairiausi gyvūnai ir šiandien mes turime jų istorinius įspaudus.
Tai iš tiesų puiki 500 kv. m. erdvė, padalinta į kelias mažesnes sales, tačiau bendros erdvės pojūtis išlieka, o už langų ją supa pieva ir vaizdas į pagrindinį pastatą. Salės puošmena – antikvarinis fortepijonas „Steinway Grand“, priklausęs Prūsijos princui Georgui Fridrichui (Georg Friedrich Prinz von Preussen) ir stovėjęs karaliaus rūmų centrinėje administracijoje. Šis kolekcinis instrumentas – tai vienas iš geriausių čipendeilo rokoko stiliaus meistriškumo pavyzdžių su garsiomis „Ball&Claw” stiliaus kojomis, visu savo grakštumu ir dizaino išskirtinumu pagamintas 1964m. Kitas fotepijonas atkeliavęs iš Danijos, Kopenhagos centrinės koncertų salės. Atlikėjai visada labai džiaugiasi, kai gali rinktis iš dviejų instrumentų, todėl visai nenuostabu, kad jiems pamilus Paliesių atsirado ir Paliesiaus dvaro įrašų projektas ir netgi įrašų studija.
„Išgauti natūralią tylą labai sudėtinga, bet ji teikia kitą skambesį ir čia pas mus atlikėjai tokią tylą turi, gali repetuoti, gyventi ir įrašinėti. Be to, čia kamerinė salė, o tai specialus reiškinys: žiūrovai šalia orkestro, viskas per 2 metrus, džiaugiasi nuo didelių salių pavargę atlikėjai, patenkinti žiūrovai, jie čia atvažiuoja tikrai geros muzikos ir tai gauna. O po koncerto vakarieniauja, lieka nakvoti, bendrauja su atlikėjais. Taip Paliesius tampa tam tikru reiškiniu, o realybė emocine prasme pranoko pradinius mūsų lūkesčius“, – apibendrino pašnekovas ne kartą paminėjęs ir garsiausius dvare apsilankiusius atlikėjus.
Iš rūmų liko tik rūsiai
O štai iš buvusių dvaro savininkų ponų Kublickių rūmų liko tik rūsiai. Ir čia gera vieta prisiminti dar vienam istorijos gabaleliui. Reikia pasakyti, kad XIX a. vid. – XX a. vid. dvaras išgyveno nuopuolį, keitė šeimininkus, o po numalšinto sukilimo atiteko generolui majorui fon Eksei, kuriam mirus, našlė Marija Dmitrijevna fon Eksė išpardavė dvaro žemes, nusigyveno ir 1921 m. dvaro savininku tapo dvaro prižiūrėtojas Romualdas Bržezinskis. Po 1940 m. nacionalizacijos dvaras atiteko kolūkiui. Pamažu sunyko vandens malūnas ir kiti dvaro pastatai, turtas buvo išgrobstytas. Iki 1956 m. dvaro rūmai, nors ir prastos būklės, bet dar stovėjo, o štai vėliau vietiniai gyventojai plyta po plytos išnešiojo rūmų pastato sienas ir namas galutinai sugriautas buvo 1974-aisiais. Juliui Ptašekui teko pabandrauti su paskutinio dvaro savininko Romualdo Bržezinskio, ištrempto į Sibirą ir sugrįžusio į Lenkiją sūnumi Raimundu – jis buvo atvykęs su sūnumi, gyvenančiu Paryžiuje.
Natūrali tyla inspiravo garsų įrašų studijos dvare atsiradimą. Ji buvo įkurta senuosiuose rūsiuose. Su studijos veiklos rezultatais galima susipažinti https://studioresidence.lt/
Šaldytuvas iš Amerikos. XIX a. pabaigos šaldytuvas iš Amerikos, buvo gautas dovanų. Į jį būdavo dedamas ledas, kuris bėgdavo sienomis ir aušindavo šaldytuvo turinį. Gana retas pas mus daiktas.
Meniniai žaidimai. Juliaus Ptašeko sūnėnas dailininkas ir pianistas Viktoras Paukštelis žavingais piešiniais ištapė vieno iš rūsių koridoriukų sienas, suteikdamas patalpai savotiško žavesio ir praeities dvelksmo - jautiesi tarsi apžiūrinėtum senas freskas.
SPA - po arkų skliautais. Ekonomo namas, kelių lygių, įdomiai suprojektuotas, sunku susigaudyti jo aukštuose. O šios cokoliniame aukšte esančios arkos buvo išlikusios neblogos buklės ir čia dabar įsikūręs SPA.
Restauruojant Paliesiaus dvarą niekada nebuvo pamiršta, kad jo šiandiena įdomi tiek, kiek persipina su vakar diena, todėl visur kur įmanoma rodomi praeities ženklai.
Dabar po namu likę rūsiai uždengti, virš jų atsirado lauko terasa, o jų patalpos atranda naujas savo funkcijas. Akustinės muzikos garso įrašų studija https://studioresidence.lt/ jau išbandyta, joje savo muzikinį kūrinį įrašinėjo garsusis smuikininkas Gidon Kremer, itin palankiai atsiliepęs apie gerą salės akustiką ir Paliesiaus dvaro ramybę, leidžiančią susikaupti kūrybiškiems darbams. Rūsiuose taip pat sukurta keletas jaukių pasisėdėjimo vietų, ateityje planuojamas vyno restoranėlis. Kur veda po rūsiais besišakojantys vandens kanalai dar paslaptis, kaip ir tai, kas buvo paslėpta dvigubos sienos slėptuvėje. Taigi dvaras tebesaugo savo paslaptis, o žmonės visada bando jas įminti – istorijos ir dabarties dialogas niekada nesibaigia, nes rasti visus atsakymus tiesiog neįmanoma.
„Atstatytas dvaras, o ir nauji planai, žinoma, negali nedžiuginti, bet daugiausiai pasitenkinimo teikia tai, kad žmonės nori su mumis dirbti, o tie, kurie atvyksta pas mus į koncertus niekaip negali išvažiuoti. Didelis malonumas matyti, kad energija ir aplinka žmogų sulaiko – mes tampame tokia lyg ir pabėgimo vieta. Jei mes kažko daugiau ir negalėsime padaryti, tai per tuos metus, kuriuos mums pavyko atlaikyti, jau gauta nemažai grąžos ir aš dėl to ramesnis“, – emocijomis dalijosi Julius Ptašekas, beje, dvaro atkūrimo istoriją mums papasakojęs labai šiltai, atvirai ir aistringai. Turbūt tik tokie žmonės ir padaro tokius projektus.
„Man šis dvaras labiau vieta, kuri iš esmė reikalinga kitiems, aplinkinei bendtuomenei, nei galėtų būti namai man. Iš tiesų tai medicinos, meno ir muzikos namai - ne mano. Niekada neketinau čia gyventi. Dvarus žmonės, apskritai, linkę vertinti nepamatuotai. Iš esmės šiandien dvarai yra tušti kevalai, kuriuos reikia užpildyti šiandien prasminga gyvybe. Todėl mes jau nebepretenduojame į gyvenimą, kuris čia buvo prieš 150 metų - tai buvo visai kitos aplinkybės, tai buvo kita ekonomika. Mes gi turime tuščią kevalą užpildyti šiandienos gyvenimu, vietą vėl padaryti gyva. Tai ir yra didžioji viso šio darbo prasmė. Taip, tai mano gyvenimo projektas, kurio antrą sykį jau tikrai nedaryčiau“, - sakė Paliesiaus dvaro atstatytojas Julius Ptašekas.
Parduotuvėlė - ledainėje. Dvaro vyr. administratorė Birutė Jaškūnienė pakvietė ir į dvaro parduotuvėlę, kurios asortimente surinkti ypatingi, gražūs, ekologiški ir išskirtiniai daiktai, tarp kurių ir švedų kompanijos Ewai Walla drabužiai, labai derantys prie dvaro atmosferos: natūralūs audiniai, švedų tautinio kostiumo detalių panaudojimas, rankų darbas ir - išskirtinis rezultatas.
