adomaitis streica marcenaite

Asmeniškas santykis su praeitimi

Linas Adomaitis „Vintažas šiandien vėl jaunas“

Dainininkas, kompozitorius, smuikininkas, muzikos prodiuseris, kartais pasipuošiantis retro stiliaus raitytais ūsais, neslepia, kad būtų visai smalsu pagyventi praeityje. Savo trečiajį solinį albumą jis pavadino „Laiko mašina“ ir išleido vinilo plokštelėje. Gal iš nostalgijos vaikystei, kai klausydavosi vinilinių džiazo plokštelių, o gal todėl, kad vinilas išsaugo raiškesnį garsą.

Pagal britų skaičiavimus, šiais metais (2017m.), lyginant su praėjusiais, vinilų pardavimai pasaulyje padidėjo net 1500 procentų. Išleisti albumą vinilinėje plokštelėje šiandien yra prestižas. Ir tai ne vien mados klausimas – vinilas iki šiol laikomas ilgaamžiškiausia garso laikmena.Be to tai ne skaitmeninis, o analoginis, labai aukštos raiškos garsinis signalas. Tikri melomanai tai vertina, aš esu vienas jų, nes dėl muzikos ir garso išprotėjau dar vaikystėje. Mano pirmieji mėgstami įrašai buvo klausomi būtent iš vinilų“, – sako Linas.

Jis seniai svajojo apie savo vinilą ir pagaliau, grįžus vinilinės plokštelės madai, dar pernai trečiuoju tiražu perleido albumą „Laiko mašina“ dviguboje vinilinėje plokštelėje. Šis kolekcinis vinilas buvo išgraibstytas akimirksniu.

„Lietuviai iš viso pasaulio man rašė šiltus padėkos laiškus ir sveikinimus dėl šio leidinio. Gegužę pasirodęs mano antrasis vinilas „19“, įrašytas koncerto metu, taip pat skinasi kelią į melomanų namus ir širdis“, – pasidžiaugia sugrįžusia mada muzikas.

Linui Adomaičiui madoje,muzikoje ar filmuose retro ir klasika yra labai patrauklūs. „Labai vertinu vintažo kultūrą ir visas detales bei atributus, susijusius su ja. Mane tai beprotiškai žavi ir, tiesą sakant, nevalia to vadinti seniena. Retro šiandien ant aukštos bangos ir yra įgavęs naują kvėpavimą. Vintažas šiandien vėl jaunas“, – įsitikinęs Linas.

Linas sako, kad jo namuose senų daiktų nėra. Jis mano, kad visi seni antikvariniai daiktai turi savo auras, energetikas ir istorijas, kurių kilmės tu gali ir nežinoti. Tačiau kelionėse liesdamas indėnų actekų petroglifus, matydamas Italijos skulptorių ar dailininkų šedevrus, girdėdamas genialiausių pasaulio kompozitorių muziką, skaitydamas legendines knygas tu supranti, kad tam tikri talentų palikti kūriniai yra nemirtingi.

„Iš jų mes mokomės, skaitome praeities ir žmogaus dvasinio tobulėjimo raidą, vertiname istoriją.Tiesa, namuose yra senų, mano senelio, tautodailininko Antano Adomaičio, meninių drožinių ir paveikslų, kurie tarsi reliktas puošia namus. Pažvelgus į juos, prisimeni šviesios atminties artimus žmones, mintyse nusiunti Jiems nuoširdžius maldos žodžius. Taip pat turiu kelis senus mašinėlių modeliukus, kuriuos kadaise rinkau. Jie ir dabar puikuojasi pas mus namuose lentynoje“, – kur kas plačiau ir giliau į senus daiktus žvelgia Linas.

Jo paties rankose nuo vaikystės nuolat būta seno smuiko. Augant teko keisti smuikus vis į didesnį, kol pradėjo  groti su taip vadinamu pilnu smuiku. „Taigi teko groti ir su labai senais, ir mažiau grotais smuikais, tačiau visi jie turėjo savo dievišką aurą ir savo nepakartojamą istoriją. Lietuvos Muzikos ir Teatro Akademiją baigiau su maždaug 100 metų senumo smuiku. Turiu jį iki šių dienų ir dažnai vežuosi į tolimas keliones, pagroju ne tik garso įrašų studijoje, bet ir soliniuose koncertuose“, – sako Linas Adomaitis.

„Viktorija Streiča: „Geriausia, kai seni daiktai su savo istorijomis eina iš kartos į kartą“

Gali būti, kad jos veidas geriausiai pažįstamas iš TV ekranų, temperamentas – iš Karmen Kauno valstybinio muzikinio teatro scenoje, o tvirtą režisierės ranką įvertino pamatę lietuviškąją „Adamsų šeimynėlę“, kurioje ji dar ir Mirtišė. Aktorė, pjesių autorė ir vertėja Viktorija Streiča yra garsaus Latvijos aktoriaus ir režisieriaus Janio Streičos dukra, užaugusi Rygoje, į kurią dabar keliauja visi, panorę įsigyti antikvarinių prabangos prekių.

Mano vaikystėje centrinė namų figūra buvo tėčio rašomasis stalas. Didelis, tvirtas, tikro medžio ir vyresnis už jį patį. Tikiuosi, kad tas stalas kada nors bus mano. Manau, dėl to stalo jaučiu trauką dideliems tikro medžio stalams. Dabar ir pati tokį turiu – kartą, jau prieš 13–14 metų, užėjau į parduotuvę ir supratau – mano yra tas 1,5 m pločio ir 2,5 m ilgio baldas. Jis buvo jau ne naujas, bet tai manęs nesustabdė, nors tikiu, kad daiktai turi savo istorijas ir fluidus“, – sako aktorė.

Paauglystėje, remontuojant jos kambarį, jam taip pat buvo parinktas senovinis stilius, nes tai atrodė labiausiai tinkama namuose, kur tapetų beveik nebuvo matyti per geriausių Latvijos dailininkų paveikslus. „Į tėčio kambarį man vaikystėje ilgai buvo baugoka įeiti, nes ten buvo ne tik ikonos, bet ir bareljefinė Kristaus galva bei kelios žymių rašytojų pomirtinės kaukės. Pati labai norėjau turėti senovinę papuošalų dėžutę, bet neturėjau, nes abu tėvai kilę iš kaimo ir didelių turtų giminėse nebuvo. Žinoma, kai nuvažiuodavau pas senelius, visus stalčius atidarinėdavau ieškodama įdomių daiktų – kaip visi vaikai“, – prisimena Viktorija.

Dabar ji mano, kad geriausia, kai seni daiktai su savo istorijomis eina iš kartos į kartą, ji pati norėtų tas istorijas pradėti. Apmaudu, kad vieną tokią progą jau prarado. „Tėtis man iš Kijevo dovanų buvo atvežęs muzikinę dėžutę, kurią dabar galėčiau perduoti savo dukrai. Deja, tais kvailais studentiškais laikais, kai į Teatro akademiją gali išnešti visus namus, jei tik prireikia rekvizito spektakliui, ją praradau“, – sako V.Streiča.

Nomeda Marčėnaitė: „Seni daiktai, išradingai juos panaudojant, puikiai įsilieja į naują interjerą“

Keramikė, renginių ir televizijos laidų vedėja, trijų vaikų mama, kurianti knygas ir interjerus, nušvintanti plačia šypsena, sunkiai įsivaizduojama steriliame ir lakoniškame interjere. Gal todėl, kad į pasaulį žvelgia vaikiškai besistebinčiomis akimis, kuriose kartkartėmis galima pastebėti ir senelės Matildos žvilgsnį?

„Žinau, kad daug kas įtariai žiūri į senus daiktus, bet manau, kad jų bijoti yra tas pats, kaip bijoti gyvenimo. Senuose daiktuose, be blogos energijos, kaupiasi ir gera. Žinoma, man mieliausi šeimos daiktai, kurie liko po visų išbuožinimų. Dar mano gyvenimo filosofijai artimas senų daiktų panaudojimas, nes tai ekologiška, saugomekartą jau pagamintą daiktą ir taip suteikiame jam daugiau gyvenimų. Tai atsvara beprotiškam vartojimui“,– sako Nomeda.

Dabar ji ką tik persikėlė į naujus namus Vilniaus senamiestyje. Jie gana naujame pastate, tačiau senamiesčio dvasia tarsi įpareigoja kažką ypatingo turėti bent viduje – interjere. Kai kalbėjomės, ji kaip tik rengėsi, jos žodžiais tariant, iškilmingai atsigabenti seną Art Nouveau stiliaus staliuką.

„Seni daiktai, išradingai juos panaudojant, puikiai įsilieja į naują interjerą. Per gyvenimą su manimi keliaujantis rudas stalelis grakščiai lenktomis kojelėmis naujoje erdvėje labai gražiai išryškės. Net vis vengiu restauruoti vieną jo palūžusią kojelę, kuri labai gražiai apsukta dailia virvele. Toks jis buvo, kiek save atsimenu. Tiesiog K. Anderseno pasakos verta istorija. Jis, beje, mano nuomone, – pats geriausias vintažo užtarėjas“, – sako Nomeda.

Į naujus namus perkraustomo stalelio istorija ypatinga, nes jis priklausė abiejų jos tėvų mamoms. Pirmiausia stovėjo tėčio mamos Matildos namuose Gedimino prospekte. Po karo senelis, karininkas, buvo priverstas skubiai emigruoti, nes būtų laukęs Sibiras, jei ne blogiau. Žmona su sergančiu sūneliu, būsimuoju mamos tėčiu, tąsyk kartu negalėjo važiuoti. O vėliau jos nebeišleido ir šeima taip daugiau nebesusijungė. Rusų karininkai ją išmetė iš buto ir patys jame apsigyveno.

„Po kurio laiko ji nedrąsiai paprašė, gal gali jai kažką atiduoti – knygas ar baldus, iš didžiulės bibliotekos tegavo keletą vaikiškų knygelių, o iš baldų – du mažus staliukus, vieną secesinį stikliniu viršumi ir metalo kojelėmis, kuris dabar yra pas mano mamą, o kitą– jau minėtą medinį. Matilda ilgai slapstėsi, o prieš kelerius metus sužinojau, kad, atsidūrusi mažame miestelyje Klaipėdos krašte, tapo visų ten buvusių „nekokybiškų“, tų, kur neturėjo tėvų, vaikų globėja ir daugelio jų labai mylima krikšto mama. Mano dėdė sako, kad vizualiai esu į ją panaši, mat kartais žvelgiu Matildos žvilgsniu. Deja, ji mirė jauna, jaunesnė nei dabar aš esu. Tuomet jos daiktus paveldėjo kita mano močiutė Elena, kurios vyras irgi karininkas, žuvo pasipriešinimo kovose. Ji buvo labai stoiška, eidavo grakščia aristokratiška eisena ir niekas iš nugaros neatspėdavo, kad jai 70 metų. Ji, beje, mane ir užaugino, o staliuką labai mėgo“, – pasakoja Nomeda.

Tad vienas vienintelis daiktas jai dabar primena du jai brangius žmones ir pats yra tapęs ryškiu prisiminimu. Galbūt tų prisiminimų namuose labai daug ir nereikia. Nomeda pajuokauja, kad pavargsta ne nuo prisiminimų, ją slegia ant jų besikaupiančios dulkės.

Liucija SABĖ. Lido MASIO, Juozo KAMENSKO ir Kauno Muzikinio teatro archyvo nuotraukos.

Tags: No tags

Comments are closed.