Nemėgstu sendaikčių, bet vieną sekmadienį dar nesinorėjo eiti namo, tad patraukiau į Briuselio blusturgį. Visi tiek daug apie jį pasakoja, kad panorau patikrinti, ar iš tiesų taip įdomu. Turbūt kiekviena veikla reikėtų užsiimti ilgokai, kad pajustum jos skonį ir, galiausiai, malonumą. Kad ištverčiau vaikščiojimą po sendaikčių turgų arba, apskritai, kad į jį įžengčiau, nutariau surasti tokių lėkščių, kokias buvau sudaužiusi. Taigi stengiausi apeiti visą turgų ir įdėmiai apžiūrėti kiekvieną indą, kurių buvo gausybė. O kaip kitaip, tik taip susismulkinus galima pelenuose rasti aukso.
Iš pradžių tik bukai užmušinėjau laiką ir net nežiūrėjau į žmones. Ausis neišvengiamai užpildė turbūt visų egzistuojančių kalbų garsai, susiliejantys į vientisą turgaus garso takelį. Vietos mažai, žmonių daug, visi poromis, grupelėmis, visi tarpusavyje aptarinėja ką mato, bet atrodo, kad ne tarpusavyje, o su visais ir visomis kalbomis.
Pardavėjai irgi ypatinga publika. Štai sėdi pagyvenęs vyriškis, lyg arabas, ryškiai raudonai nusidažęs barzdą, matyt dažė ir nepavyko. Dabar jam nesmagu, tai veidą vis prisidengia fanierine lentute. O man lyg tyčia vis knieti vėl pamatyti tą jo raudoną barzdą. Kitas be perstojo šaukia un euro, un euro, un euro. Trečias taip stengiasi įsiteikti pirkėjams, kad neriasi iš kailio prabilti jų kalba, kad ir kokia ji būtų. Štai moteriškė gargaliuoja žemu balsu, o toliau dvi merginos dainuoja. Būrelis žmonių stovi ir klausosi. Atokiau, prie drabužių kaugės, suklupusios gal keturios moteriškės su burkomis, vis rausiasi ir ieško ko nors tinkamo. Vienos iš jų atsivestas gal ketverių berniukas irgi randa ką veikti – išsitraukia gal F dydžio liemenėlę ir suka sau virš galvos kaip kokį propelerį. Tai pamačiusi motina išplėšia iš berniuko rankelių aiškiai jam neprideramą daiktą ir pamėtėja į kitos krūvos pusę. Mažius lieka nieko nesupratęs, bet iškart randa kitą užsiėmimą – griūna į skudurų krūvą, o keldamasis išsitraukia geltoną kepuraitę. O aš toliau tyrinėju lėkštes ir jau nesistebiu dėl neplautų indų: pirkėjams paliekamas malonumas spėlioti nuo kurių laikų puodeliuose priskretę kavos tirščiai ir kas galėjo prieš penkiasdešimt ar net visą šimtą metų ką nors srėbti iš tokių indų. Atrodo, kad prekių švara čia nieko nedomina.
Pajutau, kad man jau linksma ir įdomu. Pakliuvusi į tą karnavalą norėjau iki galo patirti viską. Ėmiau dairytis į Afrikietiškas kaukes ir medines skulptūrėles. Anksčiau, kai kas pasakojo, kad sendaikčių turguje buvo galima įsigyti labai vertingų daiktų iš Afrikos šalių, ypač iš Kongo, kadangi jis buvo asmeninė belgų karaliaus kolonija.
Besižvalgant gomurį ėmė kutenti čirškinamų svogūnų kvapas. Nusekusi ji įkandin nusipirkau didžiulį belgų liaudies sumuštinį su boudin blanc (neaišku ko prikimšta balta dešrelė), įsprausta į milžiniškos bagetės ketvirtį. Labai skanu, ir jaučiausi soti visą dieną.
Lėkščių neradau, bet nusipirkau papuošalų – sidabrinį žiedą už dešimt eurų ir sidabrinį vėrinį iš širdelių ir rožės už penkis. Parsinešusi nuploviau ir be jokių prietarų ar skrupulų pasipuošiau. Dabar manau, kad jeigu turėčiau Briuselyje tuščius namus, tai beveik viską nusipirkčiau iš turgaus. Labai patiko vazos – ir krištolinės, ir paprastesnės, bet gero dydžio, pavyzdžiui, tulpėms pamerkti. O jau šaukštų šaukštelių su šakutėms ir peiliais (žinoma, sidabrinių) gausų gausa. Dar nusipirkčiau kokią nors ypatingą skulptūrėlę namams papuošti, ir kokį stalelį su spintute. Na, gerai, gal dar ir kėdžių. Didelių baldų galima nusipirkti interjero krautuvėse, kurių itin gausu aplink šį turgų. Puiku tai, kad sendaikčių turgus ir visos parduotuvės aplink jį šurmuliuoja kiekvieną sekmadienį iki keturioliktos valandos, kai visos kitos parduotuvės Briuselyje uždarytos.
P.S. Jeigu ir Jūs pakeitėte savo požiūrį į sendaikčių turgus ir tapote jų gerbėju (-a), parašykite savo istoriją. Mums įdomūs tokie „atsivertimai“. Kaip ir istorijos apie kažkokius įdomius pirkinius, kuriuos mes vadiname lobiais.