Norėti grįžti į Maltą galima dėl daugelio dalykų. Aš noriu dėl jos balkonų, durų, belstukų ir to smėlio kolorito, kuris yra visur išskyrus vandenį ir dangų. Ir būtinai su fotoaparatu ir, žinoma, su draugėmis. Jos kantriai ištvėrė mano susižavėjimą belstukais įkaitintose Sliemos gatvelėse, nors buvo momentas, kai galvojau suks savo keliais, o aš fotografuosiu tą belstukų gausybę kol sutems, arba kol paklysiu ir suprasiu, kad draugystė svarbiau nei senos durys:).
Tarp architektūros ir gamtos
Bet pradžioje vis tiek būtini keli sakiniai apie Maltos grožį. Mane ji pribloškė savo turtinga architektūra, vaizdingomis įlankų panoramomis su besisūpuojančiais spalvingais laiveliais ir didingomis jachtomis, romatiškais miestelių senamiesčiais ir kažkokia iš praeities užsilikusia didybe su dangun šaunančiais bažnyčių bokštais ir tvirtovių gausybe. Tiesa, kai kuriuose miesteliuose susidarė įspūdis, kad jie tuoj sprogs nuo statybų, nuo vienas ant kito lipinamų namų, kurie atrodo taip chaotiškai ir jau tikrai perdėm sugrūstai. Bet Malta pajutusi turizmo naudą, atrodo, žada nepraleisti progos iš to uždirbti ir stato stato stato. Todėl…Todėl Maltoje tikrai reikėtų padalinti atostogas į dvi dalis: saloje, kur yra sostinė Valeta, besigrūdant turistų šurmulyje, pasisemti kultūros žinių ir architektūros grožio, o Gozo saloje pasigrožėti gamta ir pagulinėti paplūdimiuose. Nors yra tvirtinančių, kad Goze nėra ką veikti, būtent ten aš įkvėpiau gaivaus Maltos jūrų oro ir pasijutau atostogaujanti. Tam labai tinka prie mažutės įlankos įsikūrės Kslendi miesčiukas – rojaus pėdutė žemėje. Tarp šių didesnių Maltos salų dar pūpso ir mažylė Komino salelė, kurioje laivai stabteli dėl nuostabaus Žydrosios lagūnos grožio. Balto smėlio paplūdimys ir turkio spalvos vanduo tikrai palieka neišdildomą įspūdį.
Maltos sala - tarsi didelis miestas
Na, o didžioji sala – tai tarsi ištisas didelis miestas – taip arti vienas kito yra visi miesteliai pajūryje. Nors man vis tiek gražiausia buvo pati Valeta. Apjuosta įtvirtinimais pastatytais dar XVI a., su didinga aikšte, fontanu ir ilga pėščiųjų gatve ne veltui ji buvo viena pirmųjų įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Joje daugybė bažnyčių ir keli puikūs parkai. O nuo vieno pagrindinės gatvės krašto, besibaigiančio didele atvira terasa, tarsi ant delno atsiveria Maltos įlankos ir kiti miesteliai, visi kaip vienas tos pačios spalvos – pilkai geltono kalkakmenio, iš kurio ten viskas ir statoma. Todėl nors Maltoje ir daug pastatų, jie harmoningai dera tarpusavyję, o naujiesiems visai nesunku apsimesti senais, nes jie net ir tik ką pastatyti atrodo stovi visą amžinybę.
Mažyčius Maltos miestelius įdomu aplankyti atplaukus laiveliais ar tiesiog atvažiavus autobusu, kurių Maltoje zuja devynios galybės. Užtenka nusipirkti 21 eurą kainuojančią pravažiavimo kortelę ir gali važinėtis visą savaitę visoje Maltoje. O štai važiuoti automobiliu gali būti keblu. Eismas labai intensyvus, tad didelė tikimybė patekti į miestų kamščius ir dar kaire kelio puse.
Be Valetos būtinai verta aplankyti Mdiną, – senąją Maltos sostinę, kurią ilgainiui pasišauta paversti miestu – muziejumi po atviru dangumi, nes ten gyventojų butai, šiems mirus, jau niekam neparduodami, juos įsigyja valstybė. Juokaujama, kad ir dabar ten gyvena vos 400 gyventojų, įskaitant kates. Ten iš tiesų yra kur atsigauti akiai, ir sielai – tikri viduramžiai su caksinčiomis arklių, traukiančių pilnas turistų karietas, pasagomis į senut senutėlį grindinį. Smėlio spalvos pastelės nudažiusios visą miestą – saulėje jis švyti kaip senas gelsvas perlas. Visai netoli Mdinos – Rabatas. Ten verda gyvenimas ir verslas, bet svetur įdomu ir tai. Archeologijos mėgėjams: urvai, katakombos ir megalito šventyklų griuvėsiai. Maltoje to gausu kaip ir gausų gražios gamtos vietelių: įlankų, įlankėlių ir visokiausio lygio paplūdimių. Ne, ten tikrai reikės grįžti.
O štai į Marsašloko miestelį verta keliauti dėl jo sekmadieninio žuvų turgaus ir aplink išsidėsčiusių žuvies restoranėlių, o taip pat dėl pakrantės vaizdo jūroje, kur sūpuojasi dešimtys spalvingų laivelių – luzzu, išsiskiriančių tuo, jog ant jų pirmagalio nupiešta Ozyrio akis. Tikima, kad ši akis žvejus apsaugo nuo pavojų. Ramu, romantiška ir gražu. Važiuojant į salos gilumą tos ramybės galima rasti ne tiek jau mažai, tačiau mus traukia jūra ir jos pakrantė. Todėl vieną dieną atsiduriame žavingoje kurortinėje Sliemoje, kur mane ir pasiglemžia jos senamiestis su visais balkonais, durimis ir belstukais.
Iš gynybine siena apsuptos Valetos nesunku laiveliais ir keltais pasiekti kitus miestelius, kurių nedidelius uostus puošia jachtos.
Maltoje gausu miestelių su vaizdingomis įlankomis. Vienas iš jų Kslendi Gozo saloje. O štai Marsašlokas vilioja turistus spalvingų laivelių egzotika.
Belstukų simbolika
Eini senamiesčiu, kiekvienos durys kitokios, ant kiekvienų pritvirtintas skirtingas belstukas, o virš galvų kabo nerealiausiai išdrožinėti ir nudažyti arba jau nenudažyti balkonėliai. Ne, tikrai visko neįmanoma nufotografuoti, bet bandai net jei turi tik telefoną. Belstukai atrodo tarsi iš viduramžių, nors tikrai nėra taip. Dauguma jų ir dabar gaminami tokio vintažinio, ar net antikvarinio stiliaus. Na, žodžiu, jie tik apsimeta senukais, bet yra šių dienų gaminiai. Tai įrodo belstukų skyriai statybinių prekių parduotuvėse, kur dauguma belstukų a la „senoviniai“. Tačiau…Kuo senesnės durys, tuo senesnis ir belstukas, tad pasitaiko ir tikrai su amžiumi. O kas įdomiausia, kad dauguma belstukų – tikri meno kūriniai, arba meno kūrinių iš praeities kopijos – žavingi, įspūdingi ir kūrybiški meistrų darbai.
Kada atsirado belstukai sunku pasakyti, tačiau tai nutiko seniai ir Graikijoje. Graikai paisė etiketo ir ateiti į namus nepasibeldus buvo didelis nemandagumas. Žiedo formos belstukai ilgą laiką dominavo dėl to, jog kartu atstojo ir rankeną. Renesanso laikais kalviai suprato, kad paprastas žiedas gali tapti meno kūriniu ir iš to galima gerai uždirbti, jei tik nepaves fantazija ir belstukai pradėjo virsti menais.
Dar vėliau atsirado belstukų simbolika ir pirkėjas turėjo gerai pagalvoti, ką jam verta kabinti ant savo durų ir ko ne. Štai vienas populiariausių belstukų motyvų buvo liūtas. Jis simbolizavo drąsą, jėgą ir kilnumą.Vėliau atsirado bilstukai su ranka. Jie namus, neva, turėjo saugoti nuo viso pikto. Dauguma Maltos belstukų puošti Maltos kryžiumi – pagrindiniu valstybės simboliu, juk Maltos ordinas tebegyvas iki šių dienų, riteriai tiesiog „persirengė“; o taip pat su žuvimis ar delfinais – salos ženklai. Įdomiausia tai, kad dauguma senovinių belstukų formų kopijuojama iki šių dienų, todėl jie ir atrodo tarsi senoviniai.
Atsiradus elektrai ir elektriniams skambučiams belstukai buvo beveik išnykę. Už tai pastaruoju metu jie išgyvena renesansą ir jų vėl gausu. Tiesa, Maltoje, belstukų elektra turbūt nebuvo išstūmusi, todėl jie ir liko gražiu šios salos simboliu iki šių dienų. Belstukų grožis ir patvarumas anksčiau labai atspindėjo ir šeimininkų piniginę padėtį, sufleravo apie jų pomėgius, dabar greičiausiai rodytų estetinį skonį. Tačiau belstukai iš tiesų tebėra žavinga ir pakankami senovinė durų detalė, kuri vilioja ją tyrinėti, grožėtis ir galbūt…įsigyti savo durims. Maltiečiai belstuko kultūrą tikrai linkę puoselėti.
Balkonai, balkonėliai...
Juokaujama, kad jeigu maltiečiai tik galėtų, tai namą pradėtų statyti nuo balkono ir juo užbaigtų – štai koks jis jiems svarbus, nors tai tėra mažytėlaitis plotelis dažnai dar ir įstiklintas. Taigi nėra Maltoje namų be balkono. Nėra ir nesvarbu kokio amžiaus jie būtų. Todėl net moderniausi viešbučiai Maltoje išsiskiria savo balkonais. Jie įdomiau suprojektuoti, išskirti, pabrėžti. Ką jau kalbėti apie senus namus, kurie nutūpti įvairiausių spalvų balkonų tarsi tai būtų kokie kregždučių lizdai. Jei ne laidų raizgalynė Maltos senamiesčiai su balkonais atrodytų dar fantastiškiau, nors ir dabar jiems netrūksta egzotiško vaizdo. sakoma, kad balkonų miestas yra Valeta, aš juos fotografavau išskirtinai Sliemoje, kur jų taip pat nestinga. Spalvos, ornamentika, amžius – žaidžia viskas ir kuria begalinį romantikos įspūdį. O štai Mdinoje pirmu smuiku groja ne balkonai, o durų rankenos ir belstukai. Kartais jos tokios didelės kaip keptuvės ir tokios meniškos, kad sunku ir pavadinti rankenomis. Atskirai būtų galima kalbėti ir apie Maltos duris, ir apie durų rankenas. Bet tai reikia tiesiog pamatyti. Vienas namas ir dešimtys skirtingų durų. Sakytum, begalinis chaosas, jei nematytum jų harmonijos, praeities ženklų ir galbūt Maltos išskirtinumo. Dar ir tuo.
