Kaunietė Danutė OLIVIER greičiausiai turi kolekcininkės geną. Jos jaukiuose namuose fotografijos surūšiuotos ir sudėliotos beveik preciziškai, giminės medžio mįslės išspręstos ir užrašytos dailiu braižu sau ir ateities kartoms, dokumentai susegti saugiai tarsi archyve. Net kriauklytės, kurias pati Danutė surinko skirtingiausiose pasaulio pakrantėse, suklijuotos į menišką pano ir puošia vonios kambarį, kaskart primindamos, kokie vandenynai ir jūros nuskalaudavo jos vingiuotų gyvenimo kelių pėdas smėlyje.
Todėl nieko keisto, kad ir kažką kolekcionuoti jai turėjo būti tarsi neišvengiama. Ir tuo objektu tapo labai žemiškas dalykas – šaukštai. Žinoma, nei planuotai, nei apgalvotai. Tiesiog Vengrijoje ji nusipirko pirmą suvenyrinį šaukštelį, nuo kurio viskas ir prasidėjo. Taip, per 35 metus iki dabar, namuose atsirado 500 šaukštų iš įvairiausių pasaulio kampelių. Iš karto pasakysime, kad dauguma jų ne antikvariniai, ne vintažiniai, bet dėl to ne prastesni, nes Danutės atrankos kriterijumi visada buvo šaukšto grožis ir įdomumas. Dauguma kolekcijos šaukštų suvenyriniai ir meniški, pirkti visur, kur tik teko keliauti, dažnai gauti ir dovanų.
Danutė sako, kad jos kolekcija būtų sunkiai įvertinama pinigine išraiška, bet už tai ji turi kitokį svorį – paprasti šaukštai tarsi saugo brangiausius moters prisisiminimus, gražiausias gyvenimo akimirkas, potyrius ir pojūčius. Iš vienos pusės tai tiesiog didžiulė šaukštų kolekcija iš kitos – kiekvienas konkretus šaukštas byloja konkretų jos gyvenimo epizodą. Pašnekovė sakė, kad čia ir yra jos kolekcijos esmė – žiūri į šaukštą, o matai savo gyvenimo dalelę. Todėl ji niekada nesutiks su nuomone, kad tokie daiktai skirti tik dulkėms rinkti – tikrai ne.
O nuostabiausia turbūt dar tai, kad moteris savo šaukštų nuo tų dulkių ir neslapsto. Visi jie puošia jos namus, kas, tiesą sakant, dar retai pasitaiko tarp kolekcininkų: vieni savo turtus slepia stalčiuose, kiti dėžėse ir tik retas linkęs eksponuoti kolekcijas namų erdvėje, ypač – gražiai eksponuoti. Danutė, atrodo, moka gyventi puošniai ir šaukštuose užkoduotų gyvenimo akimirkų giliai po užraktais nelaiko. Dalis jų sudėti į specialias spintas svetainėje, bet dalis tikrai ne po stiklu. Drožinėtų šaukštų pano puošia jos virtuvės erdvę. Kaip tik tarp jų – patys mylimiausi eksponatai.
Likimas Danutei lėmė labai įvairų, įspūdžių pilną gyvenimą ir suteikė galimybę pagyventi nuostabiausiose pasaulio kraštuose. Jai teko pagyventi Amerikoje, Australijoje ir mylimiausioje šalyje Namibijoje. Iš visų šių šalių ir eksponatų bene daugiausiai. Du metus gyvendama Australijoje juos pirko pačiose įvairiausiose vietose, dažnai tiesiai iš meistrų, turguose, be to, tuo metu labai daug keliavo. Ji rodo šaukštelį įsigytą garsiosiose žirgų lenktynėse Melburno taurei laimėti 1991m. (oho, kokio grožio tai buvo reginys), šaukštelis su kiviu jai primena kelionę po Naująją Zelandiją, su laiveliu – po Filipinus, šaukštelis iš Honkongo vėl kitoks, ir vėl semiantis… prisiminimus.
Amerikos, į kurią skrido tris kartus, periodą primena irgi daugybė kolekcijos egzempliorių. Dažniausiai gyvenusi Čikagoje, moteris vien darbu nesitenkino – išvažinėta didžioji dalis Amerikos, pabuvota įspūdingiausiose jos vietose. Kolekciją papildė šaukšteliai iš kelionių prie Niagaros krioklio, iš Didžiojo kanjono, iš Las Vegaso, iš Holivudo, iš Havajų salų, įvairių valstijų, kuriomis teko keliauti. Tarp įsigytų šauštelių ir Amerikos istorijos ženklai, mat Danutė įsigijo nemažia šaukštelių su indėnų simbolika, ją itin domino Navajų gentis. Gyvenant Amerikoje kolekciją papildė ir antikvariniai, datuoti 1925 ir 1933m. žymių firmų egzeplioriai, nes moteris neaplenkdavo ir antikvariatų, turėjo Čikagoje net savo mėgstamiausią ir dažniausiai lankomą.
Tarp jų ir didysis šaukštas iš Ganos, kuris ir brangiausias kolekcijos eksponatas – kainavo 100 eurų. Kiti egzempliorai nėra tokie brangūs, yra ir visai pigių suvenyrinių šaukštelių iš kelionių po Vakarų Europą ar net Lietuvą. Ypatingų reikalavimų savo šaukštams, kaip jau minėta, Danutė niekada neturėjo, drožtas daiktas tiesiog turėdavo būti gražus, o suvenyrinis – kuo įdomesnis. Tarp suvenyrinių šaukščiukų daug su miestų herbais, šalių vėliavomis, kita kraštui būdinga ornamentinka. Yra tarp eksponatų ir sidabriniai antikvariniai ekzemplioriai, ir paauksuoti, ir iš kriauklių, ir iš rago, ir iš ebonito, ir iš visų rūšių medžių, įskaitant drakonmedį, ir net iš papjė mašė, bet visi jie neatsirado kažkaip ypatingai ieškant – atkeliavo į namus kaip kelionių palydovai ar draugų ir giminaičių dovanos.
Danutė prisipažįsta, kad savo pomėgiui niekada negailėjo pinigų ir visada kelionėse rasdavo laiko: senturgiai, antikvariatai, vintažo parduotuvės – jos teritorija, jos paieškų plotai. Taip tarsi koks gyvūnas, kolekcija ir užaugo. Atsisveikinant su Danute dar pasigrožiu jos kinrožių žiedų fotografijomis prieškambaryje. Pasirodo, jos čia kabo ne veltui. Tai Danutės kinrožių kolekcijos žiedai. Šias gėles ji augino Namibijoje – šalyje, kurioje buvo daug saulės, amžinas vandenyno ošimas, daug meilės ir laimės. Deja, viskas turi savybę keistis ir kisti… Net šaukštų kolekcija: norisi palinkėti, kad ji dar didėtų.