IMG_20221221_140243_1

Eglutės žaislų istorija: nuo faktų iki sentimentų

Nuo vaikystės be galo krašto mėgstu puošti eglutę ir vis dar tebemėgstu pirkti kalėdinius žaislus. Taigi kiekvienais metais aš suplanuodavau parašyti apie eglutės žaisliukų istoriją ir vis kažkas sutrukdydavo. O dar paaiškėdavo, kad žaisliukų kolekcininkų bendruomenė irgi ne pati atviriausia (tarsi aukso monetas rinktų), nelabai radau su kuo šia tema pabendrauti ir žaisliukų tema kėlėsi vis kėlėsi, kol pasiekė šiuos metus. O kai jau pasiekė, aš supratau, kad taip kaip prieš metus jau neparašysiu. Ir kad „Vintažo ženklų“ bičiulė Ramunė Pigagaitė jau niekada nepasakys taip kaip pasakė iš manęs dovanų gavusi tarybinių laikų aptriušusį agurką: „Na bet kooooks puikus agurkas!“. Tame balse tada buvo tiek susižavėjimo, džiaugsmo ir patoso, kad mes prapliupome juoktis iki nukritimo. Ir mums iš tiesų tas agurkas buvo tobulas. O štai šiemet pasikalbėjome ir supratome , kad kažkur išgaravo tas žavėjimasis. Tiesiog išgaravo. Taip, vaikystės žaisliukai visada kels sentimentus, dėžė su jais bus turtas, bet agurkas iš mugės jau bus nieko vertas. Apsilupęs milijoniniais tiražais pagamintas agurkas ir tiek, dėl kurio tikrai neverta dūsauti iki dangaus. Karas Ukrainoje mūsų vertybių skalę labai pakoregavo, pakoregavo tiesiog iki smulkmenų ir kartais galbūt net pasąmoniniu lygiu. Bet...kiekvienam savo. O kadangi pažadas parašyti žaislų istoriją bent jau sau duotas, tai bus ir išpildytas.

Vokiška maždaug 1960-ųjų viršūnė.

Čekiški, XX a. pirma pusė (1940-1950 m.).

Vokiški, reti 1916 -1918m. žaislai.

Pirmieji žaislai – valgomi ir simboliniai

Tradicija puošti eglutę vis dar gaji ir mes visi turime, kuo ją padabinti. Tačiau juk ne visada buvo taip. Žaisliukai kaip ir bet koks šiandienos daiktas turi savo šimtametę istoriją ir ji kaip bet kuri kita istorija taip pat įdomi.Taigi  kai kurios tautos senovėje tikėjo, kad medžių viduje gyvenančios dvasios yra atsakingos už žmonių gyvybes, jų sveikatą ir sėkmę naujaisiais metais. Kad jos būtų apramintos, prie naujametinės eglutės buvo sunešami visi vertingiausi daiktai  ir maisto atsargos. Tokios buvo gyvos eglutės puošimo šaknys.

Oficialiai paprotys Naujiesiems metams puošti gyvą eglutę Europoje susiformavo VII a. viduryje. Kalėdinės dekoracijos tuo metu buvo glaudžiai su religiniais simboliais susiję daiktai. Ant eglučių buvo pakabinami džiovinti obuoliai, simbolizuojantys vaisius iš Rojaus sodo, meduoliai ir sausainiai, simbolizuojantys bendrystės apeigų duoną, o eglutės viršūnę būtinai puošė kelrodė „Betliejaus“ žvaigždė. Būtent obuoliai kiek vėliau ir įkvėpė stiklo pūtikus pagaminti pirmuosius kalėdinius burbulus.

Tuo, ką galima valgyti, eglutės buvo puošiamos iki VIII a. vidurio. Tik vėliau valgomas dekoracijas pakeitė žaislai iš medžio, šiaudų ir kriauklių, atsirado popierinių gėlių, sidabrinių žvaigždžių ir žalvarinių figūrėlių – angelų, kareivių, fėjų.Tuo metu  tikros kalėdinės dekoracijos buvo labai brangios, todėl jais puošti eglutę galėjo tik pasiturinčios šeimos.

Vokietija, 1920-1930 m.

Dauguma vokiški, XX a. pradžia. Paukštis pirktas iš jį nuo Smetonos laikų išsaugojusių kauniečių.

Stiklo burbulai – Vokietijoje

Pirmieji kalėdiniai burbulai buvo pagaminti Vokietijoje, Lauscha mieste iki dabar garsėjančiame stiklo gaminiais. Jie buvo pagaminti iš storo stiklo ir daug sunkesni nei tie, prie kurių esame įpratę dabar. Iš vidaus burbulai buvo padengti švino sluoksniu (vėliau žalingą šviną pakeitė sidabras), o iš išorės – įvairiaspalviais blizgučiais. Persilaužimas įvyko 1857 m. tame pačiame Lauscha mieste atidarius dujų gamyklą, kurioje stiklo pūtikai jau pūtė lengvus burbulus plonomis sienelėmis ir ne tik burbulus, bet ir visokias sudėtingas formas: vaisius, gyvūnus, pasakų personažus. Šie žaislai buvo žinomi visoje Europoje ir ilgą laiką Lauscha meistrai buvo nepralenkiami stiklinių eglučių dekoracijų gamybos lyderiai. Tik vėliau juos pradėjo gaminti ir kitos šalys.

Drezdeno kartonas

O štai  XIX a. pabaigoje itin populiarus buvo vadinamasis kartonas – figūrėlės iš išgaubto kartono. Geriausi produktai buvo gaminami Europoje, Drezdeno mieste, todėl technologija buvo pavadinta „Dresden Cartonage“. Po pasaulį jie keliavo didelių lakštų pavidalu, iš kurių reikėjo patiems iškirpti figūrėles ir suklijuoti tam tikra technologija. Vėliau juos imta daryti tūrinius, o iki XX a. pradžios – porcelianinius. Drezdenas ir Leipcigas išgarsėjo ir tuo, kad įvedė techno stiliaus kalėdinių dekoracijų madą – traukinius, lėktuvus, dirižablius ir gyvūnų – vėžlių, dramblių, meškų – pavidalo figūrėles.

 

Modernus, labai sunkus porceliano žaislas., Vokietija.

1970-ųjų stiklinė musmirė iš Vokietijos.

Porceliano kareivėlis su judančia galva. 1916-1918 m.,Vokietija.

Žaisliukai – turtingųjų privilegija 

Paprotį švęsti Naujuosius Rusijoje patvirtino Petras Didysis, tačiau visa tradicija puošti Naujųjų metų eglutę, uždegti žvakes ir dovanoti dovanas buvo perkelta į Rusiją vėliau, valdant Nikolajui I. Pirmosios Naujųjų metų dekoracijos Rusijoje buvo pagamintos iš medžio, vatos, audinio, papjė mašė. Tarp turtingų šeimų kartoninės medžiagos irgi buvo labai populiarios, jos buvo užsakomos iš Europos, kaip ir pirmieji stikliniai žaislai. Vėliau meistrai išmoko kopijuoti užsienietiškus gaminius ir gamino savo produkciją. Dauguma žaisliukų buvo rankų darbo, skirtingų meistrų, nedidelių tiražų, todėl ir vertingi kaip kolekcionavimo objektas iki šių dienų, nors išliko jų dėl nepatvarių medžiagų labai nedaug.

Tuo tarpu smetoninėje Lietuvoje dažnuose namuose naujametė eglutė dažnai būdavo puošiama valgomomis dekoracijomis – sausainiais, meduoliais, riešutais, taip pat karpiniais iš popieriaus bei folijos ir iš šiaudelių rištais žaisliukais. Turtingesnius  miestelėnų namus  pasiekdavo ir pirktiniai žaisliukai iš Vakarų Europos, bet tai buvo prabanga.

Rusijoje gi kalėdinės dekoracijos visais laikais fiksavo svarbius istorinius įvykius ir buvo to laiko atspindys. Buvo žaislų ir su to meto politikų atvaizdais, tačiau trumpai. Stikliniai trapūs burbulai dažnai dūždavo, o mesti politinius lyderius į šiukšlių dėžę buvo nepriimta. 1927–1935 m. Naujieji metai Sovietų Sąjungoje iš viso buvo uždrausti kaip religinės orientacijos šventė, kelianti grėsmę sovietinei ideologijai. Laikinai sustabdyta ir eglučių dekoracijų gamybos plėtra.

 

Papjė mašė žaisliukai iš Ukrainos, 1960-1970m.

Kartoniniai žaisliukai buvo gaminami gana ilgai, jų pasiūla dabar dar vis nemaža.

Žaisliukai – gyvenimo atspindys

Antrojo pasaulinio karo metais žaislų buvo gaminama labai mažai, tačiau naujametinių dekoracijų gamyba nebuvo visiškai nutraukta. Tais metais ant eglučių vyravo karinė-patriotinė tema: kareivėliai, tankai, kulkosvaidžiai.

1950-aisiais kalėdinis dekoras ir vėl atspindėjo dabar jau sąjungos žmonių gyvenimą. Ant eglučių pasirodė maži stikliniai ledo ritulininkai ir kitos sportinės figūrėlės. Žymūs filmai ir animaciniai filmai taip pat prisidėjo prie eglutės dekoracijų. Labai populiarūs buvo laikrodžio formos žaislai – tai grandiozinės filmo „Karnavalo naktis“ sėkmės atgarsiai. Tokie žaislai sklido po visą plačią sąjungą ir ką gi be jų galėjai nupirkti…

60-aisiais, po pirmųjų sėkmingų palydovų paleidimo ir pirmojo pilotuojamo skrydžio į kosmosą, buvo gaminamos kalėdinės dekoracijos astronautų ir raketų pavidalu, o štai žaislai kukurūzų, agurkų ar kviečių varpų pavidalu jau yra agrarinės reformos aidas. Tuo pačiu metu  Vakarų Europoje į madą atėjo stiklo karoliukai. Ypač daug tokių girliandų buvo pagaminama tuometinėje Čekoslovakijoje.

70–80-aisiais eglutės papuošalai, kurie dabar dažniausiai ir siūlomi sendaikčių mugėse, nebuvo nei labai įdomūs, nei orginalūs, nei įvairūs, nei rankų darbo, o jų tiražai buvo milijoniniai. Taigi  nei vertinga, nei įspūdinga, kad jais užkrautume savo namus, bet kiekvienas žmogus renkasi pats ką jam kolekcionuoti.  Visi šie žaisliukai prieš Naujuosius vaidino ir kitą, gal net svarbesnę, misiją – jais buvo kompensuojamas  prekių trūkumas, vis šiokios tokios spalvos vitrinose visiško prekių deficito fone švenčių išvakarėse.

Tuo tarpu Vakarų Europoje, iš kurios mus tuo metu žaislai pasiekia ne taip ir dažnai, klesti stikliniai žaislai, ne taip smarkiai atspindintys gyvenimo aktualijas, bet už tai ypatingai gražūs, meniški ir sklindantys po visą laisvą pasaulį. Tame pačiame Vokietijos mieste Lauscha žaislų pramonė dirba iki dabar.

Stiklinės girlaindos - kolekcininkų medžiojamas objektas.

Nauji laikai – naujos mados

Dešimtajame dešimtmetyje, atsivėrus sienoms, į Lietuvą plūsteli žaisliukai iš Lenkijos ir Vokietijos. Dažniausiai tai stikliniai vienos spalvos burbulai, kuriais tampa labai madinga puošti eglutes ir jie iš tiesų labai gražūs. Be to, gyventojai pasiduoda horoskopų manijai.  Šia intencija atsiranda daug žaislų, vaizduojančių metų simbolį pagal kinų kalendorių, pasakiškų gyvūnų ir neįprastų būtybių. Kaip tik tuo metu daug senų žaisliukų iškeliauja į šiukšliadėžes – mainosi rūbas margo svieto. Žmonėms būna jau pabodęs tas apšiuręs kartoninės dėžės turinys. 

Tarybinių žaisliukų kolekcininkų visada buvo ir yra ypač Rusijoje, o  prieš gerą dešimetį ir Lietuvoje tai virsta beveik nauja manija – visiems reikia senų žaisliukų, ne visi žino kodėl. Mugėse jie pardavinėjami visai nepigiai., kas sugalvoja kainas ir kiek jos adekvačios sunku ir pasakyti. Nurašykime tai madai ir nostalgijai.

Dabar turime kalėdinių dekoracijų kiekvienam skoniui. Galime įsigyti tiek dizainerių ir menininkų sukurtų rankų darbo žaislų, tiek pagamintų gamyklose. Atsiranda žaisliukų amatininkų: gaminančių žaislus iš vatos pagal senas technologijas, liejančių žaisliukus iš vaško, veriančių iš šiaudelių. Visi jie turi savo gerbėjų ir pirkėjų. Kažkada ant eglučių pakibę vienspalviai burbulai dabar visiškai nemadingi, o dar blogesnis variantas – plastikas. Sugrįžta stikliniai žaisliukai, sugrįžta porcelianas ir galima rasti tikrai labai meniškų ir skoningų naujos kartos žaisliukų. Tiesa, jų kainos irgi gana įspūdingos.  

Yra gamintojų, kopijuojančių ir tarybinius pasakų herojus, bet kopija ir bus kopija – jau nebeįdomu, o ir kažkas netikro. Juk 1970 – ųjų agurkas vertas tik tiek, kad jam 50 metų, o ko vertas nukopijuotas ir  vakar pagamintas agurkas? Kiekvienas laikmetis turi savas technologijas, madas ir žavesys tas, kad visa tai skiriasi. Todėl kopijuoti niekada ir nieko neverta.

Bet galbūt verta pradėti naujų gražių žaislų kolekciją? Aš kasmet per išpardavimus nusiperku po du žaislus jau kitiems metams. Galiu pasakyti, kad dabartiniai kokybiški stiklo burbulai tikrai pranoksta praeities žaislus tiek savo kokybe, tiek dizainu ir atrodo labai įspūdingai. Gal kažkada ir jie taps medžiojamu kolekcininkų objektu? O jei netaps, tai bus gražus palikimas šeimoje.

Puikius vatinius žaisliukus pagal senąsias technologijas šiuo metu kuria vilnietė Viktorija Zausajeva.

Iš dailininkės Erikos Tumienės dovanų gautas antinas dabar visada puošia mano eglutę. Ji juos kuria iš kankorėžių.

Rasa ŽEMAITIENĖ Autorės ir privačių kolekcininkų žaisliukų nuotraukos, už kurias labai dėkojame.

Rubriką „Pojūčių anatomija KULTŪROJE: išgirsti, užuosti, ragauti, matyti“ remia

Tags: No tags

Comments are closed.