xr:d:DAFReMX2wrY:28,j:1072162625,t:22122813

Kas sukuria ir kas užaugina PAVEIKSLO vertę?

Klausimas lyg ir paprastas, bet atsakymas be galo sudėtingas. Mums, eiliniams mirtingiesiems, kartais iš tiesų sudėtinga suprasti, kodėl vienos drobės aukcionuose parduodamos už milijonus, o į kitas iš viso niekas nežiūri.

ŠLIFUOTI AKĮ

Paklausta, kaip išmokti atskirti gerą meną nuo prasto, vertingą kūrinį nuo beverčio Vilniaus meno kūrinių aukciono vadovė dr. Simona Skaisgirytė – Makselienė atsakė taip: „Stebuklingo recepto, deja, nėra, išskyrus patarimą, kurį nuolat kartoja Ernestas Parulskis knygoje „Menas ir pinigai”: šlifuoti akį. Man atrodo, kad tik labai nedaug žmonių turi prigimtinį tikrai rafinuotą meninį skonį. Apskritai tai yra kultūrinis, auklėjimą ir išsilavinimą atspindintis dalykas. Geroji žinia ta, kad skonis, gebėjimas skirti gerą meną nuo prasto, yra toks dalykas, kuris sparčiai lavėja ir kristalizuojasi, jei žmogus įdeda bent kiek noro ir sąmoningumo. Lengvinanti aplinkybė yra tėvai, šeima, meno kūrinių prisotinta aplinka namuose, kuriuose žmogus augo, brendo ir formavosi. Net jei žmogus to neturėjo, bet aktyviai lankosi gero meno vietose – muziejuose, parodose, galerijose, bienalėse, mugėse, paskaitose, jei jis „įsimerkia” į meno aplinką, jo akis stulbinančiu greičiu „šlifuojasi”, o skonis lavėja. Beje, mes irgi manome, kad prie to prisidedame. Esame įsteigę Meno istorijos mokyklą (MIM). Įdomu tai, kad idėja įsteigti vietą, kur suaugę žmonės galėtų ateiti gilinti meno istorijos žinių, gimė mūsų klientams kolekcininkams. Ne vienas jų ir ne kartą yra teiravęsis apie tokias tobulinimosi galimybes. Kadangi nežinojome vietos, kur juos nukreipti, patys ir įsteigėme mokyklą“.

Vis dėlto, keletą patarimų, besidomintiems tapyba, ekspertai turi, ypač kalbant apie senąją tapybą.

NUSTATYKIME PAVEIKSLO AMŽIŲ

Jei ant drobės yra data ir ją pasirašo menininkas, tai labai supaprastina užduotį jį vertinant. Paveikslas, tapytas XVIII–XIX a., greičiausiai bus vertinamas labiau nei XX a., bet tai tikrai ne taisyklė. Galutinė kaina priklauso nuo daugybės kitų detalių, kurias toliau ir aptarsime. Jei paveiksle nėra jokios datos, tuomet ekspertai žiūri į tapybos techniką, drobės ypatumus, įvertina dažų ir grunto būklę. Dažnai tam naudojama speciali įranga. Skirtingų epochų menininkai naudojo skirtingas technikas tiek kurdami dažus, tiek tapydami drobes. Ši informacija padeda teisingai nustatyti paveikslo datą. Ką daryti, jei neturite reikiamų žinių ir įrangos, o štai mugėje norite įgyti seną paveikslą? Na, pirmiausiai tai bloga vieta pirkti, nėra jokio realaus kainos atspirties taško ir tenka kliautis pardavėju. Bet į keletą momentų galima atkreipti dėmesį. Pirmiausiai apžiūrėkite antrąją drobės pusę. Tamsi spalva byloja solidų paveikslo amžių, šviesi, kad kūrinio amžius – ne daugiau 30 metų. Atkreipkite dėmesį ir į rėmo spalvą. Su amžiumi jis tamsėja, o tai gali būti dar vienas senovinio paveikslo požymis. Kita vertus, tie, kas padirbinėja paveikslus, šiuos dalykus taip pat išmano ir pasirūpina „tinkamu“ atrodymu. Todėl, jei paveikslas Jums tiesiog patiko ir nėra brangus, tai sukti galvą dėl jo amžiaus visai ir neverta – puoškite juo savo namus. Jei Jums patikęs darbas, brangus, geriau kreiptis į ekspertą.

PASIDOMĖKIME PAVEIKSLO ISTORIJA

Jei paveikslą paveldėjote, pasikalbėkite su savo artimaisiais apie drobės kilmę. Prisiminkite viską, ką esate apie jį girdėję. Šiuo atveju svarbios visos detalės. Kam jis priklausė anksčiau? Galbūt buvo laikomas kokiuose muziejuose? Kokiomis sąlygomis pirktas? Tai yra labai svarbu. Visada yra brangiau vertinami paveikslai, puošę kilmingų ir iškilių asmenų interjerą, buvę dvaruose ar muziejuose. Visa tai prognozuoja jų didesnę vertę. Apžiūrėkite kitą drobės pusę. Bet kokie anspaudai ar kiti ženklai gali pasitarnauti kaip užuominos. Didelė tikimybė rasti kažką informatyvaus egzistuoja tuo atveju, kai paveikslas buvo eksponuotas muziejuje. 

ĮVERTINKIME DROBĖS ir DAŽŲ KOKYBĘ

Labai pažeistas dažų sluoksnis, suskilinėjusi ar kitaip pažeista drobė labai sumažina paveikslo meninę vertę. Todėl, sakykime, XIX a. pradžioje nutapytas  garsaus dailininko kūrinys su labai pastebimais drobės ar tapybos defektais gali būti kelis kartus pigesnis, nei mažiau žinomo autoriaus nepažeistas paveikslas. Juk kaip ten bebūtų, paveikslą su trūkumais greičiausiai teks restauruoti, o tai nėra pigus darbas ir paveikslo kaina labai išaugs. Bet jei į Jūsų rankas pakliuvo žinomo dailininko paveikslas, turintis vos pastebimą įtrūkimų tinkliuką ar smulkius įbrėžimus, rimtai juo susidomėkite – tokį paveikslą yra tikimybė parduoti gana brangiai. 

PASIDOMĖKIME AUTORIAIS

Čia galioja paprasta taisyklė: žinomų tapytojų darbai vertinami labiau. Bet kiek gi mes jų žinome? Pripažinkime, nedaug, o ypač jeigu darbai mus pasiekia iš užsienio.Tačiau bet kokiu atveju, pirkti paveikslą, žinant autorių kur kas geriau nei jo nežinoti. Jeigu įsigijote paveikslą ir menininko vardas jums nieko nesako, tai dar tikrai ne viskas prarasta. Visada verta paieškoti informacijos apie autoriaus biogafiją, personalines parodas, kritikų atsiliepimus, rasti jo kitus paveikslus ir jų kainas. Surinkus visą medžiaga, kartais galima nustebti, kokį lobį įgijote.

ĮVERTINKITE PAVEIKSLO MENIŠKUMĄ

Tai yra: pasidomėkite paveikslo tapybos stiliumi, tema, spalviškumu, tapybos technikos kokybe ir kompozicija. Be tinkamos patirties visus šiuos kiriterijus suprasti, o juo labiau įvertinti, sunku, bet pabandyti visada verta, juk tik per patirtį jaukinamės supratimą.

Realizmas, siurrealizmas, kubizmas, impresionizmas – kiekvienas iš šių stilių turi savo bruožus. Tikslus, tikroviškas interjero ar aplinkos vaizdavimas byloja realistinį stilių. Juo nutapyta didžioji dauguma antikvarinių paveikslų, taip dirbo visame pasaulyje garsūs olandų tapytojai. Platūs, šiek tiek neatsargūs potėpiai rodo, kad paveikslą nutapė impresionistas. Kubizmas nesunkiai identifikuojamas pagal jam būdingas geometrines formas figūrose. Apie tai reikėtų atskiro teksto.

Nustačius paveikslo tapybos stilių, vertėtų išsiaiškinti jo temą. Retos ir unikalios temos paveikslas visada turi didesnę vertę. Tapybos technika taip pat labai svarbus gero paveikslo požymis. Daugelis menininkų turijiems būdingą tapymo techniką, dėl kurios jų darbai yra unikalūs ir geidžiami kolekcininkų. Kitas svarbus dalykas – tapymo kokybė. Pradedančiojo menininko nutapytą paveikslą iš karto atskirs profesionalas. Dažniausiai tai išduoda:

*proporcijų nesilaikymas;

*harmonijos ir perspektyvos trūkumas, kuris nesuteikia darbui apimties;

*nešvarūs atspalviai, kurie gaunami netinkamai maišant spalvas ir naudojant prastos kokybės medžiagas;

*nesuprantamų dėmių, kurios neatitinka kūrinio stiliaus ir kompozicijos, buvimas;

*neryškios linijos, akivaizdus potėpių neužtikrintumas.

 Nors ir čia yra išimčių. Žmogus, nesuprantantis tapybos, Marko Rothko „Violetinę, žalią ir raudoną“ gali priskirti prie mėgėjiškų, nors ji laikoma viena brangiausių pasaulyje. 

 

Dr. Eugenijus SKERSTONAS: Aš renkuosi tokius darbus, kurie man kelia pasigėrėjimą, kuriuos smagu daugybę kartų per dieną matyti“.

„Negalėčiau teigti kategoriškai, kad vaizduojamosios dailės kūriniai šiandien namuose pamirštami. Galbūt ne visi jaučia poreikį savo namuose gėrėtis meno kūriniais, taip pat ne visi gali sau leisti juos įsigyti, jeigu kalbame ne apie tariamus, o tikrus meno kūrinius ir suprasti jų tikrąją paskirtį arba, kaip mėgstama sakyti mūsų laikais, misiją. Jeigu namų puošybai apsisprendžiama pasirinkti paveikslus (sakykime, tapybos darbus, reprodukcines graviūras), tai, visų pirma, pasikliaujama savaja menine nuojauta arba nuovoka. Aš renkuosi tokius darbus, kurie man kelia pasigėrėjimą, kuriuos smagu daugybę kartų per dieną matyti. Vaizduojamosios dailės kūrinių eksponavimas namuose pastaruosius tarsi personifikuoja, jiems suteikia unikalumo, perteikia namų savininkų meninių aspiracijų turinį, suteikia intelektinio solidumo. Taigi paveikslai namuose – savotiškas gyvensenos kultūros kokybės rodiklis. Sakykime, kolekcininkai (daugelis jų – profesionalūs meno žinovai) arba menotyrininkai be mano minėto ir įprasto pasirinkimo kriterijaus – gėrėjimosi – atkreitų dėmesį į kūrinių vertę rinkoje (tai sudėtingas klausimas ypač tada, kai ta rinka neapčiuopiama), kuriai poveikį daro kūrinio amžius, įrodyta autorystė, autoriaus žinomumo geografinė aprėptis, signatūra (parašas), žinoma, tema, kilmės ir buvusių kūrinio savininkų istorija. Iš esmės kitaip reikėtų vertinti šiuolaikinių, dar aktyviai dirbančių, autorių darbus. Beje, apie investavimą į meno kūrinius esu ne kartą skelbęs straipsnių, aptarinėjęs viešose paskaitose.  Jeigu namai puošiami paveikslais tik todėl, kad taip daro kiti, sakykime, draugai, pažįstami, taip pat todėl, kad „reikia“, jeigu nenori atrodyti visiškai abejingas meno sričiai ar jos neišmanėlis (tokiais atvejais įžiūrėčiau snobiškumo apraiškas), tai geriau jų atsisakyti, nes kitaip paveikslai taps erzelio pretekstu.        

Pagal ką turėtume pasirinkiti savo namams paveikslą? Kriterijų yra ne vienas ir ne du – jų daug; keletą jų jau paminėjau. Pratęsdamas galėčiau išvardyti dar keletą svarbių: paveikslų visuma (jų skaičius), atsižvelgiant į jų atlikimo technikas (sakykime, tapybos darbų iškabinti šalia grafikos darbų – nereikėtų, tai būtų didelė klaida), eksponavimo ant sienų kompozicija, atsižvelgiant į atstumus, paveikslų formatą (mažesnio formato – apačioje, didesnio – viršuje; mažesni juk geriau apžiūrimi iš arti…) ir t.t. Kalbant apie meninį skonį, tai jokio „teisėjo“ lyg ir nėra. Kiekvienas iš mūsų tai, ką matome suvokiame skirtingai, taigi ir gėrimės skirtingai. Asmeniui ji gali būti priimtina arba ne, o požiūris į per ilgą laiką susiklosčiusias „taisykles“ gali būti vertinamas kaip dogmatiškas, taigi neatmestina, kad gali kilti noras jam priešintis“.   

Rasa ŽEMAITIENĖ

Rubriką „Pojūčių anatomija kultūroje: išgirsti, užuosti, ragauti, matyti“ remia

Tags: No tags

Comments are closed.