home-7860109_960_720

Antikvarinių baldų pavadinimai: vakar ir šiandien

Jei pasigilintume į tikslius antikvarinių baldų pavadinimus, tai jų rastume ne vieną dešimtį. O šiandien, kad nustebintumėt savo išmanumu, turbūt užtektų ir to, kad užsukę į antikvariato parduotuvę paprašytumėt parodyti gablotę, kasonę ar triumo... Žodžiu, stabtelkime prie įdomesnių, bet vis dar egzistuojančių baldų pavadinimų.

Kanapa (pranc. canape) – tai nedidukė sofutė su atkalte ir ranktūriais, labai dažnai su 6 kojytėmis, skirta sėdėti trims, kiek rečiau – dviems žmonėms. Šio baldo stilius susiformavo dar Liudviko XV ir Liudviko XVI laikais, o XIX a. nutiko taip, kad kanapų ranktūrius pakeitė voleliai. Šių elegantiškų baldų korpusams gaminti buvo naudojamos prabangios medienos: riešutmedis, raudonmedis, vyšnia, o minkštoji dalis buvo apmušama brangiais audiniais, dažniausiai puošniu gobelenu su siužetiniais piešiniais. Šiuos laikus kanapos pasiekė kiek supaprastintų formų ir ne taip išsidabinusios. Dabar jos naudojamos tose erdvėse, kuriose sofos tiesiog per didelės.

Kušetė taip pat yra nedidelė sofutė, bet nuo kanapos skiriasi tuo, kad turi paaukštintą atkaltę tik viename gale. Šis baldas nuo seno buvo skirtas trumpam poilsiui  pusiaugulomis dieną. Daroma ji buvo irgi iš brangių medžio rūšių, dekoruojama  įvairios medienos drožiniais, traukta puošniais audiniais.

Otomanė (pranc. ottomane) arba Osmano tachta – tai plati žema sofa, vietoje atlošo su pagalvėlėmis, o vietoje ranktūrių – su voleliais. Dažnai ji būdavo užklojama kilimu ar kitu dekoratyviniu prabangiu audiniu, demonstruojančiu šeimininko turtus. Ši sofos atmaina populiaresnė Azijos šalyse nei Europoje, ten ji iki šiol yra nepakeičiamas baldas, puikiai derantis prie daugelio tų šalių etninio interjero stiliaus.

P.S. Beje, visų šių minkštasuolių tiek pavadinimai, tiek ir patys baldai dažnai painiojami, o populiariausias pavadinimas dabar yra kanapa.

Banketė – nedidelis minkštasuolis su minkšta, apmušalais traukta sėdimąja dalimi  atsirado baroko laikotarpiu (XVII a. vid.) Prancūzijoje, o labiausiai paplito rokoko laikotarpiu. Priešingai nei pufas, banketė gali turėti porankius, o kartais ir pakojį bei būti skirta ne vienam žmogui prisėsti, o net keliems. Todėl prieš kelis amžius jos vieta buvo priimamojo pasienyje ar pokylių salėje. Banketės buvo gaminamos iš įvairios medienos, puošiamos drožiniais ar kutais, trauktos gražiu audiniu – dažnai aksomu, gobelenu ar dekoratyviu storu šilku. Dabar banketės gali stovėti koridoriuje, miegamajame gale lovos, ar net vonios kambaryje – visur kur reikia trumpam prisėsti.

Etažerė – tai baldas su keliomis, iš visų pusių atviromis lentynėlėmis, išdėstytomis viena virš kitos. Kartais apatinėje dalyje būna stalčiukai. Atsirado ji XVIII a. II pus. kaip valgomojo baldas. Statoma ant grindų,  rečiau – kabinama ant sienos. Tinka knygoms ar įvairioms smulkmenoms sudėti. Iki šių laikų etažerės konstrukcija beveik nepakito, kaip ir funkcija. O šiuo metu ji netgi išgyvena savo atgimimą, nes dėl konkstrukcijos lengvumo tinka ir moderniuose interjeruose.

Gablotė (it. gablotta, pranc. gablette) – tokį žodį  gal ir galite išgirsti antikvariatuose, bet kur kas dažniau dabar jos vadinamos tiesiog vitrinomis. Šis baldas ypač populiarus buvo rokoko, neoklasicizmo, istorizmo laikotarpiais. Tai iš tiesų tokia įstiklinta vitrina, beveik kaip dėžė arba spinta, skirta smulkiems kolekcijos eksponatams (miniatiūroms, medaliams, monetoms, papuošalams, kt.) laikyti. Gablotė gali būti tvirtinama prie sienos, statoma ant grindų ar stalo. Dažnai šis baldas turi lentynėles, dvivėres dureles, o kartais ir  kojeles. Gaminamos jos buvo iš įvairios medienos, kartais puošiamos saikingu auksavimu, žalvariniu ar bronziniu augalinių ar geometrinių ornamentų reljefu. Šiandien šio baldo dažiausiai ieško muziejai, dvarai ar kolekcininkai ir reikia pastebėti, kad antikvariatuose būtent tokio tipo spintos, vitrinos ar, kaip sužinojome, gablotės yra vieni paklausiausių baldų. Juk dažnuose namuose yra daiktų, kurie turi būti padėti ne tik saugiau, bet ir pakankamai matomai, jau nekalbant apie kolekcijas.

Konsolė – pirmiausiai taip buvo pavadintas architektūros elementas, nuo kurio ir atsirado baldas. Taigi architektūroje – tai puošni atrama, laikanti balkoną, karnizą, lango ar durų apvadą. Konsolė-baldas yra mažas, siauras, dažniausiai prie sienos po veidrodžiu ar tarplangiuose statomas staliukas. Viršus stačiakampis, trapecinis ar pusapskritis, banguotais pakraščiais, dažnai marmurinis, su viena, dviem arba keturiomis kojomis, neretai sujungtomis pakojomis. Yra ir komodos ar servanto pavidalo (su stalčiais ar lentyna apačioje), o taip pat kampinių konsolių.Nuo savo gimimo  XVIII a. Prancūzijoje ji daryta iš įvairios medienos, puošta augalinių motyvų drožiniais, marketri technika, auksuota ar bronzuota. Paprastai ant konsolių buvo statomos vazos, skulptūrėlės, laikrodžiai, muzikinės ar tiesiog dekoratyvios dėžutės. Konsolės pasiekė ir šias dienas. Jų vaizdas ir funkcija nepakito, o mėgstamiausios jos klasikiniuose interjeruose.

 

Kredensas (itakiškai credenza) – tai savotiškas spintelės ir komodos hibridas, naudojamas indams ir stalo įrankiams laikyti, gaminamas nuo XV a. Italijoje. Kredensai atsirado kaip virtuvės baldai, kurių dizaine būtinai turėjo būti stalčiai ir durys su šarnyriniu mechanizmu, o jos stalviršis buvo kaip ir serviravimo vieta.  Taigi pirmieji kredensai buvo neaukštos spintelės, puoštos drožtais architektūriniais elementais – frizais, kolonėlėmis, arkomis, karnizais ir kt. Ir tik XVI a., sekant prancūzais, pradėti gaminti dviaukščiai kredensai. Daryti jie iš įvairios medienos, lakuoti tamsiu laku, faneruoti, dekoruoti drožyba, įvairia puošybos technika. Durelių stiklai kartais būdavo polichromuoti, puošti vitražais, raižytu ornamentu. Galima sakyti, kad tai buvo mažesnė bufeto atmaina, bet dažnai irgi pakankamai dekoratyvi ir puošni. 

Kasonė – tai medinė skrynia, vienas svarbiausių italų renesanso baldų. Pradėta daryti Italijoje gotikos laikais, plito renesanso laikotarpiu, kol XVII a. pabaigoje ją pakeitė komoda. Kasonė buvo stačiakampės dėžės ar sarkofago pavidalo, su plokščiu ar išgaubtu antvožu, profiliuota, pūsta, įvairiai skaidyta apačia, žemomis, žvėries pavidalo letenų kojomis arba visai be jų. Daroma ji buvo iš riešutmedžio, buko, juodmedžio, faneruota, vaškuota, puošta drožyba, marketri technika, ištapyta. Kasonė buvo naudota kaip kraitinė skrynia, suolas, stalas, o kartais ir lova. Joje laikyti drabužiai, vertingi daiktai, brangenybės.

Komoda – tai skrynia su stalčiais, kuri ir pakeitė kasonę. Pirmąją komodą 1690 suprojektavo žymus baldininkas Andre Charles Boulle karaliaus Liudviko XIV miegamajam. Masyvi stačiakampė, pusapskritė, trikampė (statoma kertėje), sarkofago pavidalo, dažnai su neaukštomis kojomis. Kartais dviejų dalių (viršutinė siauresnė), su atverčiamu viršumi. Komodos atmaina – šifonjerė. Gaminama iš įvairios medienos, lakuojama, faneruojama, puošiama marketri technika, drožiniais. Komodoje iki šiol laikomi drabužiai, lovos baltiniai, stalo įrankiai. Nuo XVIII a. plito Prancūzijoje ir kitose šalyse. Verta paminėti komodos atmainą –  Seminier. Ji įdomi tuo, kad joje –sumontuoti septyni stalčiai. Kiekvienas komodos stalčius buvo skirtas patalynei ar drabužiams laikyti kiekvienai savaitės dienai.

Sekreteras – tai spintelė su atverčiama arba stumdoma lenta, skirta rašyti. Šio tipo baldai savo išvaizda primena mums žinomą spintą su stalčiais bei lentynomis ir drauge rašomąjį stalą. Pirmasis sekreteras pasirodė 1730 m. Prancūzijoje ir buvo skirtas moterims, kurios sekreteruose  laikė slaptus savo laiškus ar svarbius dokumentus. Štai kodėl iš pradžių šie baldai buvo nedideli ir labai delikatūs. Vėliau sekretero paskirtis šiek tiek išsiplėtė ir jį pradėta naudoti kaip funkcionalią vietą, kur galima tvarkingai tvarkyti asmeninę ir verslo dokumentaciją. Sekreterai visada buvo ypatingi baldai su daugybe stalčiukų, lentynėlių ir, būtinai, slaptavietėmis, apie kurias žinojo tik baldą pagaminti užsakę šeimininkai.

Biuras (pranc. bureau) – tai rašomasis stalas, sudarytas iš stalo (plokščias viršus, aukštos kojos), komodos (stalčiai) ir spintos (lentynos) elementų bei ištraukiamo arba atlenkiamo  skydo. Kai kada biurai būna su cilindriniu pakeliamu viršumi. Daromas jis buvo iš įvairios medienos, viršus ne tik iš medžio, bet ir iš marmuro ar alebastro. Faneruotas, lakuotas, puoštas reljefine drožyba, raižyba,  profiliuotas. Pradėtas gaminti XVII a. II pus. Prancūzijoje, kai karaliaus Henriko IV užsakymu buvo sukurtas pats pirmasis.

Kabinetas – tai dar vienas universalus baldas: spintelės ir rašomojo stalo junginys. Sudarytas jis iš dviejų dalių korpuso su durelėmis ir stalčiukais. Apatinė dalis neretai stalo pavidalo, su aukštomis kojomis. Dažnai turi atlenkiamą arba ištraukimą skydą rašyti. Darytas iš įvairios medienos, faneruotas brangmedžiu. Dekoruotas drožyba, tapyba, inkrustacija, veidrodžiais, metalo furnitūra. Ypač būdingas renesanso ir baroko laikotarpiams.

P.S. Visa tai rašomųjų stalų didesnės ar mažesnės atmainos, kurias mes renkamės ir pagal funkcionalumą ir pagal grožį. Žinoma, dabar interjeruose pirmauja sekreterai. Keli dokumentai, nešiojamo kompiuterio vieta… Jų dydžio visiškai pakanka dažnai nedideliuose mūsų būstuose.

 

Širma – gana senovinis baldas, dabar jau įgijęs „egzotikos“ statusą. Senovinės širmos buvo konstruojamos  iš sulankstomų rėmų, padengtų audiniu. Jos atsirado dar Antikos laikais ir iki šių dienų tarnauja kaip patogios erdvės skirstytojos. 

Šis egzotiškas baldų elementas daugiausia  gyveno buduaruose, miegamuosiuose ir svetainėse, kartais širmos pagalba būdavo atskiriamos valgomojo ir kažko panašaus į biurą zonos. Širmos šiais laikais irgi gana populiarios, nes sukuria autentišką privatumo atmosferą. Būtent todėl dažniausiai už širmos įrengiamos poilsio zonos – skaityklos, kambariai pokalbiui ar miegui.

Triumo (pranc. trumeau) sąvoka reiškianti „tualetinis staliukas“ pas mus atkeliavo iš Prancūzijos, kur iš pradžių turėjo kiek kitokią interpretaciją ir reiškė pertvarą tarp langų, kuri buvo dekoruota įvairiais ornamentais. Kita šios sąvokos prasmė – tai didelis sieninis veidrodis, įtaisytas tarp langų, durų ar virš židinio. Kartais jis ribojosi su lipdiniais, tapyba arba reljefu dekoruota sienos dalimi, dažnai atkartojo lango formą.  Tokie veidrodžiai atsirado XVII a. pabaigoje Prancūzijoje, o išpopuliarėjo XVIII a. Tačiau Prancūzijoje taip vadinti buvo pradėtas ir tualetinis staliukas, kurį privalėjo turėti visos turtingų aristokratų namų ponios. XX a. tualetinis staliukas ir toliau buvo nusistovėjusio pasiturinčio gyvenimo simbolis, kuris atkeliavo iki mūsų dienų. Šiuolaikiniai tualetiniai staliukai yra modernizuoti ir gali šiek tiek skirtis nuo savo pirmtakų, tačiau antikvariatuose galima rasti ir senovinių triumo tiesiai iš XIXa. Prancūzijos ar kitų Vakarų Europos šalių – labai jaukūs, gražūs, puošnūs ir moteriški baldai.

 

Parengė Rasa ŽEMAITIENĖ

Tags: No tags

Comments are closed.